Chronomiražai: laikų atgarsiai dangaus ekrane

Chronomiražai – tai iliuziniai įvykių iš praeities ar ateities regėjimai, projektuojami dangaus skliute ir primenantys istorinio filmo fragmentus.

Vaiduoklių mūšiai

Vaizdiniai trunka kelias minutes, o paskui lėtai pranyksta, tarsi ištirpsta ore.

Nepaisant to, kad fiziškai šio reiškinio kol kas paaiškinti negalima, laikyti jo kolektyvine haliucinacija taip pat negalima. Jį mato net užkietėję materialistai, kurių nelabai apkaltinsi išankstiniu nusistatymu ar pasidavimu svetimai įtaigai.

Kartais chronomiražai būna ramūs, pastoraliniai, tačiau nėra tokie įspūdingi, kaip žiaurių mūšių scenos, bauginančiai reguliariai pasirodančios buvusių mūšių vietose. O chronomiražuose matomos žudynių ir kraujo praliejimo scenos turi savo paaiškinimą.

Parapsichologai mano, kad kolektyvinis baimės, skausmo, neapykantos ir įniršio pliūpsnis per mirtinus susirėmimus pramuša uždangą tarp fizinio ir subtilaus pasaulio. Šis negatyvių emocijų koncentratas sulaikomas anapusinės erdvės analuose, o praėjus kelioms dienoms, mėnesiams ar net metams, pasikartoja fantominio reginio pavidalu.

Chronomiražai buvo stebimi visais laikais ir visuose žemynuose. Pavyzdžiui, vienas iš pačių pirmųjų istoriškai užfiksuotų reginių buvo matomas, praėjus keleriems metams po garsiojo mūšio prie Maratono 490 m.pr.m.e., kai rinktinė graikų armija sutriuškino persų kariauną. Šio mūšio panorama reguliariai pasirodydavo padangėje virš tos pačios vietos daugelį šimtmečių.

Sakoma, kad šį reginį stebėjo net pats Romos imperatorius Adrianas, gyvenęs II mūsų eros amžiuje, ir tūkstančiai žmonių kartu su juo.

Vienas iš nuostabiausių “vaiduoklių mūšių” stereotipiškai kartojasi nuo 1862 metų iki mūsų dienų netoli Šailo miestelio Tenesio valstijoje (JAV), detaliai atkartodamas realų mūšį tarp pietiečių ir šiauriečių per Pilietinį karą. Nuo tada sensacijas medžiojantys reporteriai ne kartą bandė tai nufotografuoti, bet nuotraukose matėsi tik neaiškūs blyksniai, nieko daugiau.

Prasiveržimas iš subtilaus pasaulio

Chronomiražų fenomenas - tai psichofizinis reiškinys, atsirandantis ant subtilaus ir fizinio pasaulio ribos. O pati fenomeno materializacija priklauso nuo kelių faktorių, tarp kurių galima paminėti jėgos vietos buvimą (pavyzdžiui, dėl Žemės plutos lūžio) ar ypatingą fizinę ir emocinę visų mūšio dalyvių įtampą, taip pat kai kurias kosmines ir astrologines įtakas. Jei trūksta nors vienos iš šių sąlygų, žymiai sumažėja chro-nomiražo materializacijos tikimybė. O minėtų poveikių eskalavimas sustiprina materializaciją. Pavyzdžiui, nepilnai pasireiškiančius chronomiražus mato tik ekstrasensai ir ypatingai jautrūs žmonės. Stiprėjant materializuojantiems poveikiams, chronomiražus mato beveik visi, bet jie būna neryškūs, blankūs, maždaug kaip juodai baltas begarsis kinas. Kai materializacija darosi dar stipresnė, “padangės kinas” darosi ryškesnis, stereofoninis, spalvotas ir garsinis. Trečia materializacijos stadija - tai jau ne tiesiog fizinės realybės imitacija kaip 3D ar net 7D filmuose, kur žiūrovas pats tampa šios fejerijos dalyviu; tada net kitos realybės daiktai taip materializuojasi, kad aktyviai prasiskverbia j mūsų pasaulį.

Pasak išlikusių kronikų, 1686 metų vasarą Škotijoje, Klaidsaido rajone, padangėje buvo matomi ginkluoti kareiviai, kovoję su priešu. O j žemę krito jų pamesti šalmai, kardai, šautuvai ir kitos amunicijos detalės, kurias iškart susirinkdavo smalsūs vietiniai gyventojai.

Praėjus šimtui metų, padangių reginys pasikartojo, ir vėl žemėn krito materialūs daiktai. Toks pat fenomenas buvo matomas ir 1800 metais prie Kilkenio miestelio Airijoje. Ten po padangių kovos ant žemės buvo rasti nulaužti medžiai ir kraujo klanai.

Netikėta pagalba

Galiausiai yra ir ketvirta fenomeno materializacijos stadija, kai mūsų pasaulyje pasirodo ne tik daiktai, bet ir kitos realybės personažai.

Viename senovės Rusios metraštyje pasakojama, kaip 1111 metų kovo mėnesį vyko mūšis tarp rusičių ir polovcų. Klajokliai buvo sutriuškinti, nors jų buvo kelis kartus daugiau. Taip nutiko dėl pagalbos iš dangaus. Kalbama, kad klajoklių galvos skrido žemyn, tarsi jas būtų kapojęs nematomas kalavijas.

Panaši istorija nutiko ir 1240 metų liepos mėnesį prie Nevos per garsųjį kunigaikščio Aleksandro kariuomenės mūšį su švedų armija, kai į pagalbą rusams atėjo angelų pulkas. Apskritai Aleksandro Neviečio biografija pilna tokių fenomenų. Apie tai liudija dar vienas stebuklas, nutikęs ant Čiudo ežero per istorinį Ledo mūšį 1242 metų balandžio mėnesį, kai rusų kariaunai į pagalbą vėl atėjo “dieviškas pulkas”, padėjęs sutriuškinti teutonus.

Stebuklingi įvykiai dėjosi ir Kulikovo lauke 1380 metų rugsėjo 8 dieną. Kai rusų pulkai pateko į keblią padėtį, jiems padėjo, anot metraščių, dangaus kariauna, vadovaujama arkangelo Mykolo. Ugninės dangaus karžygių strėlės užgriuvo totorių gretas ir privertė juos, apimtus siaubo, bėgti iš mūšio lauko.

Tokie dangaus reiškiniai vyko ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, mūšis tarp anglų ekspedicinio korpuso ir vokiečių armijos prie Belgijos Moso miesto 1914 metų rugpjūčio 26 dieną taip pat neapsiėjo be dangaus jėgų įsikišimo. Anglų buvo gerokai mažiau, atrodė, kad jie jau pralaimės mūšį ir ruošėsi trauktis, bet staiga ugnies linijoje kaip chronomira-žas pasirodė XV amžiaus anglų kariai lankininkai, kurie nukreipė savo strėles į vokiečius. Patyrę didelių nuostolių, vokiečiai išsigandę atsitraukė.

Paaiškėjo, kad kaip tik šioje vietoje per viduramžiais vykusį Šimtametį karą vyko kautynės tarp anglų lankininkų ir prancūzų, kurios baigėsi anglų pergale.

Portalas Į kitą dimensiją

Antrasis pasaulinis karas taip pat paženklintas paslaptingais dangaus reiškiniais, bet jie dažniausiai skyrėsi nuo anksčiau minėtų “klasikinių” chronomiražų. Chronomiražai ne visada būna ankstesnių istorijų įvykių kopija, nes dažniausiai liudininkai patys kuria juos savo tiesioginiu dalyvavimu. O šio dalyvavimo forma labai atspindi laikmečio žmonių vaizdinius, įsitikinimus ir vertybes.

Galima manyti, kad žmonės tokiu atveju nėra pasyvūs prieš jų akis vykstančių vaizdų vartotojai, o savo dalyvavimu ir protu nevalingai kuria padangių pagalbininkų vaizdą. Pavyzdžiui, jei gerokai ankstesniais laikais chronomi-ražų fantomai pasirodydavo angelų ir šventųjų pavidalu, tai mūsų laikais jie įgaudavo techninių įrenginių pavidalą - raketų, dirižablių ar skraidančių lėkščių. Materializacijos mechanizmas čia yra analogiškas tam, kuris pateikiamas Rėjaus Bredberio “Marso kronikose” arba Stanislavo Lemo “Soliaryje”

Per Antrąjį pasaulinį karą “klasikinius” chronomiražus pakeitė atmosferos reiškimai, vėliau pavadinti santrumpa NSO. Iš pradžių kiekviena iš kariaujančių pusių šiuos “aparatus” laikydavo slapta priešininko technika, bet netrukus visi įsitikino, kad ši technika, ko gero, nežemiškos kilmės.

NSO laikėsi neutraliteto ir tik stebėjo žmonių veiksmus, visada pasirodydavo didžiausių mūšių ir naujų ginklų bandymų vietose.

Žinomas tik vienas atvejis, kai NSO aktyviai pasireiškė sovietų armijos pusėje. Tai nutiko 1943 metų rugpjūčio 26 dieną, besibaigiant Kursko mūšiui.

Daugybė liudininkų matė, kaip danguje virš priešakinių pozicijų atsirado spindintis objektas, kuris leido ryškų spindulį link fašistų tankų kolonos. Dėl to geso tankų varikliai, o paskui tankai užsiliepsnojo.

Kita realybė ir mūsų dienomis retai kišasi į žemiškus reikalus, o jei tai ir daro, tai tik pačiais kritiškiausiais momentais, kad žmonija nepakenktų pati sau.

K. Ciolkovskis teigė: nors mus ir supa labiau išsivystęs nematomos mums materijos protas, “dauguma žmonių dar nepasiruošę kitų būtybių kišimuisi į Žemės reikalus. Šiais laikais toks kišimasis tik pakenktų, pagimdydamas prietarus ir religinį fanatizmą. Kaip kiekviena motina saugo savo mažylį, taip ir Žemė negali būti palikti vien tik savo valiai. Tam tikras savarankiškumas jai paliktas patyrimui įgyti, tobulybei pasiekti (bet ne žūčiai)".