Paslaptingiausi kontaktai su ateiviais

Dauguma progresyvios visuomenės atstovų, kurie nėra nuobodūs, mini pasaulinę ufologų dieną (World UFO Day). Vieni tai daro liepos 2 dieną. O kai kas švenčia du kartus. Kodėl gi ne? Ir vieną, ir kitą dieną nutiko gana reikšmingi įvykiai – susitikimai su neatpažintais skraidančiais objektais NSO, kurie mažai kuo nusileidžia vieni kitiems istorine prasme. Dabartinės šventės dienos duoda progą, atsigręžti, taip sakant, į ištakas ir prisiminti kitus, ne mažiau paslaptingus atvejus...

Beje, ufologų diena iš tikrųjų yra pasaulinė šventė. Plataus tyrimo, kurį kažkada atliko sociologai, dirbę su tarptautine programa Glocalities, rezultatai liudijo: ateiviais tiki vidutiniškai 47 procentai Žemės gyventojų, tarp amerikiečių tokių yra 55 procentai, tarp rusų - 68 procentai.

“Skraidančios lėkštės” katastrofa JAV

1947 metų liepos 2 dieną JAV Naujosios Meksikos valstijoje, netoli Rosvelo miestelio, ant vietinio fermerio Mako Breizelio rančos kažkas nukrito. Dėl to abejonių nėra. Neabejotina ir tai, kad nukritęs objektas itin sudomino Amerikos kariškius, kurie apsupo rajoną, surinko kažkokias nuolaužas ir išsivežė jas j vietinę aviacinę bazę. Toliau - visiška nesąmonė.

Entuziastai yra įsitikinę: rančoje sudužo ateivių “skraidanti lėkštė” su ekipažu. Kariškiai, žinoma, tai neigia. Keisčiausia, kad apie “skraidantį diską” pranešė patys kariškiai. Liepos 8 dieną vietiniame laikraštyje “Roswell Daily Record” pasirodė pranešimas spaudai, kurį parengė leitenantas Volteris Hautas. Jis buvo atsakingas už ryšius su visuomene toje aviacinėje bazėje, kurios tarnautojai labai aktyviai dalyvavo minėtame incidente. Pranešime buvo sakoma:

“Karinių oro pajėgų bazė Rosvele, Naujosios Meksikos valstija. 1947 metų liepos 8 diena. Daugybė gandų apie skraidantį diską vakar virto realybe, kai 8-osios oro armijos 509-o mišraus aviacinio pulko, dislokuoto Rosvelo bazėje, žvalgybos tarnybai pavyko gauti diską, bendradarbiaujant su vienu iš vietinių fermerių ir Ceiviso apygardos šerifo tarnyba. Skraidantis diskas nusileido praėjusią savaitę rančoje netoli Rosvelo.

Kadangi fermeris neturėjo telefono ryšio, jis saugojo diską tol, kol atsirado galimybė susisiekti su šerifu, kuris ir pranešė 509-o mišraus aviacinio pulko žvalgybos tarnybos karininkui majorui Džesiui Marselui. Nedelsiant buvo imtasi visų būtinų priemonių, diskas buvo išvežtas iš rančos. Rosvelo bazėje diskas buvo apžiūrėtas, po to majoras Marselas nugabeno jį į armijos štabą”.

Po kelių valandų 8-os oro armijos vadas, brigados generolas Rodžeris Remėjus per radiją pateikė paneigimą. Jis pareiškė, kad ant rančos nukrito meteorologinis zondas:

“Šiuo metu nuolaužos yra mano kabinete ir, kiek galiu spręsti, čia nėra nieko ypatingo. Kažkoks daiktas, žvaigždės formos ekranas iš aliuminio folijos, atspindintis radaro signalus, gali skristi, tik priklausomai nuo vėjo greičio”.

Paskui kariškiai surengė spaudos konferenciją, kurioje toliau laikėsi versijos, kad Rosvele rastos baliono-zondo nuolaužos. Ir net leido jas nufotografuoti.

Po daugelio metų ekspertai priėjo išvados, kad ir meteozondo greičiausiai nebuvo. Ant rančos galėjo nukristi slaptas aparatas, pagamintas pagal amerikiečių projektą “Mogul”. Tai buvo vertikalus oro balionų ryšulys, kuris nešė platformą su aparatūra. Ji buvo skirta nustatyti atominių bandymų vietas, o ateityje su jos pagalba būtų buvę galima fiksuoti balistinių raketų paleidimus.

JAV kariškiai iki šiol tvirtina apie meteozondą, ufologai - apie “lėkštę”, o žmonės spėlioja, kurie iš jų meluoja.

2007 metais, švenčiant Rosvelo incidento 60-metį, ufologai gavo dovaną. Žiniasklaidos priemonės paskelbė to paties Volterio Hauto testamentą.

Volteris Hautas mirė 2005 metų gruodžio 15 dieną, sulaukęs 83 metų. Testamentas buvo parašytas 2002 metų gruodžio 26 dieną, davus priesaiką. Štai jo tekstas, kuris buvo patvirtintas notaro:

“1947 metų liepą tarnavau karinių oro pajėgų bazėje į pietus nuo Rosvelo miesto, buvau karininkas, atsakingas už ryšius su visuomene. Laisvadienius nuo liepos 4 dienos, penktadienio, iki liepos 6 dienos, sekmadienio, praleidau savo name, maždaug už 10 mylių į šiaurę nuo bazės.

Liepos 7 dienos rytą, grįžęs į darbą, sužinojau, kad kažkas pranešė apie nukritusio aparato nuolaužas ir kad bazės vadas pulkininkas Viljamas Blanšardas pasiuntė tenai žvalgybos vadovą majorą Džesį Marselą atlikti tyrimo.

Tos pačios dienos vakare sužinojau, kad buvo ir kitų civilių asmenų pranešimų apie antrą avarijos vietą, į šiaurę nuo Rosvelo. Didelę dalį dienos aš praleidau, vykdydamas įprastas pareigas, ir beveik nieko daugiau apie tai negirdėjau.

Maždaug 9.30 val. ryto pulkininkas Blanšardas paskambino į mano kabinetą ir padiktavo pranešimą spaudai apie tai, kad mūsų rankose yra skraidantis diskas, kad jis buvo rastas rančoje į šiaurės rytus nuo Rosvelo ir kad Marselas nuvežė surinktą medžiagą aukštesnei vyresnybei. Šį pranešimą aš pateikiau radijo stotims KGFL ir KSWS, laikraščiams “Roswell Daily Record” ir “Roswell Morning Dispatch”.

Kai spaudos pranešimą išplatino naujienų agentūros, mano kabinete netilo telefonas. Skambino iš viso pasaulio... Blanšardas pasiūlė man, užuot turėjus reikalų su spauda, eiti namo ir “pasislėpti”.

Prieš man paliekant bazę, pulkininkas Blanšardas asmeniškai nuvedė mane į pastatą Nr. 84 (angaras P-3)... Artėdamas prie jo, pastebėjau, kad pastatas labai saugomas ir iš išorės, ir viduje. Viduje man leido iš tolo pažiūrėti į objektą, kurį ką tik rado į šiaurę nuo miesto. Tas objektas buvo maždaug 3,5-4,5 metro ilgio, nelabai platus, maždaug 1,8 metro aukščio, šiek tiek kiaušinio formos. Apšvietimas buvo blogas, bet man pasirodė, kad jo paviršius buvo metalinis. Nemačiau jokių langų, iliuminatorių, sparnų, uodegos ar nusileidimo įrenginių.

Taip pat po brezentu pamačiau porą lavonų. Iš po brezento kyšojo tik galvos, jų veido bruožų įžiūrėti negalėjau. Galvos buvo didesnės negu įprastų žmonių, o kūnų po brezentu kontūrai panašėjo į dešimtmečių vaikų. Vėliau Blanšardas savo kabinete pakėlė ranką maždaug 1,2 m nuo grindų ir parodė jų ūgį...”

Testamentas baigiasi žodžiais: “Aš tvirtinu, kad asmeniškai mačiau skraidantį aparatą ir nežemišką jo ekipažą”. Jokios kariškių reakcijos į buvusio leitenanto pareiškimus nebuvo ir nėra.

Pjautuvas be kūjo

1947 metų birželio 24 dieną verslininkas, priešgaisrinių įrenginių specialistas Kenetas Arnoldas, pilotuodamas nuosavą lėktuvą, pamatė kai ką netikėto. Apie tai vėliau parašė paaiškinime karinei kontržvalgybai.

“Skridau savo kursu kokias dvi tris minutes, kai ryškus blyksnis apšvietė lėktuvą. Sunerimau, nes pamaniau, kad atsidūriau per arti kito lėktuvo. Apžvelgiau dangų, bet nemačiau nieko, nuo ko galėjo atsispindėti šviesa. Netikėtai į šiaurę nuo Reinyro kalno pamačiau virtinę iš devynių keistos formos aparatų... Kas kelias sekundes du ar trys iš jų nusileisdavo ar lengvai pakeisdavo kursą. To pakako, kad saulės spinduliai, krisdami ant jų tam tikru kampu, ryškiais blyksniais atsispindėtų ant mano lėktuvo”.

Pirmas objektas priminė išlenktą pjautuvą, kiti - truputį suplotus diskus: “Jie skrido įstriža eile, lyg grandinėle, bet kartu atrodė, tarsi būtų kažkaip surišti į vieną darinį... Žurnalistai pamanė, kad aš galbūt mačiau kažkokį atspindį. Tai visiška nesąmonė, nes aš objektus stebėjau ne tik per kabinos stiklą, bet, pasukęs lėktuvą šonu, atidariau langą ir stebėjau pro jį, kad niekas neužstotų objektų”.

Atstumas tarp Reinyro ir Adamso kalnų - 75 kilometrai. Objektai praskrido beveik tiesia linija per 1 minutę 42 sekundes, t.y. judėjo 2300 km per valandą greičiu. Tai viršgarsinis greitis, kuris tada dar nebuvo pasiekiamas žemiškiems lėktuvams!

FTB padalinys, kur nuskubėjo Arnoldas, buvo uždarytas. Tada lakūnas nuėjo į laikraščio redakciją. Žurnalistas Bilas Beketas ne tik patikėjo jo pasakojimu, bet ir nusiuntė telegramą apie šį nutikimą naujienų agentūrai “Associated Press”. Joje buvo sakoma, kad Arnoldas lygino tai, ką matė, su lėkštė-mis, plokščiąja puse atsitrenkusiomis į vandenį, “Skraidančios lėkštės” - šie žodžiai tada nuskambėjo pirmą kartą.

Liepos 12 dieną Kenetą Arnoldą “apklausė” 4-osios karinių oro pajėgų armijos kontržvalgybos darbuotojas Frenkas M. Braunas. Ir taip pat juo patikėjo, parašęs raporte: “Mano asmenine nuomone, jis iš tikrųjų matė tai, apie ką pasakoja...”

Paties Arnoldo kariškiai, švelniai tariant, niekuo nenudžiugino. Telegramoje JAV Karinių oro pajėgų Aviacinės ir techninės žvalgybos centrui jis rašė: “ Su dideliu nusivylimu sužinojau, kad jūs nieko negalite paaiškinti apie tuos skraidančius aparatus...”

1947 metų liepos 7 dieną istorija su pjautuvu ir jį lydėjusiomis “lėkštėmis” gavo materialų patvirtinimą. Fotografas mėgėjas Viljamas Rhodes iš Finikso (Arizonos valstija, JAV) nufotografavo “pjautuvą”, labai panašų į tą, apie kurį pasakojo Renetas Arnoldas. Viljamas fotografavo iš maždaug 700 metrų atstumo. Jis spėjo pastebėti iš objekto centro kilusį šviesos spindulį.

Viljamas nunešė nuotraukas į vietinį laikraštį “The Arizona Republic”. Netrukus jos buvo išspausdintos, tiesa, apverstos.

Po dviejų dienų pas fotografą atėjo Karinių oro pajėgų papulkininkis su FTB agentu. Viljamas pasakojo: “Jie pasiėmė negatyvus, pažadėjo gražinti. Po kelerių metų paskambinau į FTB, o jie atsakė, kad nieko nežino”.

Iš tikrųjų ekspertai ištyrinėjo nuotraukas ir priėjo išvados: “... matomas į diską panašus objektas, iš priekio užapvalintas, užpakalinė dalis -stačiakampio pjūvio... nuotraukos tikros, nepanašu, kad tai būtų emulsijos defekto ar prastų linzių rezultatas".

Ateiviai pavogė juos pirmieji

Dar vieną šventę galima būtų surengti rugpjūčio 19 dieną - prisimenant tai, kas nutiko amerikietei Betei Hill ir jos vyrui Barniui. Tą 1961 metų dieną juos pagrobė ateiviai. Po to pasaulį apėmė savotiška epidemija. Dešimtys tūkstančių žmonių įvairiose
šalyse pradėjo pranešinėti, kad pabuvojo “skraidančių lėkščių” viduje.

Sutuoktiniai Hilai grįžinėjo namo po atostogų Kanadoje. Važiavo automobiliu. Danguje pamatė ryškią žvaigždę, kuri priartėjusi pavirto milžinišku disko formos skraidančiu aparatu. Jo lange aiškiai matėsi ateiviai, kurie apžiūrinėjo automobilį... Po dviejų valandų sutuoktiniai atsipeikėjo savo automobilyje, bet už šimto kilometrų.

Šio nutikimo smulkmenas išsiaiškino psichiatrai, kuriems vadovavo vienas iš geriausiai apmokamų specialistų daktaras Bendžaminas Saimonas. Pusę metų jis hipnotizavo Hilus, sugrąžindamas prie tos nakties įvykių. Išliko 45 valandos garso įrašų, kuriuose sutuoktiniai pasakojo, kas nutiko NSO.

Betė ir Barnis pasakojo, neva į laivą juos nugabeno penkios į žmones panašios būtybės, kurių ūgis buvo ne didesnis kaip pusantro metro, jie turėjo plačią krūtinę, mongoloidinio tipo melsvai pilkos spalvos veidus. Ateiviai darė įvairius tyrimus. Su belaisviais būtybės bendravo angliškai, tarpusavyje - garsais, kuriuos Betė lygino su katės murkimu.

Baigęs hipnozės kursą, Saimonas priėjo išvados, kad šviečiantis objektas, greičiausiai, buvo. Psichiatras hipnotizuotojas palaikė jį kažkokiu gamtos reiškiniu, kurį nuvargę sutuoktiniai pamatė naktį tuščiame kalnų kelyje. O visa kita neva atsirado Betės fantazijose ir sapnuose, kuriuos moteris įteigė ir vyrui.

Atrodytų, daugiau ir nebėra apie ką kalbėti. Bet istorija turėjo netikėtą pratęsimą.

Per hipnozės seansus Betė nupiešė fragmentą žvaigždžių žemėlapio, kurį jai parodė ateiviai. Piešinį pamatė astronomijos mokytoja Mardžerė Fiš. Ji nusprendė patikrinti, ar galėjo kokios nors žvaigždės būti išsidėstę taip, kaip pavaizdavo pagrobtoji.

Mokytoja iškėlė versiją, kad žemėlapis vaizduoja žvaigždėto dangaus fragmentą taip, kaip jį būtų matęs “kartografas”, esantis savo gimtojoje planetoje, o ne Žemėje. Ji paėmė 200 karolių burbuliukų, kuriuos įsivaizdavo esant žvaigždėmis, nutolusiomis nuo Žemės per 50 šviesmečių. Pagal jų spektrą nudažė karoliukus įvairiomis spalvomis ir pakabino ant įvairaus ilgio siūlų palubėje. Ir penkerius metus visą laisvalaikį nagrinėjo savo “galaktinį žemėlapį”, tarsi vienos ar kitos žvaigždės žvilgsniu.

Galiausiai Fiš vis dėlto rado vietą, iš kurios į žvaigždėtą dangų atsiverdavo toks vaizdas, kaip Hil žemėlapyje. Numanoma ateivių tėvyne pasirodė beesančios Tinklelio žvaigždyno žvaigždės Dzeta I arba Dzeta II, nutolusios nuo Žemės per 37 šviesmečius.

1974 metais Fiš darbą, naudodami kompiuterinį modeliavimą, patikrino astronomai profesionalai. Jie patvirtino moters gautus rezultatus.

Barnis Hilas mirė 1969 metų vasarį nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Betė mirė 2004 metais nuo plaučių vėžio, sulaukusi 84 metų. Iki pat mirties ji tvirtino, kad tikrai buvo pagrobtą ateivių.

Štai ir ateiviai, pirmą kartą vaizdo įraše

TUBIVAK (The Scientific and Technological Research Council of Turkey) - Turkijos mokslo ir technologijų taryba pripažino, kad Stambulo priemiestyje nufilmuotų NSO kadrai yra tikri, ne klastotės. Pripažino po 4 metų, kai kadrai buvo paviešinti per spaudos konferenciją, kurią Stambule surengė Turkijos ufologų organizacija «Sirius».

Vietinių ufologų vadovas Haktanas Akdoganas pademonstruotus kadrus pavadino “pačiais vertingiausiais pasaulyje”. Operatorius mėgėjas užfiksavo ne tik “skraidančią lėkštę”, bet ir jos ekipažą.

NSO filmavo toks Jalčinas Jalmanas, Marmuro jūros pakrantėje esančio kurortinio Kumburgazo rajono kotedžų komplekso apsaugininkas.

Kadrai - gana vidutinės kokybės. Bet juose gerai matosi daiktas, panašus į lęšį, žibantis metaliniu blizgesiu

- iš pradžių vieno atspalvio, vėliau kito. Tikra “skraidanti lėkštė”. Ant jos viršaus buvo kažkoks gaubtas, o jame

- dvi dėmelės, kurios, kaip tvirtino Jalmanas, ir yra ateiviai. Tiksliau, jų galvos.

“Lėkštės” skersmuo, operatoriaus paskaičiavimu, buvo maždaug 15 metrų. Galvos viduje atrodė gana proporcingai, t.y. aparatas visai neatrodė per mažas ekipažui.

2012 metais garsus amerikiečių ufologas Rodžeris Leiras pareiškė, kad jam pavyko padidinti “lėkštės” vaizdą, beveik išlaikius jo kokybę. Ir pasirodė, kad po gaubtu iš tiesų buvo ateiviai. Bent jau išvaizda būtybių, sėdinčių po tuo gaubtu, nepaprastai panašėjo į chrestomatinius ateivius. Didelės, į viršų ištemptos galvos, maži smakrai, burnos ir nosys, neproporcingai didelės akiduobės.

O žinant, kad TUBITAK yra ir konsultacinis valstybinis organas, pagal funkcijas panašus į mūsų Mokslų akademiją, ir jis pripažino Jalmano kadrus tikrais, išeina, kad Turkiją iš tikrųjų aplankė svečiai iš kito pasaulio.

Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje

Baigiantis XX amžiaus devintajam dešimtmečiui, nutiko stebuklas. Netikėtai pasirodė TASS-o pranešimas, kad 1989 metų birželio 6 dieną Vologdos srities Charovskio rajono Konancevo kaime nusileido visa NSO “eskadrilė”. Visiems tapo aišku: pagaliau nukrito “geležinė uždanga” nuo ateivių.

Apie tuos įvykius tada rašė daug žurnalistų, tarp jų ir Vladimiras Lagovskis, tais laikais dirbęs laikraštyje “Darbininkų tribūna”.

NSO nusileidimo vietoje lankėsi Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos mokslininkai. Apie įvykius ten žurnalistui Lagovskiui papasakojo vienas iš mokslininkų Anatolijus Listratovas - Astronomijos ir geodezijos draugijos Anomalinių reiškinių tyrimo sekcijos vadovas. Štai ką jis sakė:

“Istorija prasidėjo nuo Charovskio rajono laikraščio. Ten atbėgo susijaudinę moksleiviai ir painiai pasakojo apie kažką neįprasto. Mes radome visus juos - trys buvo stovykloje, vienas - namuose. Vaikus atsivežėme į vietą, atlikome, taip sakant, tyrimo eksperimentą, nufilmavome.

...Štai ta pati įkalnė, ant kurios stovėjo mokiniai, priekyje - pieva ir upelis, šalia - dvi elektros laidų linijos. Liuda Rybakova, Serioža Beliavskis, Sveta Karetina, Marina Šyriajeva - nuo 11 iki 13 metų, guvūs vaikai, bet fantastika nesidomėjo. Jie paeiliui kartoja savo pasakojimus - su kiekvienu mokslininkai kalbėjosi atskirai. Mokiniai rodo, iš kur ir kur judėjo objektai - keturi šviečiantys burbulai. “Parodymų” detalės skiriasi, bet taip paprastai ir būna, kai liudininkai nebando apgauti tyrimo.

... Čia šviečiantis burbulas palietė pievą (gal ne palietė, o pakibo virš jos), čia nusirito nuo įkalnės, ten prie upės sustojo. Prie pakrantės krūmų burbulas atsidarė.

Jaunieji liudininkai pasakojo, kad burbulas perskilo kaip apelsinas, į dvi dalis, o tarp tų puselių pasirodė figūra, panaši į žmogų be galvos.

Vaikai piešia, prisimindami detales. Juodos “kojos”, “liemuo” - truputį šviesesnis, viršus geltonas, žibantis, “krūtinės” lygyje - ryškus šviečiantis diskas. “Rankos” ilgos - gerokai žemiau “kelių”. Beje, kokių nors sąnarių niekas nepastebėjo. Figūra judėjo link galukaimio, perstatinėdama
tiesias “kojas”. Priėjusi prie stulpo su transformatoriumi, sustojo. Burbulas tuo metu jau ištirpo ore - patamsėjo ir dingo.

Vaikai rodo, iki kokio aukščio ant stulpo siekė figūra... Beveik keturi metrai. Keturių metrų buvo ir burbulas - ir jo, ir figūros dydžiai beveik sutapo.

Nuo vaikų iki ateivių buvo maždaug 150 metrų. Mes atsitraukėme tokiu atstumu. Iš tikrųjų, per tokį atstumą tikrai galima įžiūrėti visas detales. O mokiniai tarsi iš naujo išgyveno jiems nutikusį neįprastą nuotykį.

Nuoširdus jų jaudulys, detalės, dėl kurių susitarti tiesiog neįmanoma, vis labiau įtikino mus, kad pasakojimas tikras. Bet dėl viso pikto pasakiau: “Na, pajuokavote ir gana. Prisipažinkite, prisigalvojote viską?” Vaikai įsižeidė, ilgai teko prašyti, kad tęstų pasakojimą.

Tolesni įvykiai išvis priminė detektyvą. Kai figūra ėjo link transformatoriaus, mokiniai pievoje pastebėjo moterį. Jie šaukė jai: “Teta! Neikite! Ateiviai!” Bet moteris gal negirdėjo, gal nekreipė dėmesio, žodžiu, priėjo arčiau prie ateivio. Ir staiga abu dingo. Po sekundės moteris atsirado, bet už 40 metrų nuo transformatoriaus, tarsi išniro tiesiog iš oro. Apimta siaubo, ji bėgo pieva tolyn.

Moteris paskui buvo rasta rajono ligoninėje. Buvo tarsi išprotėjusi, prarado atmintį. (Apie tolesnį jos likimą nieko nežinoma, moteris dingo).”

Ekspedicinė grupė susisiekė kariškiais, kurie turėjo radiolokatorius. Tą dieną jie nieko antgamtiško nepastebėjo. Beje, jie pasakė, kad reguliariai stebi ekranuose keistus pėdsakus, kurių net nesiima identifikuoti. Labai nenustebo ir aplinkinių kaimų gyventojai: “Pas mus čia nuolat visokios bjaurybės skraido”. Išeina, kad Vologdos sritis kažkuo traukia NSO. Anksčiau gyventojai tylėjo, o kai rajono laikraštyje pasirodė straipsnis, praėjo lankytis redakcijoje ir pasakoti, kas, ką ir kur matė.