Ateivių pagrobtos australės Kelės Kehil istorija

Šios Australijos gyventojos, kurią buvo pagrobę ateiviai, atvejis yra vienas keisčiausių, tačiau tuo pačiu atrodo nepaprastai įtikinamai. Moteris ne tik prisiminė užpuolimą, tačiau jos kūne po šio įvykio liko žymės.

1993 m. rugpjūčio 8 d. 27-ių metų namų šeimininkė ir trijų vaikų mama Kelė Kehil (Kelly Cahill) vakare važiavo automobiliu su savo vyru, nes buvo pakviesti į senų draugų vakarėlį Melburno priemiestyje. Vaikus paliko prižiūrėti Kelės mama, o ji pati su vyru smagiai kalbėjo, važiuodami pas draugus.

Apie 19 valandą jie važiavo pro ramią Dandenongo kalvagūbrio papėdę, kelias buvo atokus, kitų automobilių buvo labai mažai. Tai buvo įprasčiausias ramus vakaras, Kelės vyras vairavo automobilį, o pati Kelė pažvelgė pro langą, stebėdama vakarėjantį horizontą.

Staiga Kelė pamatė ant žemės netoli kelio „oranžinių žiburių žiedą“. Kai jie važiavo pro jį, Kelė pasakė vyrui, kad taip panašu į nusileidusį NSO. Vyras tik nusijuokė ir pasakė, kad greičiausiai tai yra sraigtasparnis.

Tada jie nuvažiavo pas draugus, praleido ten kelias valandas ir tuo pačiu keliu grįžo namo. Jau buvo visiškai tamsu, todėl „oranžinių žiburių ratas“ dabar buvo ypač aiškiai matomas, tik dabar jis buvo ne ant žemės, o sklandė žemai danguje. Jis slinko tiesiai virš kelio, kuriuo važiavo Kelės automobilis.

„Tai buvo kažkoks apskritas daiktas su stiklu ir langais, apšvietimu apačioje. Mes važiavome vis arčiau jo, bet objektas neskleidė jokio triukšmo. Ir tada net mano vyras pasakė, kad aš teisi ir tai tikrai kažkas keisto. Aš pasakiau: „Prisiekiu, mačiau žmones languose“, po to objektas pasisuko į kairę ir nuskrido didžiuliu greičiu. Po sekundės mes jo nebematėme.

Toliau važiavome, bet nuvažiavę apie kilometrą priekyje pamatėme labai ryškią šviesą. Aš paklausiau savo vyro „Ką darysi?“ O jis pasakė: „Bandysiu važiuoti toliau“, ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisimenu. Mano kūnas buvo užpildytas adrenalinu, širdis smarkiai plakė, o tada tarsi pabudome tame pačiame automobilyje. „Kas atsitiko?“, paklausiau vyro, o jis atsakė: „Nežinau. Gal pasukome ne tuo keliu“.

Ir Kelė, ir jos vyras jautėsi labai keistai, tarsi būtų praėję kažkiek laiko, tačiau jie negalėjo suprasti, kas nutiko. Jie tik pajuto, kad kažkodėl jų automobilyje stipriai dvokė vėmalais, nors jokių vėmimo pėdsakų nebuvo matyti.

Jie abu jautė, kad jiems kažkas aiškiai atsitiko, kažkas ne taip, bet jie toliau važiavo keliu, tarsi viskas būtų tvarkoje. Ir tada jie pamatė labai aukštą, tamsią figūrą kelio pakraštyje, nelabai panašią į žmogaus.

Tik abu grįžę namo suprato, kad kelionė atgal iš draugų užtruko lygiai viena valanda ilgiau nei reikia. Kas nutiko jiems per tą valandą, nė vienas jų neprisiminė. Kai Kelė nuėjo miegoti ir nusivilko drabužius, ji pamatė po bambą keistą trikampio formos žymę - tai buvo rando žymė. Anksčiau ji nieko panašaus neturėjo.

Ji jautėsi blogai, jai skaudėjo galvą, pykino, pilvą raižė skausmai ir jautėsi stiprus raumenų nuovargis. Šie simptomai neišnyko kitą dieną ir truko visą savaitę. Kelės vyras nieko panašaus nejautė.

Po savaitės Kelei staiga pradėjo mėnesinės (daug anksčiau nei įprasta) ir buvo neįprastai skausmingos. Visą Kelės kūną tarsi laužė, o dėl aštraus pilvo skausmo ji negalėjo paeiti. Vyras ją išvežė į ligoninę, kur jai diagnozuota gimdos infekcija.

Kai Kelė gulėjo ligoninėje, ji ėmė nuotrupomis prisiminti prarastą laiką. Tai buvo tarsi ryškūs pasąmonės blyksniai, kurie pamažu sudarė didelį paveikslą. Kelė prisiminė, kad pamatę mašinoje ryškią šviesą, ji ir jos vyras sustojo, o ant kelio pamatė neryškius judančius siluetus. Šioje šviesoje jie judėjo link jų.

Vėliau, kai Kelė pasveiko ir jie vėl važiavo tuo pačiu keliu, ją staiga apėmė absoliučios baimės banga ir nuo tos akimirkos ji dalimis ėmė prisiminti beveik viską, kas jai nutiko. Ji prisiminė, kad po stiprios šviesos ji su vyru pamatė didžiulį daiktą, stovintį šalia kelio esančiame lauke. Objekto ilgis buvo 50 metrų ar daugiau.

Jie išlipo iš automobilio norėdami geriau apžiūrėti šį objektą, po to Kelė pamatė, kad kelyje stovi dar vienas automobilis, iš kurio išlipo trys žmonės. Tai reiškia, kad tuo metu buvo daugiau pagrobtų žmonių ir kad ateiviai paėmė ne tik Kelę ir jos vyrą.

Kelė pamatė priešais aukštą, ploną juodą figūrą švytinčiomis raudonomis akimis. Padaras priėjo prie jos, o Kelė labai išsigando. Ji pradėjo šaukti vyrui, kad ją išgelbėtų, o tada kažkodėl ėmė rėkė: „Jie neturi sielos! Jie neturi sielos!“

Tada iš kažkur atsirado daugiau humanoidų raudonomis akimis, ir jie visi artėjo prie Kelės ir jos vyro.

Kelė prisimena, kad kažkuriuo metu ji atsisuko į tuos tris žmones kelyje ir ėmė jiems šaukti: „Jie blogi! jie nori jus nužudyti!“ Iš baimės ji patyrė sunkią isteriją. Kitas dalykas, kuris įvyko, atrodė, kad ji buvo tarsi atmesta atgal ir nukrito ant žemės, jai buvo sunku kvėpuoti ir ji apako. Ji matė tik tamsą.

Būtybės raudonomis akimis jai pradėjo siųsti į smegenis telepatines žinutes, kad jai nepadarys nieko blogo. Tačiau Kelė visa savo siela jautė, kad šie padarai yra blogi. Tada pyktis nugalėjo baimę ir ji pradėjo šaukti ant jų, liepdama nešdintis. Ji jiems grasino, keikė.

Dar po kelių savaičių Kelė ėmė sapnuoti labai bauginančius ir tikroviškus sapnus, kad jos miegamajame pasirodo juodas ateivis raudonomis akimis ir ima ją už kojų traukti iš lovos. Jos kūnas paralyžiuotas nuo juosmens žemyn ir ji juto save skriejančią oru link humanoido. Po to kiekvieną kartą moteris prabusdavo.

Buvo keista tai, kad Kelės vyras nieko neprisiminė, tačiau pati Kelė kiekvieną dieną prisiminė vis daugiau ir daugiau jos pagrobimo detalių. Vienu dieną moteris nusprendė susisiekti su ufologais ir ji paskambino Bilio Čarlkerio grupei iš Sidnėjaus NSO tyrimų centro. Ši grupė pradėjo didelio masto šio atvejo tyrimą ir per trumpą laiką jiems pavyko rasti kelis liudininkus, kurie tą vakarą važiavo tuo pačiu keliu ir matė ryškią šviesą ir neįprastas šviesas.

Jiems taip pat pavyko surasti tuos tris žmones, kurie buvo kitame automobilyje. Jie taip pat ant savo kūno turėjo paslaptingus trikampius randus, tačiau nieko neatsiminė apie tai, kas įvyko.

Tada apie šią istoriją sužinojo spauda, o Kelė Kehil kurį laiką tapo viena populiariausių žiniasklaidos atstovų Australijoje. Ji buvo kviečiama į televizijos laidas, radijo studijas, dalino interviu. 1997 m. ji išleido knygą „Kontaktas: tikroji istorija“ („Encounter: The True Story“). Bėgant metams ji prisiminė vis daugiau tos nakties įvykių detalių.

Kelly pasakojo, kad kažkuriuo metu ateiviai jai pasakė, kad jie planuoja invaziją į Žemę, o po jos pagrobimo kartą ją persekiojo keistas juodas sraigtasparnis be atpažinimo ženklų.

Nors jos žodžiai daugeliui atrodė visiška fantazija, sunku buvo ja netikėti. Kelė neturėjo jokių psichikos sutrikimų, ji nesirgo depresija, nepasižymėjo pernelyg lakia fantazija, o visi kaimynai ir draugai ją vadino sąžininga ir nuoširdžia moterimi. Be to, visi šie keisti trikampiai randai ant jos ir kitų žmonių kūnų negalėjo būti tik sutapimas. Tą naktį jiems nutiko kažkas tikrai neįprasto.

Kelės Kehil istorija yra vienas garsiausių atvejų Australijoje, kai ateiviai pagrobia žmones, tačiau ir jis kelia daug klausimų. Kelė niekada neprisiminė, ką tiksliai ateiviai darė jai po to, kai pagrobė, o jos istorija dažniausiai sukosi apie tą akimirką, kai ji su vyru pamatė ryškią šviesą ir „neryškias figūras“.

Tai daugeliui skeptikų leidžia tvirtinti, kad visa ši istorija yra tik jos vaizduotės vaisius. Ji viską išsigalvojo, paveikta kažkokios psichinės traumos ar tiesiog alkoholio (juk tą vakarą grįžo iš vakarėlio).