Ateiviai Australijoje

Mokslininkai jau seniai nelaiko mitų, legendų, padavimų senovės žmonių fantazijomis ir vaizduotės žaidimais. Kiekviename siužete yra grūdas fakto, kažkokio istorinio įvykio, palikusio pėdsaką kartų atmintyje. Deja, per ilgus tūkstantmečius, perduodant iš lūpų į lūpas, pirminis istorijos variantas būdavo taip iškraipomas, kad mokslininkams labai sunku atskirti grūdus nuo pelų ir suprasti, apie ką norėjo papasakoti tolimi mūsų protėviai.

Mitai pasakoja apie pačius įvairiausius įvykius: apie paslaptingas būtybes ir apie globalines katastrofas, apie žmonijos istoriją ir senovės herojus, kurie atlikdavo didvyriškus žygdarbius visų labui. Skirtingų tautų mitai skiriasi, bet kiekvienos tautos mitologijoje yra pasakojimų apie “dievus, nusileidusius iš dangaus”. Tokių pasakojimų turi ir Australijos bušmenai. Skirtingai nuo kitų, jų pasakojimai mažiausiai primena pasaką ir nereikia iš visų jėgų įtempti protines galias, norint juos iššifruoti. Nedviprasmiškais žodžiais ir frazėmis juose pasakojama, kaip dar žmonijos priešaušriu, dar “Didžiosios Svajonės laikais”, iš dangaus nusileido didelis raudonas kiaušinis. Juo atskridę baltaodžiai herojai norėjo sklandžiai nusileisti ant žemės, bet piktosios dvasios sutrukdė, kiaušinis nukrito ir suskilo.

Herojai išlipo iš kiaušinio ir pasiliko gyventi su aborigenais. Jie perdavė vietiniams žinias ir kultūrą, išmokė naudoti ugnį ir medžioti, naudoti ietis ir bumerangą. Labai greitai herojai mirė. Jie negalėjo kvėpuoti vietiniu oru, greitai nusilpo ir paseno. Bet jų vaikai, atskridę kartu kiaušinyje, sugebėjo prisitaikyti ir išgyveno. Norėdami išlaikyti atmintį apie savo tėvus, jie iškaldavo akmenyje ar piešdavo ant uolų jų atvaizdus.

Suskilęs raudonas kiaušinis, laikui bėgant, virto dulkėmis, vėjas išnešiojo jas po visą kontinentą. Būtent dėl to Australijos žemė yra raudonos spalvos. Herojų palikuonys dauginosi, tačiau jų oda jau nebebuvo balta - nuo karštos saulės ji pajuodo, ir tik piešiniai ant olų sienų primena, kaip atrodė pirmieji herojai, atskridę iš dangaus. Pakalbėkime apie piešinius. Senovės žmogus, nors ir turėjo fantaziją, bet piešdamas ant olos sienų, stengėsi pasiekti maksimalaus realistiškumo. Pagrindinis senovės dailininko principas buvo “ką matau, tą ir piešiu”.

Būtent todėl mokslininkai visada laiko senovės žmonių piešinius juos supusio pasaulio atspindžiais. Ką piešė Vakarų Australijos aborigenai? Visų pirma, visas figūras jie dažė baltai. Matyt, taip jie norėjo pabrėžti neįprastą dangaus herojų spalvą. Toliau reikėtų atkreipti dėmesį į drabužius. Būtent taip atrodo keistas nupieštų figūrų išdažymas.

Australijos bušmenai iš principo nedėvi drabužių - kontinento klimatas karštas, tropinis ir subtropinis, todėl drabužiai tiesiog nereikalingi.

Keista herojų “oda” įvairiose kūno vietose skiriasi ir savo spalva, ir savo faktūra. Ji, be abejonės, pritrenkė australiečius. Tai jie ir atspindėjo savo piešiniuose. Ir, žinoma, negalima neatkreipti dėmesio į keistas sferas, kurių viduje buvo dangaus herojų galvos. Savaime peršasi išvada, kad taip dailininkas bandė pavaizduoti ant galvos uždėtą hermetinį šalmą. Bendrai paėmus, Vakarų Australijos aborigenų piešiniai ne tik neprieštarauja senovės mitams, bet natūraliai papildo juos, o kartu pasakoja mums realią istoriją apie ateivių apsilankymą Žemėje. Kuo baigėsi astronautų vizitas Australijos aborigenų žemėje? Skirtingai nuo kitų tautų padavimų, į Australiją atskridę herojai nesukūrė aukštos kultūros, nesukūrė didžios valstybės ir neįkūrė valdančios dinastijos. Išlikusi technika pamažu gedo, unikalios, bet visai nenaudingos žinios nyko. O patys astronautai, laikui bėgant, ištirpo tarp vietinių gyventojų, po savęs palikę tik legendas ir piešinius. Tokiu tragišku finalu patikėti lengviausia.

Tačiau įdomus ir kitas dalykas: Australijoje ir šiandien NSO matomi labai dažnai. Pavyzdžiui, 1966 metų balandžio 6 dieną Vestolo miestelyje buvo stebimi keisti reiškiniai danguje, tuos reiškinius sunkiai galima priskirti gamtos reiškiniams. Liudininkai tvirtina, kad tai buvo panašu į kažkokio portalo tarp pasaulių atsidarymą. Ufologų nuomone, to jie seniai nebuvo matę, nors Australija laikoma regionu, kuriame stebimas padidėjęs NSO aktyvumas.

Žmonės griežtais juodais kostiumais įspėjo vaikus, kad neplepėtų, ko nereikia, o kariškiai ir specialiosios tarnybos užplūdo visą rajoną. Nors jau praėjo nemažai metų nuo to įvykio, bet jo dalyviai taip ir nepriartėjo prie supratimo, kas gi nutiko tą lemtingą rytą, kai Vestolo mokyklos mokiniai, mokytojai ir kiti gyventojai stebėjo, kaip trys skraidantys objektai be matomų atpažinimo ženklų be triukšmo manevravo danguje.

Objektai nusileido pievelėje prie mokyklos, o paskui greitai nuskrido šalin, po savęs palikę didelius, gerai matomus prispaustos ir tarsi nublukusios žolės ratus. Vyriausybinės agentūros vėliau tyrinėjo nusileidimo vietą ir ėmė dirvos pavyzdžius. Po to kelias valandas specialiosios tarnybos, kariškiai ir žurnalistai užplūdo teritoriją, bandydami suprasti šį paslaptingą susitikimą. “Žmonių juodais drabužiais” įspėjimų niekas nepaisė, daugybė liudininkų dalijosi savo pasakojimais.

Laikraštis “The Dandenong Journal” pirmame puslapyje išspausdino reportažą apie incidentą ir jo tęsinį kituose numeriuose, “Nine News” irgi paskelbė straipsnį vakariniame numeryje. Buvo ir video medžiaga, kuri vėliau buvo išimta iš archyvų ir dingo. Nepaisant reportažo ir daugybės galimų aiškinimų, incidentą iki šiol gaubia paslaptis. Tyrinėtojas Šeinas Rajanas 10 metų tyrinėjo incidentą, apklausė daugiau kaip šimtą tiesioginių liudininkų ir tiki, kad nutiko kažkas keisto. Rajanas mano, kad buvo derintos pastangos nuslėpti tiesą apie incidentą.

“Medijos toliau susiduria su valdžios tylėjimo siena, tai nustoja būti kažkokiu įvykiu ir virsta tik dalyvių prisiminimais”, - sako jis. Džoja Klarke, kuriai tada buvo 13 metų, gerai atsimena tos dienos įvykius:

“Buvau klasėje, kai mokiniai įsiveržė vidun ir pasakė mums naujieną. Pasileidome laukan, ir aš pamačiau tris skraidančias lėkštes. Aš asmeniškai tikiu, kad jos buvo ne iš šio pasaulio. Jos tikrai buvo iš kažkur kitur, nes nebuvau mačiusi nieko panašaus. Atvyko kariškiai, policija irgi jau buvo čia. Jie pasakė, kad mums pasivaideno, kad nieko čia nebuvo, kol žmonės juodais drabužiais apklausinėjo kai kuriuos kitus vaikus”.

Terė Pek žaidė kriketą mokyklos stadione, kai pamatė lėkštę, ir nusprendė sekti paskui ją iki Greindžo draustinio. “Buvau per maždaug šešis metrus nuo jo. Tas daiktas buvo apvalus ir didesnis už automobilį. Man atrodo, kad mačiau ugnis po juo”, - pasakojo ji laikraščiui “Herald Sun”. “Prieš mane buvo dvi mergaitės. Viena buvo labai išsigandusi, abi - išblyškę, kone baltos tarsi vaiduoklės. Jos nualpo. Vieną net išvežė į ligoninę su greitąja”.

Viena 56 metų moteris atsimena, kad įvykį nedelsiant buvo imta slėpti: “Surinko mus visus... ir jie liepė mums tylėti. Atrodė taip, tarsi kažkas iš specialiųjų tarnybų būtų išėjęs į priekį ir pasakęs: “Taip, tai nutiko, o mes bandysime tai nuslėpti”. Žaklina Argent tvirtina, kad ji buvo viena iš trijų vaikų, kurie pirmieji peršoko tvorą, kad pamatytų NSO nusileidimo vietą: “Iš pradžių maniau, kad tai buvo eksperimentinis skraidantis aparatas, bet per visus tuos metus nieko panašaus nepasirodė”.

Dar viena moteris, taip pat vardu Žaklina, pasakojo, kad iškart po įvykio buvo iškviesta pas direktorių, ir ten ją klausinėjo trys žmonės: “Buvo apsivilkę brangiais kostiumais, kalbėjo taisyklinga kalba. Jie pasakė: “Manome, kad jūs matėte mažus žalius žmogeliukus”. Aš kalbėjau su savo tėvais apie tai visą laiką, ir jie buvo gana supykę”.

Stivenas Karinsas taip pat pareiškė, kad matė tą keistą fenomeną. Tuo metu jis, septynmetis berniukas, gyveno Dandenonge. Tai tai nutiko, jis su mama ėjo į mokyklą po vizito pas odontologą. “Tolumoje pamačiau sidabrinį į diską panašų objektą. Tačiau iš pradžių jis buvo taip toli, kad nebuvau tikras, kas tai. Sidabrinis diskas judėjo dideliu greičiu, kol atsidūrė tiesiai virš mūsų. Pakabojo kelias sekundes ir nuskrido šalin taip pat greitai, kaip ir atsirado”. Siuzana Krostvait, Paulina Kelli, Terė Pek ir Kevinas Herli taip pat puikiai prisimena 1966 metų balandžio 6 dieną, kai paslaptingi skraidantys objektai praskrido virš jų galvų ir nusileido netoliese.

Taigi, kas buvo tie NSO? Nors tuo metu federalinės ir valstybinės agentūros atsisakė komentuoti incidentą, 2014 metais išslaptinti vyriausybiniai dokumentai praskleidžia paslapties skraistę. Dokumentai aprašo slaptą radiacijos lygio testavimo projektą, žinomą kaip programa HIBAL - bendra australų ir amerikiečių 1960-1969 metų iniciatyva. Programos tikslas buvo stebėti radiacijos lygį atmosferoje, naudojant didžiulius sidabrinius oro balionus su sensoriais. Kiekvienas balionas turėjo 180 kg krovinio, balioną lydėjo lengvas lėktuvas, kurio užduotis buvo stebėti balioną ir pagal radijo signalą išskleisti jo 12 metrų parašiutą.

Mokslininkas Keitas Basterfildas, tyrinėjęs nacionalinių archyvų ir buvusio Tiekimo departamento archyvo dokumentus, mano, kad paslaptingi skraidantys objektai galėjo būti testavimo balionai, nukrypę nuo kurso po paleidimo Mildure. “Mano hipotezė yra tokia, kad žmonės matė ne NSO, o aukštai skridusį balioną, jo parašiutą ir krovinį”, - pasakojo jis interviu laikraščiui “News Corp". Bastefildas kruopščiai išstudijavo visus prieinamus dokumentus, tarp jų ir rastus, remiantis įstatymu apie informacijos laisvę. Ir jis tiki, kad tikroji incidento priežastis buvo HIBAL skrydis Nr. 292. Tačiau jis pripažįsta, kad negali patvirtinti savo teorijos, nes balionų paleidimo (dienos prieš Vestolo incidentą) registracijos žurnalai yra dingę arba sunaikinti. Jis teigė, kad labai trūksta įrašų apie faktinius keturis paleidimus 1966 metų balandžio mėnesį, vienas iš jų turėjo vykti balandžio 5 dieną, likus dienai iki Vestolo įvykių. Taigi, nėra oficialios informacijos, kaip baigėsi skrydis Nr. 292. Kai Šeino Rajano klausė, kas galėjo būti tie paslaptingi balionai, jis išsakė abejones:

“Nieko nebuvo rasta ir paimta nusileidimo vietoje, kaip matė liudininkai. Skraidanti lėkštė nusileido ir dideliu greičiu vėl pakilo, palikdama ant žemės didelius ratus su gerai įžiūrimais kontūrais. Kai balionas subliūkšta ir gondola nusileidžia žemyn, tokių dalykų nebūna”. Heizelė Edvards tuo metu dirbo anglų kalbos ir matematikos mokytoja Vestolo mokykloje ir ji tiki, kad įvykiai buvo labai išpūsti. Ji skeptiškai mano, kad įsiaudrinę vaikai sugalvojo istoriją, ir jie atsakingi už sukeltą triukšmą žiniasklaidoje. Šeinas Rajanas teigė, kad yra atviras proziškiems paaiškinimams, bet kol kas nė vienas netelpa į schemą: “Mes tikimės, kad koks nors oficialus valdžios atstovas išeis į priekį ir papasakos, kas gi nutiko iš tikrųjų”. Kas bebūtų buvę tie paslaptingi balionai ar ne balionai, tačiau jų nusileidimo vietoje iki šiol yra memorialinis parkas, skirtas Vestolo NSO, pasirodžiusiems 1966 metais, atminti.