Atta skruzdėlės: vienintelės būtybės mūsų planetoje, gebančios teleportuotis?

Skruzdėlės atta (lapgraužės) – Amerikos tropikų vabzdžiai. Tačiau kelios jų rūšys aptinkamos ir šiltose Šiaurės Amerikos vietose, viena iš rūšių nukeliavo net į Naujojo Džersio valstiją. Šios būtybės gyvena bendrijomis savo požeminiuose miestuose. Kaip ir žmonės, jos užsiima žemės ūkiu, ir ne ką blogiau kaip žmonės. Bet skruzdėlės atta sugalvojo ir dar kai ką tokio neįtikėtino, kad mūsų logika net nelabai suvokia. Gali būti, kad jos geba teleportuotis!

Netikėtinos atta gyvena daugiamilijoniniuose skruzdėlių megapoliuose, kurie būna iki 15 metrų skersmens ir 6 metrų gylio (paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt).

Gyvenimas čia neįprastai sudėtingas, o patys miestai turi beveik tokias pačias komunalines sistemas, kaip ir mūsų megapoliai. Bet skirtingai nuo mūsų sistemų, jos funkcionuoja nepriekaištingai. Skruzdžių ūkio pagrindas - smulkių grybelių auginimas ant substrato iš lapų ir žiedlapių, randamų išoriniame pasaulyje. Visas miesto gyvenimas ir, pirmiausia, palikuonių reprodukcija susijusi su šiais žemės  ūkio darbais.

Reprodukcija užsiima viena arba kelios didelės motinėlės, kiekviena iš jų yra gerokai didesnė už pačią stambiausią darbinę skruzdėlę. Motinėlės nenutrūkstamai deda kiaušinėlius, pačios laikosi griežčiausios dietos, kurią prižiūri skruzdės slaugės. Tai leidžia užauginti vieną iš kelių suaugusių skruzdžių tipų, priklausomai nuo miesto poreikių. Kiekviena motinėlė gauna tik vieno tipo maistą ir deda vienodus kiaušinėlius.

Vieno iš neįtikėtinų pastebėjimų apie skruzdėles atta kol kas paaiškinti neįmanoma. Tai teleportacija. Šis terminas plačiai paplitęs tarp parapsichologų ir mistikų.

Iš pradžių terminas reiškė daiktų pernešimą akimirksniu iš vieno taško į kitą, net ir per kietą aplinką.

Rimtas mokslas dar visai neseniai į pačią teleportacijos galimybės idėją žiūrėjo, jei ne įtariai, tai su baime.

Paskutiniuoju metu apie tai pusbalsiu pradėjo kalbėti ir ortodoksai, visų pirma fizikai atomininkai, kurie mano, kad gali būti mikrodalelių praėjimo tuneliai. Vis dėlto pasitaiko pranešimų apie stambių daiktų pernešimus ir gamtoje, ir laboratorijose.

Momentinio perkėlimo egzistavimas apverstų aukštyn kojomis visas technologijas. Bet mūsų gyvenimas pasikeistų taip, kad mes pasigailėtume ir imtume griežtai riboti tokius dalykus.

Gali būti, kad kaip tik teleportacija padeda skruzdėlėms atta.

Atta motinėlės tik valgo ir dauginasi. Būdamos dar nedidelės, jos išskrenda iš savo gimtojo miesto, dalyvauja lytiniame akte, nusileidžia ant žemės, įsikasa į ją ir ima kurti naują miestą. Kai motinėlė paleidžia į pasaulį plejadą skruzdžių darbininkių, tos pradeda ja rūpintis, o ji tuo laiku užauga iki neįtikėtino dydžio ir gerokai padidina savo kiaušinėlių konvejerio gamybą.

Motinėlės apsaugai darbinės skruzdės surenčia tokią tvirtą kamerą, kad sugriauti ją galima tik su sunkiu laužtuvu. Kamera visiškai apgaubia motinėlę, tik pačioje apatinėje jos dalyje yra kelios nedidelės angos maisto atnešėjams įeiti ir išeiti, kanalai ekskrementams šalinti ir akušerėms, kurios prižiūri kiaušinius, praeiti, taip pat latakai kiaušinėliams.

Dažnai tos kameros būna kone kokoso riešuto dydžio, šiek tiek paplotos ir truputį ištemptos, sienelių storis siekia kelis centimetrus.

Pasiekus šią kamerą ir atsargiai nupjovus jos šoną, galima pažymėti motinėlę plona dažų srovele iš purkštuvo (tas didelis vabzdys užima visą kamerą).

Kol kamera lieka atvira arba pridengta gabalėliu stiklo, nieko nevyksta. Tokiais atvejais motinėlė dažnai žūva, arba darbinės skruzdėlės perkelia ją į kitą vietą. Kartais ji toliau deda kiaušinėlius, nors ir nudažyta. Tačiau jei kamerą uždaryti aklinai bent kelioms minutėms, motinėlė dingsta!

Be pėdsakų!

Šį faktą būtų galima paaiškinti tuo, kad skruzdėlės nužudo motinėlę, o paskui jos likučius pašalina per nedideles angas apačioje. Bet nepamirškite dažų! Jų neliko nė kvapo. Tolesni kasinėjimai ir paieškos tame pačiame skruzdėlyne, kurie trukdavo kartais net kelias valandas, pribloškė visus eksperimento dalyvius: už kelių dešimčių metrų nuo motinėlės dingimo vietos atsirasdavo dar viena itin tvirta, kone betoninė kamera, kurioje buvo ta pati motinėlė su visais skiriamaisiais ženklais, t.y. dažų žymėmis. Ji puikiai jautėsi, toliau valgė ir dėjo kiaušinius! Tai buvo stebima ne vieną kartą.

Argi tai ne momentinis persikėlimas? O jei ne, tai pasakykite, kaip tai vyksta? Mus nori įtikinti, kad skruzdėlės atta pašalina 30 cm ilgio betoninę kamerą, iškasa 8-10 cm skersmens ir kelių metrų ilgio tunelį, iškasa dar vieną 60 cm ilgio ertmę, įkiša ten motinėlę ir tada aplink ją “pastato” naują kamerą - ir visa tai per kelias valandas. Ši versija neatlaiko jokios kritikos, nes visuose pranešimuose sakoma: motinėlės dingsta iš tų kamerų per kelias minutes, o kamera nebūna sugriauta.

Gal vis dėlto reikėtų bandyti patikėti, kad yra pačių svarbiausių skruzdėlių bendruomenės narių teleportacijos sistema?

Kai kurių specialistų nuomone, visame tame yra kažkas nemalonaus. Tokie dalykai aiškiai prieštarauja viskam, ko mus mokė, ką mes esame pripratę matyti ir kas mums patinka. Bet nejaugi tai erzina labiau, negu elektros srovė, kuri, prijungta prie vieno metalinio laido galo, kitame jo gale atlieka naudingą darbą? Galų gale iki šių laikų niekas neturėjo ir aiškios teorijos, kas yra ta elektra.