Skruzdėlės – ilgiausiai gyvenantys vabzdžiai pasaulyje

Ar galite įsivaizduoti, kad viename vidutinio dydžio skruzdėlyne gyvenančių rudųjų miško skruzdėlių skaičius prilygsta visos Lietuvos gyventojų skaičiui?

Šernų SPA salonai

Miškininkai paskelbė šiemet aptversiantys apie 1 400 miško skruzdėlynų. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius aiškina, kad skruzdėlynų tvėrimo tradicija atėjo iš sovietmečio, siekiant juos apsaugoti nuo šernų. Kitas reikalas, ar tai reikalinga šiandien, kai tų šernų jau nedaug telikę. Be to, skruzdėlės nemėgsta būti aptvertos – neretai nutinka, kad aptvertos skruzdėlės perkelia visą savo skruzdėlyną už tvoros. Jos labai kruopščiai renkasi vietą naujam skruzdėlynui, joms svarbu, kad bent pietinė dalis būtų visiškai apšviesta, todėl nepakenčia tvoros metamo šešėlio.

Šernai skruzdėlynais naudojasi kaip SPA salonais. Kai šernas voliojasi skruzdėlyne, skruzdėlės visą jo kailį apipurškia skruzdžių rūgštimi. Ji veikia kaip pesticidas, tad tokiu būdu šernas atsikrato kailio parazitų.

Miškininkai skruzdėles laiko naudingomis, sodininkai – žalingomis, nors jos nėra nei naudingos, nei žalingos. Vienus miško kenkėjus jos naikina, o kitus, gebančius atsipirkti saldžiu lipčiumi (amarus, skydamarius, pušinius pjūklelius ir kt.), globoja. Todėl nereikia skruzdėlių nei globoti, nei naikinti, tiesiog dera leisti joms gyventi savo gyvenimą. Sodininkai ir daržininkai, kurie nuolatos vargsta naikindami skruzdėles, iš tikrųjų daro sau daugiau žalos, pamiršdami, kad skruzdėlės minta ir erkėmis. Juk pastarųjų ų savo sode taip pat nenorime matyti. Tad amarų problemą reikia spręsti naikinant pačius amarus, o ne skruzdėles.

Skruzdėlės yra bene pažangiausiai evoliucionavę vabzdžiai. Jos tobulai prisitaikė prie įvairiausių gyvenimo sąlygų ir jų aptinkama iš esmės visur. Skruzdėlių mūsų planetoje šiuo metu – tiek daug, kad jų visų masė sudaro iki ketvirtadalio visų gyvūnų masės, o rūšių suskaičiuojama daugiau nei 14 tūkst. Lietuvoje gyvena daugiau kaip 60 rūšių skruzdėlių.

Kaip bitės

Mums įprastos rudosios miško skruzdėlės pirmiausia įsikuria spygliuočių miškuose, kur randa pakankamai statybinės medžiagos, t. y. senų spyglių. Skruzdėlės, kurios gyvena po žeme, gali gyventi visur, kur ilgą laiką žemė nejudinama. Lietuvoje yra ir skruzdėlių, kurios įsikuria medžių kamienų viduryje – jos iš šerdies padaro savotišką korį.

Skruzdėlės yra giminingos bitėms, todėl, kaip ir bitės, kartą per metus spiečia. Tuo metu skruzdėlyne atsiranda daug sparnuotų skruzdėlių. Su sparnais būna tik motinėlės ir patinai, o sparnai jiems reikalingi tik spietimo metu. Kai motinėlė suranda vietą naujam skruzdėlynui, sparnus numeta, o jų raumenis transformuoja į maistą, skirtą pirmųjų darbininkių perams išmaitinti.

Patelės būna stambesnės už patinus. Kai ore įvyksta apvaisinimas, nauja motinėlė palieka savo gimtą skruzdėlyną ir ieško vietos naujai šeimai. Kai kurių rūšių motinėlės pasiima ir porą darbininkių, bet mūsų skruzdėlės taip nesielgia. Kol iš sudėtų kiaušinių atsiranda pirmosios darbininkės, motinėlė turi pati savimi pasirūpinti. Daugėjant darbininkių, skruzdėlynas didėja ir išlieka gyvybingas ilgus dešimtmečius, t. y. tol, kol yra tinkamos sąlygos gyventi. Būna, kad skruzdėlyno aplinkoje užauga medžių, savo šešėliais neleidžiančių prasiskverbti saulės spinduliams, tuomet skruzdėlėms tenka ieškoti naujos vietos.

Daugumos rūšių skruzdėlės neformuoja kupolų, kuriuos mes įpratę vadinti skruzdėlynais. Todėl skruzdėlės daugiau rausia, negu stato. Kupolus suformuoja daugiausia miško skruzdėlės, nes ten – daug senų spyglių, šapelių, skujų – visa tai tinka statybai. Miško skruzdėlynai yra daugiamečiai, jie nestatomi kasmet, bet nuolatos remontuojami (pavyzdžiui, po šernų ar genių invazijos) ir plečiami.

Kaip skruzdėlės stato savo namus? Gyvenimo pradžioje skruzdėlės darbininkės rūpinasi kamerų švara, vėdinimu, motinėle, o po poros savaičių tampa statybininkėmis. Miško skruzdėlynas didėja tiek virš žemės, tiek po žeme, kur tuneliai ir kameros gali siekti net 4 m gylį. Kiekvienos rūšies skruzdėlės naudoja kitokias statybines medžiagas, bet visko sunešti nepakanka. Skruzdėlynas – sudėtingas architektūrinis kūrinys, ir žmogaus protas dar nepajėgus suprasti, iš kur skruzdėlė žino, kur kokį spyglį ar akmenėlį padėti. Pastebėta, kad tos skruzdėlės, kurios skruzdėlynus stato iš smėlio, geba reguliuoti skruzdėlyno temperatūrą naudodamos skirtingas statybines medžiagas. Jei reikia, kad skruzdėlynas greičiau įšiltų, paviršiuje pridedama tamsių akmenėlių, o jei reikia, kad jis neįkaistų, – šviesių.

„Labanoro girioje esu radęs rudųjų miško skruzdėlių skruzdėlyną, kurio aukštis siekė net 1,5 m. Spygliuočių miškuose aptikti metro aukščio skruzdėlyną nėra retenybė, tokio dydžio jie susiformuoja per ne vieną dešimtmetį“, – sako gamtininkas A. Gaidamavičius.

Viename hektare miško gali būti nuo vieno iki kelių skruzdėlynų. Tai priklauso nuo sąlygų skruzdėlynams statyti ir maisto gausos. Tad ir vaikšto skruzdėlės ne toliau kaip keli šimtai metrai nuo namų. Tačiau pasaulyje yra ir skruzdėlių klajoklių, kurios nuolatos migruoja iš vienos vietos į kitą ir per dieną nukeliauja daugybę kilometrų.

Skruzdėlėms orientuotis aplinkoje padeda kitų skruzdėlių palikti kvapai. Tuos kvapus panaikinus, jos nebežino, kur eiti toliau. „Dariau tokį bandymą: ant obelaitės kamieno patepiau aliejaus. Skruzdėlės užlipdavo iki pateptos vietos, apsisukdavo ir lipdavo žemyn. O tos, kurios buvo aukščiau pateptos vietos, negalėjo nulipti. Po kelių dienų jos, žinoma, sugebėjo nutiesti kvapų kelius ir per pateptą vietą“, – pasakoja pašnekovas.

Taigi skruzdėlės bendrauja kvapais (feromonais). Taip jos perspėja viena kitą apie pavojų, praneša, kur yra gausu maisto, perduoda kitą, kartais net labai sudėtingą, informaciją.

Skruzdėlyne niekas netinginiauja

Mokslininkai apskaičiavo, kad vidutinio dydžio rudųjų miško skruzdėlių kolonija yra sudaryta iš 3 mln. individų. Tad viename skruzdėlyne gali gyventi populiacija, prilygstanti visos Lietuvos gyventojų skaičiui.

Paprastai skruzdėlės skirstomos į motinėles (karalienes), darbininkes ir patinėlius. Anksčiau klaidingai manyta, kad svarbiausia skruzdėlyne yra motinėlė. Iš tikrųjų daug svarbesnės – darbininkės. Būtent jos sprendžia visus skruzdėlyno klausimus, o motinėlė joms reikalinga tik dėl kiaušinių. Jeigu motinėlė bus nepakankamai vaisinga ir dės per mažai kiaušinių, darbininkės gali ją net nužudyti.

Motinėlė būna du ar tris kartus didesnė už darbininkes. Lietuvoje jos dydis gali siekti 2–3 cm, o pasaulyje pačios didžiausios – 5 cm. Viename skruzdėlyne, priklausomai nuo rūšies, būna viena arba kelios motinėlės. Kartais skruzdėlės apsieina ir visai be motinėlių, tada darbininkės ima dėti kiaušinius pačios. Kartais darbininkės pasižymi polimorfizmu, t. y. atrodo skirtingai, priklausomai nuo atliekamų funkcijų. Kai kurios darbininkės gali turėti dideles galvas su galingomis mandibulėmis (jomis puola įsibrovėlius). Tokias darbininkes mes įpratę vadinti kareiviais.

Skruzdėlių patinėliai gyvena labai trumpai – apie porą savaičių. Jų vienintelė paskirtis – apvaisinti naujas motinėles spietimo metu. Taigi skruzdėlyne niekas netinginiauja, bet išimčių visada būna. Yra tokių rūšių skruzdėlių, kurios užsiima vadinamuoju socialiniu parazitizmu. Tokios rūšies motinėlė geba taip apžavėti kitų rūšių skruzdėles, kad jos pamiršta savo motinėles ir ima rūpintis įsibrovėle. Svetima motinėlė, žinoma, deda savo rūšies kiaušinius ir galų gale skruzdėlyne ima vyrauti įsibrovėliai, o vietinės skruzdėlės pamažu išnyksta.

Ilgiausiai gyvena motinėlės – iki 20 metų (rekordas – 28 metai). Todėl skruzdėlės laikomos ilgiausiai gyvenančiais vabzdžiais pasaulyje. Darbininkių gyvenimo trukmė – iki 2–3 metų.

Didžiausias skanėstas

Skruzdėlių maistas – be galo įvairus. Joms, kaip ir mums, reikia angliavandenių, riebalų ir baltymų. Angliavandenių jos gauna iš lipčiaus, kurį išskiria augalai ir kai kurie vabzdžiai, o gauti baltymų ir riebalų padeda kitų gyvių medžioklė.

Kai kurių rūšių skruzdėlės, vadinamos lapkirpėmis, įsigudrino po žeme veisti grybų fermas. Kartais darže galima pamatyti, kad žirnių lapuose yra taisyklingai iškirptų skylučių. Šias nuokarpas skruzdėlės nusineša giliai po žeme, ten apkrečia savo mėgstamų grybų sporomis ir augina savo „šampinjonus“.
Nedidelę dalį skruzdėlių maisto sudaro augalų sėklos. Pavyzdžiui, našlaičių sėklos turi po maistingą sėklagūbrį. Šiuos sėklagūbrius skruzdėlės itin mėgsta. Tad jos renka našlaičių sėklas, suėda tuos sėklagūbrius, o pačias sėklas išmeta ir taip išplatina jas po apylinkes.

Lietuvoje skruzdėlėmis minta pirmiausia paukščiai, ypač geniai ir lipučiai. Taip pat jos yra ir driežų skanėstas. Iš vaikystės daug kam yra žinomi skruzdžių liūtai. Tai į laumžirgius panašūs vabzdžiai, kurių lervos smėlyje kasa piltuvo formos spąstus. Kai skruzdėlė įkrinta į tokį piltuvą, ji negali per birias smilteles išsiropšti į viršų ir patenka plėšrūnui į nasrus. Kaimyninėse šalyse skruzdėlėmis mėgsta maitintis rudieji lokiai. Mokslininkai apskaičiavo, kad pavasarį, vasarą ir rudenį skruzdėlės sudaro atitinkamai 12, 16 ir 4 proc. jų fekalijų svorio.

Skausmingai apšlapina?

Ar tiesa, kad patekusios ant žmogaus kūno skruzdėlės skausmingai apšlapina? Iš tikrųjų skruzdėlės pirmiausia įkanda, o paskui į padarytą žaizdelę pripurškia skruzdžių rūgšties, išskiriamos iš pilvelio. Kartais, kai nepasiekia įkąsti, tiesiog atkiša savo pilvelį į priekį ir purškia rūgšties lašelius. Jos taip daro, žinoma, ne iš baimės, o puldamos priešą.

Skruzdžių rūgštis turi ėsdinamųjų savybių, ir didelis kiekis jos ant odos yra pavojingas. Gerai tik tiek, kad iš organizmo skruzdžių rūgštis gana greitai pašalinama. Ši rūgštis iš skruzdžių pirmą kartą buvo išskirta 1670 m., dėl to taip ir pavadinta. Kai kurių rūšių skruzdėlės „apšlapina“ ne tik skruzdžių rūgštimi, bet ir nuodingais alkaloidais, ir jie skausmą padaro dar stipresnį. Atogrąžų kraštuose gyvena skruzdėlių, turinčių geluonį, ir tai įrodo jų giminystę su bitėmis.

• Autorius: Laimius Stražnickas
• Šaltinis savaitė.lt
• Nuotrauka: Thinkstock