Reta piktųjų dvasių rūšis - pavojingos “damos žaliais drabužiais”

Piktų padavimų apie damas žaliais drabužiais turi įvairios tautos. Jas vadina vampyrėmis, vaikų grobikėmis, klastingomis gundytojomis... Jei tikėti liudininkų pasakojimais, šios mistinės būtybės ir mūsų dienomis į savo tinklus įtraukia naivias aukas, o išvengti jų gudrių spąstų nėra lengva.

“Negeras” butas

Apie tai, kad klastingos damos žaliais drabužiais egzistuoja ne tik vaikiškose siaubo istorijose, pasakoja įvykiai, prieš dešimt metų nutikę Krasnojarske (Rusija). Jauna mergina gavo gerą darbą ir nusprendė gyventi atskirai nuo tėvų, išsinuomojo butą miesto centre.

Jai labai pasisekė: senas pokario laikų statybos namas miesto centre, padorus interjeras ir už tiesiog juokingus pinigus. Tačiau, kur slypi tokio dosnumo priežastis, mergina sužinojo gana greitai.

Kai tik mergina likdavo bute viena, aiškiai jausdavo, kad kažkas nematomas yra šalia. Kartą vakare viename kambario kampe mergina pamatė nepažįstamą dama su ilga žalia suknele. Iš visko buvo galima spręsti, kad moteris veltui stengiasi palikti tą nelemtą kampą, tačiau kažkokia jėga laiko ją.

Tada nepažįstamoji ėmė ženklais kviesti merginą prie savęs, nepratardama nė žodžio. Žinoma, buto nuomininkė iš pradžių nepatikėjo, kad viskas vyksta realybėje, bet vis dėlto ryžosi prieiti. Kai tik mergina priartėjo prie nepažįstamosios, šios kaklas nenatūraliai išsitempė, o veidas pasidarė panašus į monstro iš siaubo filmo kaukę.

Išvydusi šią metamorfozę, mergina greitai atšoko nuo damos žaliais drabužiais ir nuskubėjo pernakvoti pas draugę. Bet, kitą dieną grįžusi namo, “žaliąją damą” vėl pamatė senojoje vietoje.

Mergina kurį laiką nakvodavo pas pažįstamus, draugą, pas tėvus, tačiau kam nors papasakoti apie keistą kaimynę nesiryžo. Bet, kai ji į nuomojamą butą grįždavo su sužadėtiniu ar drauge, dama nepasirodydavo. Bet vos tik svečiai atsisveikindavo, dama vėl būdavo savo kampe.

Galų gale mergina atsisakė pigaus buto ir išsinuomojo brangesnį, bet užtat be kaimynės “iš ano pasaulio”.

Žmonių grobimas senovėje

Prancūzai tiki, kad “žalios moterys” - tai šventų ąžuolynų, kur kažkada savo apeigas atlikdavo druidai, dvasios. Sakoma, kad tos paslaptingos būtybės iki šiol gyvena šimtmetinių medžių kamienuose. Jei per keltų šventes pinsite vainikus iš sausmedžių ar amalų ir jais puošite šventų medžių šakas, tai jų sergėtojos ne tik nedarys žmonėms nieko blogo, bet, atvirkščiai, pasiųs jiems turtingą derlių ir gausų galvijų prieaugį. O jei kaip nors užgausite 

šventą medį, nulaušite jo šakas ar net (sergėk dieve!) nukirsite jį malkoms, tai įpykusi “žalioji dama”, gyvenanti tame medyje, gali numarinti visus kaimo vaikus.

Škotijoje moterys žaliais drabužiais buvo laikomos miško fėjomis ir vaikų grobikėmis. Žmonės tikėjo (o kai kurie tiki ir šiandien), kad šios damos gali naktį prasibrauti į namus, kuriuose neseniai atsirado naujagimis, ir pakeisti šeimininkų kūdikį savu -baisiu ir susiraukšlėjusiu.

Tas baisuoklis turi labai bjaurų charakterį, vargina “tėvus” garsiais riksmais ir nuolatiniais prašymais valgyti. Maitinasi jis ne pienu, kaip visi vaikai, o tik “suaugusiu” maistu. Padavimai pasakoja: norint atsikratyti pamestinuko, reikia kuo blogiau su juo elgtis, tada fėja būtinai pasiims jį atgal, o pavogtą kūdikį grąžins tikriems tėvams.

Buvo ir dar vienas būdas priversti klastingą fėją pasiimti savo garsiai rėkiantį ėdrūną. Reikėjo arba prajuokinti tą baisuoklį, arba gudrumu priversti jį pasakyti savo tikrą amžių.

Pasak kitų legendų, damos žaliais drabužiais ne vogdavo vaikus, o įtrindavo juos žmogaus krauju. Tada mažylis susirgdavo kokia nors nepagydoma liga ir netrukus mirdavo.

Naktinės žmogėdros

Tačiau, pasirodo, žmonių grobimai nėra vienintelė damų žaliais drabužiais piktadarystė.

Viename iš savo darbų žinomas XVII amžiaus pirmos pusės anglų pamokslininkas ir kovotojas su piktosiomis dvasiomis Jeronimas Briusas papasakojo apie susitikimą su šiomis baisiomis būtybėmis.

Būdamas dar visai jaunas, būsimas pastorius su draugais išvyko į medžioklę. Vaikydamiesi elnius, jaunuoliai susivėlino ir nusprendė pernakvoti miško oloje. Bet vos tik jie užkūrė laužą, pas juos “prie ugnelės” atėjo trys gražios merginos ilgomis žaliomis suknelėmis. Jeronimui jos iš karto pasirodė keistos, tuo tarpu jo draugai labai apsidžiaugė tokia kompanija.

Po vakarienės viena iš merginų iš kažkur išsitraukė smuiką ir pasiūlė surengti šokius, jaunuoliai noriai sutiko. Vos tik damos leidosi šokti, Jeronimui nerimą sukėlė neaiškūs kaukšintys jų kojelių garsai. Geriau įsižiūrėjęs, jaunuolis pastebėjo, kad ilgi nepažįstamųjų sijonai slėpė nedideles kanopėles, o pačias merginų kojas dengė rudokas kailis.

Pasibaisėjęs būsimas pamokslininkas bandė išvesti draugus iš olos, bet tie, apsvaigę nuo gražuolių draugijos, ne tik nekreipė dėmesio į jo raginimus, bet ir pagrasino ginklu, jei jis trukdys linksmintis. Išėjęs iš olos, jaunuolis priėjo prie arklių ir pamatė, kad tie dreba iš baimės. Jeronimas prisiminė senovinį padavimą, kad piktosios jėgos bijo arklių, todėl nusprendė likusią nakties dalį praleisti su jais. Netrukus iš olos pasigirdo baisus riaumojimas ir pagalbos šūksniai, bet Jeronimas nesiryžo palikti savo slėptuvės, suprasdamas, kad draugams jau nebepadės.

Visą naktį jaunuolis meldėsi, kad tik arkliai nenutrauktų pavadžių ir nenubėgtų į mišką, nes tada jis liktų be jokios apsaugos. Iki paryčių Jeronimas girdėjo, kaip kažkokia nepažįstama būtybė su minkštomis letenomis vaikštinėjo aplink pririštus arklius, kviesdama jį vardu, bet jis stengėsi nekreipti dėmesio, slėpėsi tarp arklių ir meldėsi, meldėsi.

Kai patekėjo saulė, jaunuolis, įveikdamas baimę, privertė save įeiti į olą ir suakmenėjo iš baimės. Olos grindys ir sienos buvo nutaškytos krauju, visur mėtėsi jo draugų kūnų likučiai.

Ši baisi tragedija visiškai apvertė nerūpestingo jauno žmogaus gyvenimą. Grįžęs namo, jis prisiekė visą likusį gyvenimą paskirti kovai su piktosiomis jėgomis.

Jeronimas nugyveno ilgą gyvenimą, vedė daug teisminių procesų, pasiuntusių ant laužo kelias dešimtis burtininkų ir raganų, tačiau rasti damų žaliais drabužiais, kurios sudraskė jo draugus, pamokslininkui taip ir nepavyko. Gali būti, kad jis nuteisė mirtimi ir nekaltus žmones.

Tai kas gi tai?!

Tyrinėdami senovinius mitus, ezo-terikai sutaria, kad “žaliosios mote-rys” - gana neįprastos piktųjų dvasių atstovės. Tai be namų likusios medžių deivės. Anot senųjų padavimų, žmonės garbino kažkokius druidus, gyvenusius šventose giriose.

Tačiau įsigalėjus krikščionybei, šventus medžius imta be gailesčio kirsti, nes norėta atsikratyti pagoniškų tikėjimų. Dėl to nuskriaustos dievybės dabar keršija žmonėms, kaip tik gali.

Gali būti, kad namo Krasnojarske vietoje, kuriame jau minėta mergina nuomojosi butą, prieš daugybę metų augo vienas iš tokių medžių, o dabar jo šeimininkė niekaip negali rasti sau prieglobsčio. Panašu, kad taip ji išgąsdino ne vieną buto nuomininką.

Ezoterikai mano, kad išvengti susitikimo su “žaliomis moterimis” gali padėti elementari pagarba medžiams. Tiems, kurie tik dėl pramogos laužo šakas, naikina jaunus sodinukus, druidų kerštas garantuotas. O tiems, kurie prižiūri ir globoja žaliuosius želdinius, “damos” nekenkia.

Ne veltui Didžioji Britanija garsėja sodais ir parkais, daugelis iš jų žinomi ne vieną šimtmetį. Anglai tiki, kad gausūs želdiniai prie namų ne tik saugo juos nuo įvairių piktųjų jėgų, bet ir neša šeimai turtus bei gerovę. Kaip tik tokią malonę gali žmonėms dovanoti “žalioji dama”, galiausiai radusi sau prieglobstį.