Banako šmėklos

Taip jau kartais nutinka, kad žmonės palieka gyventas vietas. Tada vietoje kažkada klestėjusio miestelio ar miesto lieka apleista, truputį paslaptinga ir baugoka vieta. Miestas vaiduoklis...

Pakilimas ir žlugimas

XIX amžiaus viduryje Grashoperio upelyje Montanos valstijos pietvakariuose buvo rastas nedidelis aukso grynuolis. Netrukus upelio krantus nugulė aukso ieškotojai. Iš pradžių manyta, kad si aukso gysla turtinga, ir gyventojų skaičius ėmė augti kaip ant mielių. Miestelis buvo pavadintas Banaku, kažkada šiuose kraštuose gyvenusios indėnų genties garbei. Kraštas buvo gana laukinis, nutolęs nuo civilizacijos (paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt).

1863 metais čia buvo atidarytas pašto skyrius, ir aukso ieškotojų gyvenvietė gavo miesto statusą. Banakas tapo grafystės sostine, paskui ir visos valstijos sostine, nors ir neilgam. Nuo pat pradžių ten buvo įkurta nuosava policija, kuri nebuvo pavaldi federalinei.

Tačiau XIX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje aukso karštinė nuslūgo. Šachtose buvo iškasama vis mažiau brangaus metalo, gyventojų skaičius ėmė mažėti. Bet miestelis nebuvo apleistas galutinai. Persikėlėliai pasiekė, kad Banakui būtų suteiktas istorijos paminklo statusas. Dabar išlikusios kelios dešimtys namų užkonservuotos ir yra saugomos bei prižiūrimos.

Balsai iš praeities

Miestas-vaiduoklis tapo mėgstama įvairiausių paranormalių reiškinių specialistų tyrinėjimų vieta. Juk nepaaiškinamų dalykų ten nors vežimu vežk.

1916 metų rugpjūčio 4 dieną upelyje nuskendo 12-metė Dorotė Dann. Neužilgo ji ėmė vaidentis savo draugėms. Mergaitės šmėkla, apsirengusi mėlyna suknele, tarsi kvietė jas kažkur. Laikui bėgant, ji ėmė vaidentis ir nepažįstamiems žmonėms. Kartais mergaitę matydavo ant kelio prie upelį, kartais prie Dannų šeimos namo, kartais viešbučio “Mid” vestibiulyje.

“Vaiduoklių medžiotojas” Gregas Burchfieldas tvirtina, kad jam pavyko užmegzti kontaktą su Dorotės šmėkla viešbučio pastate. Kaip įrodymą jis pateikia juostelę su įrašu, kuriame girdisi, kaip Gregas užduoda klausimą:

Tai tu, mažyle?

O paauglė atsako:

O tu patikrink!

Tiesa, paauglės balsas labai jau aiškiai sintezuotas su elektroniniu prietaisu.

Įdomu tai, kad Dorotę mato tik mergaitės ir labai retai suaugę vyrai, bet niekada nemato berniukai, moterys ir senukai.

Dar vienas paslaptingas Banako vaiduoklis - pagyvenusi dama, kuri kartkartėmis žvalgosi pro antro aukšto langą tame pačiame viešbutyje. Ją pradėjo matyti 1917 metais, kai JAV įsijungė į Pirmąjį pasaulinį karą. Šios šmėklos paslaptis yra ta, kad moters niekas negalėjo atpažinti - nei ankstesniais amžiais, nei juo labiau dabar.

1860 metais Banaką puldinėjo indėnai. Vietiniai gyventojai gynėsi savo jėgomis, o moterys ir vaikai slėpėsi pačiame didžiausiame name - viešbutyje. Kartą mūšio metu ten įsiplieskė gaisras, ir keli žmonės, užsidarę rūsyje, užduso. Jų siaubingus riksmus dažnai girdi vaikai ir paaugliai, lankantys miestą-vaiduoklį.

Prieš daugiau kaip šimtą metų mirusių vaikų balsus galima girdėti ir apleistoje ligoninėje, ir buvusios parduotuvės pastate. Yra net nuotraukų, užfiksavusių kažkokią lyg vaiduoklių grupę kažkokiame rūke aplink baldus. Liudininkai mano, kad taip jų šaukiasi kelių epidemijų, praūžusių per Banaką XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje, aukos. Senieji gyventojai prisiminė, kad epidemija kaskart atsitraukdavo, kai tik visi gyventojai susirinkdavo vietinėje bažnyčioje melstis už miesto išgelbėjimą.

Šerifo medžioklė

Tačiau pagrindinė Banako šmėklų žvaigždė yra buvęs šio miestelio šerifas Henris Plameris. Dažniausiai jį galima pamatyti toje vietoje, kur anksčiau buvo Skinerio salūnas. Savo laiku tai buvo tikra landynė.

Šerifo Plamerio gyvenimo ir mirties istorija kažkada sukrėtė visą Ameriką. Drąsiai galima pasakyti, kad šio žmogaus likime atsispindėjo Laukinių Vakarų audringas charakteris ir žiaurumas.

Visai jaunas Plameris atvažiavo į Nevada Siti miestelį. Iš pradžių jis dirbo kepykloje. Susitaupęs pinigų, nusipirko nedidelę rančą. 1856 metais Henris, garsėjęs kaip išsilavinęs ir kultūringas žmogus, buvo išrinktas šerifu. Jis taip įnirtingai ėmėsi šios veiklos ir pelnė tokį autoritetą ir pagarbą, kad po metų jį vėl perrinko į šias pareigas.

Tačiau 25 metų Plameriui nepasisekė - jį pavedė aistra ištekėjusiai moteriai. Vienas iš vietinių aukso ieškotojų kartą užtiko Henrį su savo žmona. Anot vienos versijos, apgautas vyras kumščiais puolė šerifą, anot kitos - jis iškvietė šerifą į dvikovą. Plameris nedelsdamas įrodė, kad šaudo geriau už varžovą. Nors vietiniai gyventojai užstojo šerifą, sakydami, kad tai buvo savigyna, šerifas buvo nuteistas 10 metų belangės ir uždarytas į San Kventino kalėjimą.

Tačiau Plamerio šalininkai buvo atkaklūs. Be to, jaunam vyrui buvo nustatyta tuberkuliozė. Ir buvęs šerifas atsidūrė laisvėje jau po pusės metų. Kol Plameris sėdėjo kalėjime, sudegė ranča, ir jis vėl liko be skatiko. Šiek tiek dirbo pardavėju bakalėjos parduotuvėlėje, o paskui vėl įsivėlė į nemalonią istoriją - viešnamyje nušovė pokerio partnerį.

Plameris buvo areštuotas, bet įkalčių ir vėl nepakako. Tačiau kalėjime vienas smulkus vagišius atpažino Henrį kaip diližansų plėšiką. Tas neva atsitiktinai išgyveno po vieno iš užpuolimų, ir užtikrintai dūrė pirštu į Plamerį. Beje, patį liudininką buvęs šerifas buvo kažkada areštavęs, ir daug kas manė, kad tas vagišius tiesiog suvedė sąskaitas. Henris nebelaukė, kuo viskas baigsis: buvusi mylimoji papirko kalėjimo prižiūrėtoją, ir Plameris pabėgo nežinoma kryptimi.

Mirusio žmogaus laiškai

Gali būti, kad jaunuolis nusprendė paklusti likimui ir tapo plėšikauto-ju būtent tada arba buvo įtrauktas į nusikalstamą veiklą dar anksčiau. Iš pradžių jis stengėsi mėtyti pėdas: į vieną Kalifornijos laikraštį nusiuntė žinutę, kad Henris Plameris su dviem bendrais buvo suimti ir pakarti Vašingtono valstijoje, o pats tuo tarpu išvyko į Banaką. Ten, anot vienos versijos, subūrė gaują ir gyveno gana plačiai. Paaiškėjo, kad Plameris siekė šerifo vietos, bet pirmuosius rinkimus pralaimėjo. 1863 metų sausio mėn. jį aplenkęs oponentas buvo nušautas, bandant sulaikyti įtariamuosius plėšikus. Plameris sugebėjo viską pateikti taip, kad nušautas šerifas pats atėjo į draugišką susitikimą su banditais, o Henris vienas visus paklojo. Žinoma, Plameris iškart gavo norimą vietą. Varžovų jis neturėjo - 1863 metų pavasarį aplinkiniuose kalnuose slankiojo dešimtys gaujų.

Iš pradžių vietiniai gyventojai buvo patenkinti naujuoju šerifu - per trumpą laiką jis su padėjėjais nušovė ir pakorė kelias dešimtis plėšikau-tojų. Bet paskui kai kas suprato:

Plameris žaidžia dvigubą žaidimą, o sugauti nusikaltėliai buvo tik konkurentai.

Vakarų Amerikos gyventojai tais laikais nebuvo bejėgės avelės. Banako ir kaimyninės Virdžinijos aukso ieškotojai sukūrė apsaugininkų arba linčiuotojų komitetą ir pradėjo medžioti banditus. Per 1864 metų sausio mėn. jie pagavo ir pakorė keturias dešimtis Henrio parankinių. Gali būti, kad kažkas iš jų prasižiojo, ir šerifui buvo pateikti įtarimai.

1865 metų vasario mėn. 65 ginkluotų apsaugininkų būrys įsiveržė į Plamerio kontorą. Jį suėmė, teisė ir nedelsiant pakorė. Tiesa, už buvusius nuopelnus palaidojo pagal visuotinai priimtus papročius, o ne kaip banditą. Beje, plėšimai apylinkėse nesiliovė, nors ir sumažėjo. Paskutinė gauja buvo likviduota tik 1867 metais.

Ginčai dėl Plamerio kaltumo ar nekaltumo tęsiasi iki šiol. Liudijimai apie jo ryšius su banditais buvo fragmentiški ir prieštaringi. Jokių dokumentų apsaugininkai nerašė. Nėra ir garantijų, kad tarp jų neįsimaišė plėšikautojai, kurie panoro suvesti sąskaitas su šerifu.

Praėjus vos metams po Plamerio mirties, ant Banako namų sienų, tvorų pradėjo rastis užrašai: “Henris nekaltas”. Kartais jie buvo užrašyti kreida, kartais krauju. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai mirtimi nuteisto šerifo šalininkų darbeliai. Bet laikas ėjo, miestelis ištuštėjo, Plamerio vardas pamažu užsimiršo, bet užrašai atsiranda ir toliau. Be to, jo kapas du kartus buvo rastas iškastas. Antrą kartą paslaptingasis kapų kasinėtojas pagrobė velionio kaukolę ir kažkodėl paslėpė ją galiniame Skinerio salūno kambaryje. Po to medinė girdykla užsidegė ir sudegė iki pamatų. Bet aikštelė, kur stovėjo salūnas, iki šiol lieka mėgstama Plamerio vaiduoklio “pasivaikščiojimų” vieta.

Kartais turistams net pavyksta padaryti nuotrauką, kurioje matosi labai neryški jauno žmogaus figūra. O paslaptingi krauju daryti užrašai pradingo, kai 1993 metais Biverhedo apygardos teisėjas peržiūrėjo bylą ir paskelbė nuosprendį: galimai nekaltas.