Kodėl dažnai prisimename žmones, kuriuos norėtume visai pamiršti?

Pasitaiko, kad vis prisimename kai kuriuos žmones, kurių tuo metu nėra šalia. Pavyzdžiui, senus draugus ar mirusius giminaičius. Piktąją pradinių klasių mokytoją ar atsitiktinį pažįstamą. Ir gerai, jei prisimename su maloniu jausmu. Kur kas dažniau būna, kad prisiminimai apie žmogų iškyla tada, kai to nenorime. Arba prisimename tokį asmenį, kurį norėjome visai išmesti iš galvos.

Dažnai atmintyje iškylantys žmonės – tai tik jūsų asmenybės dalys. Pavyzdžiui, prisimenate mokyklos draugą, su kuriuo susipykote dėl mažmožio. Ir jūs neatsiprašėte, nors buvote neteisūs. Arba periodiškai atmintyje iškyla pavidalas nedoro vyro, ant kurio vidujai tebepykstate, nors santykiai su juo seniai nutrūkę. Arba nevalingai fantazuojate apie tai, kaip galėjote geriau atsikirsti jus įžeidusiam tipui. Arba mintyse keikiate „tą kvaišą“ kolegę, kuri kibdavo prie jūsų su savo pretenzijomis.

Įdomu tai, kad visai nenorite atnaujinti santykių su tokiais asmenimis. Net sužinoti, kaip jiems sekasi, nepageidaujate. Kai kuriais atvejais labai norite atsisveikinti su prisiminimais apie kažkokį žmogų, bet jie niekaip nepraeina, nepaisant visų jūsų pastangų atleisti, paleisti ir užmiršti. Kodėl taip vyksta ir ką visa tai reiškia?

Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad visos mūsų mintys, nors ir jos apie kitus žmones, iš tikrųjų yra labiau apie mus nei apie juos. Net jei atrodo, kad priežastis slypi juose, prisimename būtent mes. Ir ne bet kada, o tam tikrose situacijose.

Dažni prisiminimai sukelia pyktį ir susierzinimą, pasibodėjimą ar liūdesį. Bet dėl ko mes paprastai pykstame ant kitų žmonių? Dėl to, ko negalime priimti savyje. Mes atskiriame tai nuo savęs, užkabiname tinkamiems žmonėms ir pradedame mėtyti į juos akmenis, keikdami juos ir piktindamiesi.

Tik ar erzintų tas dalykas kituose, jeigu suprastume, kad patys jį turime? Ir kad tai yra normalu.

Bet ne, tai neįmanoma! Ar galiu sau prisipažinti, kad gailiu pinigų kaip buvęs vyras? Ar galėčiau prisipažinti sau, kad esu kvailas, piktas, nesugyvenamas, konfliktiškas, nemandagus, storžievis kaip tie tipai, kuriuos prisimenu?

Dažnai prisimenami žmonės – tai tik mūsų asmenybės dalys, kurios beldžiasi į sąmonę, prašydamos įsileisti ir priimti. O grubus svetimas balsas galvoje – tai tik vidinio balso variantas, kuris nesprendžia, apie ką kalbėti, o sąžiningai transliuoja mūsų pasąmonės mintis/

Priimti visa tai nėra lengva. Ir žemos savivertės moterį, kuri taip bjauriai elgėsi, ir neištikimą vyrą, kuris porą metų susitikinėjo su meiluže, ir pavyduolį, kuris trokšta, kad kitiems būtų blogai, ir verkšlentoją, kuris nenori judėti į priekį. Bet visa tai yra mūsų dalys, nes išorėje matome tai, kas yra ir mūsų viduje. To, ko mumyse nėra, mes kituose paprasčiausiai nematome.

Galima ir toliau galvoti, kad tai ne apie mus. kad gyvenimas kažkodėl vis primeta mums tokius bjaurius tipus. O mes – juk angelai.

Išeitis paprasta, nors ir nemaloni. Kad liautumėtės galvoti apie niekšą žmogų, reikia suprasti, kad visi jo žodžiai yra jūsų. Ir jausmai jūsų. Ir jis atspindi tą jūsų dalį, kurią reikėtų priimti. Galbūt tai sugadins jūsų gerą nuomonę apie save, bet užtat vaizdas bus realesnis, pilnesnis ir gyvesnis. Priimti reikia ne formaliai, o išgyvenant. Priešintis, nusiminti ir susitaikyti – tikrai nėra malonu, bet užtat tai suteiks galimybę kvėpuoti laisvai.. Į kitus žmones galėsite pažvelgti iš kitos pusės ir suprasti tikruosius jų elgesio motyvus. Galėsite suprasti, atleisti ir paleisti. Tiksliau jie patys užsimirš, nes nebebus reikalo juos prisiminti.

Ir dar: surasti savyje šykštuolį, bejausmį, storžievį ar niurzgą gali būti naudinga, nes tas žinojimas gali praversti siekiant užsibrėžtų tikslų. Mūsų vidiniai monstrai yra mūsų slapti resursai.