Kaip tapti nematomu žmogumi, arba Einšteino klaida

Štai jau visą šimtmetį fizikos mokslas vystosi visiškoje Harmonijoje su Alberto Einšteino sukurta reliatyvumo teorija. Šiuolaikiniu supratimu, šimtas metų vis greitėjančio mokslo ir technologijų vystymosi sąlygomis - tai labai daug. tiek daug, kad kai kuriems mokslininkams susidaro įspūdis, jog taip bus visada.

Tačiau, deja, šiame pasaulyje niekas nėra amžina. Vos tik buvo atšvęstas pirmasis reliatyvumo teorijos šimtmetis, kaip žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog šviesos greitis, Einšteino teorijos kertinis akmuo, nėra pastovus ir ne visada lygus 300 tūkstančių kilometrų per sekundę. Norint suprasti, kokį sukrėtimą moksle gali sukelti ši naujiena (tuo atveju, jei bus gauti nepaneigiami įrodymai), prisiminkime praeitį (paranormal.lt).

Nuo Ptolemėjaus iki Koperniko

Šių dienų fizikų ir astronomų pirmtakai labai patogiai gyveno, pripažindami Ptolemėjaus geocentrinės sistemos teiginį: Visatos centre yra nejudanti Žemė, o aplink ją sukasi visi dangaus šviesuliai, įskaitant Saulę ir žvaigždes. Pusantro tūkstančio metų ši sistema visiškai atitiko kasdieninius žmonijos poreikius tiek sausumoje, tiek ir jūroje. Pavyzdžiui, norint nustatyti laivo buvimo vietą, kur kas patogiau manyti, jog Žemė nejuda, o žvaigždės aplink ją skrieją griežtai nustatytomis orbitomis.

Tačiau XVI amžiuje staiga paaiškėjo, jog Žemė visiškai nėra kosmoso centras, ji tėra tik viena iš planetų, skriejančių aplink Saulę. Ir tai dar ne viskas - gali būti kitų gyvenamų pasaulių, kurie sukasi aplink savo žvaigždes! Žinoma, tuo metu mokslas buvo, jei taip galima išsireikšti, nutolęs nuo masių, tačiau, siekiant išvengti pavojingų minčių skelbimo, visos šios teorijos buvo paskelbtos erezija. Jų autoriai (Mikalojus Kopernikas ir Galilėjas Galilėjus) buvo persekiojami, o Džordanas Brunas, kaip skelbia viena versija, už savo mintis buvo sudegintas ant laužo.

Nors, atrodo, koks skirtumas paprastam žemdirbiui, amatininkui ar jūreiviui, kas aplink ką sukasi dangaus aukštybėse... Tačiau to negalima pasakyti apie mokslininkus, kuriems atsisakymas nuo geocentrinės sistemos tapo tikra revoliucija. Kaip ir bet kurioje revoliucijoje, joje buvo savi kankiniai ir didvyriai, šalininkai ir priešininkai, nors ir mosuojantys ne špagomis ir alebardomis, o plunksnomis ir popieriaus ritinėliais, ir tarpusavyje besiaiškinantys išskirtinai lotynų kalba.

Nuo 1916-ųjų iki 2016-ųjų metų

XX amžiaus pradžioje už mokslinius požiūrius niekas jau nebuvo baudžiamas, netgi (daugumoje atvejų) nepatyrė mokslinės visuomenės atstūmimo.

Dėl to, kai Albertas Einšteinas, pats savarankiškai neatlikęs nė vieno naujo eksperimento, o tik išanalizavęs jau žinomus faktus, pateikė visiškai neįprastą erdvės ir laiko teoriją, labiau žinomą sutrumpinimu BRT - bendroji reliatyvumo teorija, tai sukėlė dar vieną revoliuciją fizikoje, tačiau pačiam teorijos autoriui nesukėlė jokių nemalonumų. Netgi priešingai, po kelių metų Einšteinas buvo apdovanotas Nobelio premija. Tiesa, šį apdovanojimą gavo ne už reliatyvumo teoriją, o už fotoefekto atradimą.

Skirtingai nuo Koperniko ir Galilėjaus amžininkų, apsišvietusi XX amžiaus pirmojo ketvirčio visuomenė visokeriopai svarstė apie kvapą gniaužiančią mokslinę naujieną - BRT.

Jeigu Einšteino teorijos pirmasis postulatas, arba reliatyvumo principas, žmonėms, nutolusiems nuo mokslo, buvo ne visiškai aiškus, tai antrasis -pastovus šviesos greitis - buvo suprantamas netgi mokiniams. Šviesos greitis - pats didžiausias Visatoje galimas greitis. Nė vienas objektas negali judėti didesniu greičiu nei šviesa sklinda vakuume - 299 792 kilometrų per sekundę. Šis dydis nesikeičia ir yra vienodas visuose kosmoso kampeliuose ir visose atskaitos sistemose. Taip buvo, yra ir visada bus.

Nepaprastai tiksliai ir aiškiai, ar ne taip? J klausimą, kodėl šviesos greitis yra būtent toks, kodėl jis negali būti, pavyzdžiui, milijonas ar milijardas kilometrų per sekundę, atsakymas buvo paprastas, tikslus ir aiškus: toks yra pasaulis.

Didžiojo sprogimo aidas

Tačiau 2016 metais keletas fizikų iš Didžiosios Britanijos ir Kanados pareiškė, jog Einšteinas galėjo suklysti. Mokslininkų pareiškimo esmė buvo tokia: Visatoje iki šiol klaidžioja Didžiojo sprogimo „aidas“ (taip vadinamas reliktinis spinduliavimas), kurį gana nesunkiai „sugauna“ orbitiniai kosminiai zondai.

Detalus reliktinio spinduliavimo fluktuacijų (staigių pasikeitimų) mikrobangų diapazone tyrimas leidžia daryti išvadą, kad pirmosiomis Visatos gyvavimo dienomis šviesos greitis buvo žymiai didesnis ir Didžiojo sprogimo metu praktiškai siekė begalybę.

Pagrindiniu „naujosios reliatyvumo teorijos“ šalininku yra Žoao Magveichas (Joao Magueijo) iš Imperijos koledžo Londone. 15 pastarųjų metų Magveichas ir jo kolegos iš Perimetro instituto Kanadoje siekė bandymais įrodyti, kad kosmologinės teorijos, kurios remiasi Einšteino reliatyvumo teorija, yra klaidingos, jog Didysis sprogimas vyko visiškai ne taip, kaip yra priimta manyti. Vilčių teikiantys duomenys buvo gauti, tiriant taip vadinamą šaltąją dėmę Eridano žvaigždyne bei dar keletą reliktinio spinduliavimo nevienodumų kituose Visatos kampeliuose. Šių nevienodumų dydis ir pats jų egzistavimas, Magveicho manymu, šiuolaikinėmis teorijomis niekaip negali būti paaiškintas. Tačiau padarius prielaidą, kad pirmosiomis savo egzistavimo sekundėmis Visata plėtėsi labai greitai, o po to plėtimosi greitis nukrito iki dabar visiems žinomos ir Einšteino patvirtintos reikšmės, tokiu atveju viskas sustoja į savo vietas.

Kol kas Magveicho teorija mokslo bendruomenėje labai rimtai nėra vertinama. Tačiau fizikas iš Londono ir jo kolegos iš Kanados dėl to neliūdi: nauji iš anksto numatytų kosmoso sričių stebėjimai iš kosminių zondų gali pateikti naujų duomenų, dar labiau pagrindžiančių jų teoriją. Tačiau, suprantama, gali ir nepateikti. Tokiu atveju bendroji reliatyvumo teorija dar kurį laiką (gali būti, kad labai ilgai) liks mūsų kosmologinių ir fizikinių teorijų pagrindu.

Nematomų žmonių pasaulis

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šviesos greičio pastovumo ir BRT tikslumo problema yra grynai mokslinė, atitolusi nuo kasdieninio žmonių gyvenimo. Gal ir neteisus buvo Einšteinas: bus peržiūrėta visa kosmologija ir gravitacijos teorija, tarkim, įrodys, kad Visata yra begalinė ir joje yra ne tik juodoji materija ir juodoji energija, bet ir juodasis spinduliavimas - o kas mums iš to? Ar tai kaip nors pakeis mūsų įprastinį gyvenimą?

Mums, greičiausiai, tikrai niekas nepasikeis. O štai mūsų palikuonims, nors ir po daugelio amžių, pasikeisti gali kardinaliai.

Pirma, gravitacijos ir Visatos sandaros teorija yra labai svarbi būsimam kosmoso įsisavinimui. Antra, su šviesos greičiu tiesiogiai susieta idėja keistis signalais su kitomis civilizacijomis. Trečia, dėl kintamo šviesos greičio mūsų palikuonys, net neišvykdami iš Žemės, atsidurs labai keistame pasaulyje.

Įsivaizduokite patys: jeigu šviesos greitis nėra pastovus ir prieš milijardus metų jis buvo begalinis, o dabartiniu metu sulėtėjo iki 300 tūkstančių kilometrų per sekundę, tai logiška daryti prielaidą, kad šviesos greitis vis lėtės. Tokiu atveju po 10 tūkstančių ar 100 tūkstančių metų šviesa ims sklisti taip lėtai, kad žmogui teks laukti keletą minučių, kol pamatys savo atspindį veidrodyje.

Tai bus pasaulis, kuriame gyvens vaiduokliai. Nebus įmanoma išeiti į gatvę be pavojaus susidurti su kitu praeiviu ar, dar blogiau, transporto priemone. Juk visi šie objektai bus matomi visiškai ne toje vietoje, kurioje yra esamu momentu, o ten, kur buvo prieš keletą minučių ar net valandų. Bus labai sunku atlikti pačius paprasčiausius veiksmus: pabandykite prie burnos prinešti šaukštą su sriuba, jeigu tik jaučiate judėjimą, o akys mato ranką, ramiai gulinčią ant stalo!

Planet Today News dokumentika. Kaip veikia visata. Visatos pabaiga

Tačiau norisi tikėti, kad mūsų palikuonys bus protingesni už mus ir mokės susidoroti su šia situacija. Be to, dėl šviesos greičio sulėtėjimo bus ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, jeigu Saulė sprogtų mūsų dienomis, mes nustotumėm egzistuoti, praėjus 8,5 minutės po sprogimo. O jei Saulė sprogtų tuomet, kai Žemėje bus nematomų žmonių pasaulis, jie turės keletą amžių ar net tūkstantmečių tam, kad susirinktų daiktus ir ramiai paliktų pavojingą zoną bei išskristų į kitą žvaigždžių sistemą, kitą matavimą ar bet kur, kur tik norės.