Ateiviai ir jų „tvirta šviesa“

Liudininkai neretai pasakoja apie keistus šviesos spindulius, sklindančius nakties danguje iš NSO. Šie spinduliai turi „galus“, už kurių šviesa toliau nesklinda, gali būti kvadratinio ar stačiakampio skerspjūvio, lankstytis ir tarpusavyje persipinti. Šie spinduliai, kurie buvo pavadinti „tvirta šviesa“, gali sugriebti, pakelti į orą ar įtraukti į NSO vidų įvairius objektus – automobilius, gyvūnus, žmones. Štai kaip tai vyksta.

Automobilių permetimas

1976 metų sausio 6 dienos vakare Mona Staford, Luiza Smit ir Elein Tomas važiavo automobiliu plentu netoliese Stenfordo miesto Kentukyje (JAV). Staiga danguje virš jų praskrido ir kažkur toliau nukrito ugnies kamuolys. Moterys pamanė, kad įvyko aviakatastrofa, už vairo sėdinti Luiza paspaudė akceleratoriaus pedalą. Kai jos privažiavo prie numanomos katastrofos vietos, šiek tiek atokiau kelio pamatė disko formos objektą, iš kurio, priartėjus automobiliui, pasirodė ryškios šviesos spindulys. Praėjo 2-3 sekundės, Luiza netikėtai pajuto, kad ji nebegali valdyti automobilio, o jo greitis ėmė augti pats savaime. Luiza nukėlė koją nuo akceleratoriaus pedalo, tačiau spidometro rodyklė buvo sustingusi ties 130 km/h padala (ufologijos kanalas - paranormal.lt).

- Tuo metu visą automobilį kratė,

- papasakojo Mona. - Jausmas buvo toks, tarsi važiuotumėme per nedidelius kalnelius, įrengiamus magistralėje prieš „Stop“ ženklą, kad vairuotojai iš anksto sumažintų greitį.

Tiesiog po kelių sekundžių automobilis atsidūrė Hiustonvilyje, esančiame kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo Stenfordo.

- Atrodė taip, - tęsė Mona, - tarsi kažkokia jėga mus akimirksniu perkėlė iš vieno miesto į kitą.

1978 metais naktį iš rugsėjo 22 dienos į 23 du Pietų Amerikos automobilių ralio dalyviai - Karlas Asevedas ir Migelis Anchelis Moja - važiavo automobiliu „Citroen GS-1220“ į vakarus nuo Salina de Pedro miesto Argentinoje, kai už savęs pamatė ryškią šviesą. Jie pagalvojo, kad kažkuris kitas lenktynių dalyvis nori juos aplenkti. Karlas, tuo metu sėdėjęs už vairo, nusprendė netrukdyti ir pasuko šiek tiek arčiau dešiniojo kelkraščio.
Staiga automobilio saloną užpildė šviesa, Karlas jo nebevaldė, automobilis atsiplėšė nuo kelio, pašoko apie 2 m aukštyn ir toliau kilo į viršų.

-    Po to, - vėliau papasakojo Migelis, - viską aplinkui ėmė dengti geltonas rūkas, aš viską aplinkui mačiau tarsi iš šalies. Tuo metu pasidarė visiškai tylu, nebuvo girdėti jokio garso. Pažvelgiau į Karlą. Jis sėdėjo nejudėdamas, sustingęs, tarsi suakmenėjęs. Šviesa pasidarė dar ryškesnė, šiame akiname švytėjime nieko nebemačiau.

Po to abu lenktynininkai „atsijungė“. Jie atsigavo, kai pajuto stiprų stuktelėjimą ir suprato, jog automobilis vėl nusileido ant kelio.

—    Geltonas rūkas ėmė sklaidytis, šviesa - blukti ir tarsi tekėti lauk iš automobilio salono, - prisimena Karlas. - Pro langą dešinėje pusėje nuo mūsų pastebėjau geltonos šviesos stulpą, kuris savo forma priminė apverstą nupjautą kūgį, tolstantį danguje. Šviesos stulpas turėjo galą, pjūvį, nukreiptą į mūsų pusę. Žemiau šio galo šviesos nebuvo. Šio stulpo galo skersmuo buvo apie 2,5 m, kūgio pagrindo skersmuo - apie 5 m, o paties stulpo ilgis - 6-7 m, tačiau kiekvieną akimirką jis vis trumpėjo. Po kelių sekundžių visas šviesos stulpas dingo, mes pamatėme, kur jis buvo įtrauktas. Virš mūsų kybojo ovalo formos objektas, skleidžiantis gelsvai baltą šviesą. Jis ėmė judėti į vakarus, vis didindamas greitį, ir netrukus išnyko iš akių.

Nors ir patyrė didžiulį sukrėtimą, Migelis ir Karlas nusprendė tęsti varžybas ir netrukus atvyko į Pedro Luro miestelį. Ten ir paaiškėjo, kad iš Karmen de Patagoneso miesto jie važiavo visa valanda ilgiau, nei buvo numatyta pagal grafiką, tačiau spido-
metras rodė, kad jie nuvažiavo 70 km mažiau už atstumą, esantį tarp šių dviejų punktų.

Liudininkės ir dalyvės pasakojimai

Netoliese Tiaro miestelio (Australija), esančio už kelių mylių į šiaurę nuo Brisbeno, 39-ių metų verslininko Keito Railenso žemės sklype buvo statoma vyno gamykla. Vėlyvą vasarišką 2001 m. spalio 4 d. vakarą sklype esančiame pervežamame namelyje buvo pats verslininkas, jo 22-jų metų amžiaus žmona Emė ir verslo partnerė, 35-ių metų amžiaus Petra Heler.

Apie 21:30 Keitas nuėjo į miegamąjį, Petra nuėjo į jai skirtą kambariuką, o Emė pasiliko svetainėje ant sofos ir žiūrėjo televizorių.

Kaip pasakoja Petra, toliau įvyko keistas dalykas. Apie vidurnaktį ji prasibudo, jausdama keistą nerimą. Kažkas privertė ją atsikelti iš lovos ir nueiti į svetainę. Tai, ką ten pamatė, moterį apstulbino.

Per atvira langą į svetainę buvo įlindęs ryškus stačiakampis šviesos spindulys. Jo galas buvo tarsi nupjautas. Šio spindulio viduje, išsitiesusi visu ūgiu, gulėjo mieganti Emė. Spindulys traukė ją galva į priekį per langą į išorę. Šalia jos spindulio viduje gulėjo keletas daiktų, kurie prieš tai buvo ant staliuko šalia sofos, ant kurios sėdėjo Emė ir žiūrėjo televizorių. Petra, palydėjusi akimis „išplaukiančią“ Emę, pro langą pastebėjo netoliese labai nedideliame aukštyje virš žemės kybantį NSO. Po to jos sąmonė aptemo, moteris bejausmė susmuko ant grindų.

O štai ką vėliau papasakojo Emė Railens, dalyvaujant advokatui ir policijos atstovui, apie tai, kas įvyko nuo to momento, kai ji pasiliko viena svetainėje priešais televizorių.

Iš pradžių ji sėdėjo ant sofos, po to atsigulė ir ėmė snausti. Tai, apie ką pasakoja Petra, ji neatsimena, užtat atsimena, kad staiga atsibudo begulinti ant stalo ryškiai apšviestame jai nepažįstamame kambaryje. Šviesa sklido iš sienų ir lubų. Iš pradžių ji nejuto jokios baimės ir garsiai sušuko:

- Ei, ar čia kas nors yra?

Niekas nepasirodė, tačiau jos galvoje suskambėjo malonus vyriškas balsas, kuris prašė jos nesijaudinti, ir žadėjo, kad jai niekas nieko blogo nepadarys.

Netrukus sienoje atsirado anga, pro kurią į kambarį įėjo „daugiau kaip dviejų metrų aukščio vyras“. Jis buvo lieknas, gražaus kūno sudėjimo, apsirengęs priglundančiu kombinezonu. Jo veidą dengė juoda kaukė su angomis akims, nosiai ir burnai. Priėjęs prie stalo jis vėl pasakė raminančius žodžius. Po to prie stalo priėjo dar keletas žmonių ar į žmones panašių humanoidų. Jie buvo apsirengę arba prigludusiais kombinezonais, arba kostiumais, kokius nešioja medicininių operacinių personalas. Visų jų veidai buvo uždengti pilkos spalvos kaukėmis. Du buvo normalaus žmogiško ūgio, o kiti panašūs į nykštukus.

Apie tai kas vyko toliau, Emės atmintyje išliko tik epizodai. Ji atsimena, kad jai pasakojo apie kosminio laivo konstrukciją. Humanoidai teigė, kad jis visas pastatytas, panaudojant nanotechnologijos principus. Emė paskaičiavo, kad ateivių kosminiame laive ji išbuvo septynias dienas. Tačiau realiai nuo to momento, kai buvo ištraukta iš kilnojamojo namelio per langą ir aptikta už 700 km nuo jo Makėjaus miesto degalinėje, praėjo ne daugiau kaip trys valandos.