Atominio sprogimo pėdsakai Libijos dykumoje

Šiaurės Afrikoje esanti Libijos dykuma yra dalimi Sacharos dykumos ir atrodo kaip niekuo neišsiskirianti dykuma: smėlis, retos oazės, ir vėl smėlis, smėlis, smėlis. Tačiau būtent šioje dykumoje, tarp keliautojus varginančių smėlio kopų galima aptikti labai keistos medžiagos, kuria mokslininkai vadina Libijos stiklu.

Taros gamykla?

Nors ir atrodo keista, tai iš tiesų yra stiklas. Bent jau atrodo taip, tarsi stiklo fabrike būtų įvykusi avarija, o darbuotojai, vietoje to, kad pagamintų kokius buteliukus gaivinančiam gėrimui ar panašiai, buvo priversti išlydytą kvarcą paprasčiausiai išpilti dykumoje, kur jis sustingo įvairiais gabalais. Ir dabar šie beformiai gabalai guli išmėtyti dykumoje, atspindėdami tropinės saulės spindulius mums visiems įprasta žalsvai gelsva butelių spalva (paranormal.lt).

Beje, versija apie gamyklą visiškai turi teisę egzistuoti. Juk daugelį metų buvo laikoma, kad stiklą gaminti pirmieji pradėjo netoliese esančio Egipto gyventojai. Pavyzdžiui, stiklu glazūruotos Džoserio piramidės vidinės apdailos porcelianinės plytelės yra datuojamos XXVII amžiumi prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad egiptiečiai beveik prieš 5 tūkstančius metų jau mokėjo gaminti stiklą. Tad kodėl negalėjo egzistuoti stiklo gamykla?

Tačiau negalėjo. Ir ne todėl, kad sunku įsivaizduoti stambią šiuolaikinę gamyklą dykumos viduryje. Juo labiau, kad seniau čia buvo žydintis kraštas. O priežastis yra ta, kad Libijos stiklo amžius yra ne penki, ir net ne 50, o net 100 tūkstančių metų!

Atominė bomba

Kas galėjo prieš 100 tūkstančių metų taip neatsargiai Libijos dykumoje, maždaug 150 x 30 kilometrų plote išpilti šimtus tonų išlydyto kvarco? Niekas - tvirtina mokslininkai. Tačiau šioje vietoje tikrai buvo kataklizmas. Ir tai buvo ne gamybinis, o, greičiau, karinis kosminis kataklizmas. Virš smėlio kopų sprogo kažkas labai galingo, kas išlydė smėlį ir pavertė jį stiklu. Kaip ir Naujosios Meksikos valstijoje po amerikiečių atominės bombos išbandymo arba kaip Kazachstane, Semipalatinsko poligone, kur rusai išbandė savo atomines bombas. Vaizdas visus vienodas: sprogimo epicentrą supantis smėlis neišvengiamai pavirsta stiklu.

Jau aišku, kur link linkstama? Pasirodo, prieš 100 tūkstančių metų Afrikos žemyne vyko atominis karas! Ir jis vyko ne tik Libijos dykumoje, bet ir apėmė Sinajaus pusiasalį, kur buvo aptikti ypač aukštos temperatūros aplydyti akmenys.

Ataka iš kosmoso

Kiti mokslininkai tvirtina, kad viskas buvo beveik taip, tačiau ne visiškai. Jie tvirtina, kad sprogimai buvo, aukšta temperatūra buvo, smėlis išsilydė. Tačiau dėl to kaltos ne atominės bombos, o svečiai iš kosmoso - meteoritų srautai, kurie nukrito j dykumą, virš jos susprogo ir pavertė kvarcą stiklu.

Tačiau atominio karo šalininkai turi kontrargumentų: o kur išlikę šių sprogimų krateriai? Kur pačių meteoritų liekanos? Juk negalėjo jis sprogti, nepalikdami jokių pėdsakų.

Ir tuo metu daktaras Farukas EI Bazas su kolegomis iš Bostono universiteto ties Libijos ir Egipto siena aptiko maždaug 31 km skersmens kraterį. Atrodo, atsakymas buvo surastas - viskuo kalti meteoritai.

Tačiau oponentai tikrai nepasiduoda. Pirma, Kebiru krateris (taip buvo pavadintas radinys) susiformavo prieš dešimtis milijonų metų, t, y. žymiai anksčiau nei atsirado Libijos stiklas. Antra, krateris yra už gero šimto kilometrų nuo tų vietų, kur aptinkamas stiklas. Be to, jeigu dėl stiklo susidarymo kalti meteoritai, kodėl stiklas aptinkamas tik ribotame plote? Gal meteoritai gražiai aplenkė visas kitas smėliu užneštas mūsų planetos vietas?

Nauji atradimai

Tyrimas priėjo aklavietę. Atominio karo ir meteoritų bombardavimo šalininkai draugiškai patraukė į dykumą ieškoti įrodymų savo hipotezėms patvirtinti. Ir kai ką rado.

Pasirodo, kad tose pačiose vietose aptinkamas Libijos stiklas gali būti ir tūkstančio metų, ir šimto tūkstančių metų amžiaus. Ta reiškia, kas stiklas atsirado ne vienu momentu, o periodiškai veikiant aukštai temperatūrai, o intervalai tarp tų poveikių truko tūkstančius metų. Antra, prancūzų mokslininkas Filipas Pelu 2003 metais Sacharoje aptiko apie šimtą kraterių, kurie išsidėstę daugiau kaip 5 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje. Kraterių tyrimas parodė, kad jie susiformavo vienu ir tuo pačiu metu dėl didžiausio masto mūsų planetos bombardavimo meteoritais. Tiesa, šis kataklizmas įvyko prieš 50 milijonų metų. Be to, detali stiklo cheminė analizė parodė,
kad jo sudėtyje yra meteoritų sudedamųjų dalių pėdsakų.

Atrodo, visi šie trys atradimai tik patvirtina meteoritų bombardavimo šalininkų teoriją. Ir krateriai, ir meteoritų dalelės stikle, ir skirtingas laikas - juk negalėjo kažkas taip reguliariai sprogdinti atomines bombas virš Libijos dykumos.

Tačiau atominio sprogimo šalininkai irgi nepėsti. Tai, kad Libijos stiklo gabalų amžius yra skirtingas, jie aiškina radiacijos poveikiu, kuris nevienodai „pasendino“ įvarius stiklo gabalus. Mikroskopinės meteoritų dalelės stikle - o kur jų nėra? Žemė „bombarduojama“ iš kosmoso ne vieną milijoną metų, todėl šių meteoritų elementų aptinkama beveik visur.

Kalbant apie katerius, tai jeigu jų būtų mažiau ir pačiame centre teritorijos, kurioje aptinkamas stiklas, tuomet tai būtų argumentas. O dabar išeina taip, kad kraterių yra, jų daug, tačiau jie visi kažkur nuošalyje, o tame plote (primename - 150 x 30 kilometrų), kur aptinkamas Libijos stiklas, jokių kraterių nėra.

Mirtini urėjaus spinduliai

Kai mokslas bejėgis ką nors paaiškinti, tenka kreiptis į mitus. Pats garsiausias mitas, užgimęs Tėbuose (taip graikai vadino Aukštutinio Egipto sostinę) štai ką mums pasakoja.

Kartą dievas Ra sukūrė pasaulį ir žmones. Pasaulis buvo geresnis už dabartinį, o štai žmonės, sprendžiant iš to, kas įvyko vėliau, mažai kuo skyrėsi nuo mūsų. Ra vadovavo iki savo senatvės, panašu, visai išmintingai ir teisingai, tačiau kai jis tapo bejėgis, žmonės ėmė maištauti ir nusprendė nuversti savo valdovą. Jie surinko armiją ir patraukė šturmuoti rūmus.

Tačiau viskas buvo ne taip paprasta. Ra nors ir buvo senas, tačiau dar nesuvaikėjęs, todėl jis atskleidė sąmokslą dar prieš sukilėliams pasiekiant jo rūmus. Jis pasikvietė kitus dievus ir paklausė jų patarimo: ar verta jam sunaikinti maištininkus? Dievait atsakė, kad dėl to net neverta abejoti. Tuomet Ra užlipo ant rūmus saugančios sienos ir nukreipė į žmones savo Akį-Saulę, iš kurios pasipylė viską deginantys urėjaus spinduliai.

Egiptiečiai urėjumi vadina kobros formos saulės akį, kuri dažnai puošė faraonų galvos apdangalus. Akivaizdu, jog ši mada prasidėjo nuo Ra.

Atrodo, štai ir pasaka baigta. Saulės akis išdegino smėlį ten, kur, kaip pasirodė jau apžlibusiam Ra, stovėjo žmonių armija, ir pavertė jį stiklu. Tačiau Ra šaudė vis pro šalį! Žmonės tuo pasinaudojo, išsiskirstė mažais būriais ir pasislėpė už uolų...

Planet Today News dokumentika

Tuo ir baigsime pasaką. Juk mus domino tik saulės akis. Kalbant apie žmones, tai reikia pasakyti, kad dievai vis tik juos nugalėjo, tik kitokiu, tačiau ne mažiau kruvinu būdu. O į stiklą pavirtęs Libijos smėlis taip ir liko gulėti ten, kur Ra prieš maištininkus panaudojo, tik nelabai sėkmingai, savo ginklą.