Anosmija. Gyvenimas be uoslės

Uoslės praradimas - įgimtas ar įgytas po ligos arba galvos traumos - vadinamas anosmija. Ji pasitaiko dažniau, nei būtų galima įsivaizduoti. Dar daugiau - daugelis žmonių patys net nenutuokia, kad jų uoslė prastėja.

Per 5 metus trukusį tyrimą JAV mokslininkai Viskonsino valstijoje analizavo beveik 2500 Biver Damo miesto gyventojų uoslę. Tyrimo dalyvių amžius buvo 53-97 metai, ir tyrėjai konstatavo, kad apie ketvirtadalis jų turėjo dalinį uoslės praradimą. Statistika didėjo su amžiumi: iš aštuoniasdešimtmečių jau daugiau nei 60 proc. uoslės gebėjimai buvo labai nusilpę. Apie 10 proc. asmenų patys nesuvokė, kad prarado uoslę.¹

Anosmija gali būti išliekanti arba dalinė. Trumpalaikę anosmiją yra patyręs kiekvienas, pvz., turint sunkią slogą. Vienu metu su uoslės praradimu dingsta ir skonio pojūtis, o tai atsiliepia nuotaikai. Nustatyta, kad, prarandant uoslę ir kartu su tuo taip pat sentimentalius kvapų prisiminimus, žmogus gali net nugrimzti į depresiją.

Vokiečių mokslininkai, analizuodami 13-os pacientų, kurie buvo iš dalies praradę uoslę, magnetinio rezonanso tyrimo rezultatus, konstatavo, kad sugebėjimas atpažinti kvapą galėtų būti tiesiogiai susijęs su uodžiamojo stormens dydžiu. Tų asmenų, kurių uoslė po 19 mėnesių pagerėjo, buvo padidėjęs ir uodžiamojo stormens tūris.²

1. JAMA, 2002; 288(18):2307-2312; doi:10.1001/jama.288.18 2307
2. Archives of Otoloryngology Head and Neck Surgery, 2008; 134(6):621-4