Kinijos salos paslaptis

Rusijai priklausančiame Arktikos sektoriuje yra nemažai paminklų užsienio šalių jūreiviams - olandams, norvegams, švedams, danams, italams, amerikiečiams. Tačiau dar visai neseniai buvo įamžinta anglų jūreivių atmintis. Jie žuvo 1553-1554-ųjų metų žiemą. Nebuvo jokių bandymų aplankyti tas vietas, kuriose kažkada stovėjo du anglų laivai, kurių komandas ištiko tragedija.

Vilobio ekspedcijai prisiminti

1996-ais metais buvo švenčiamas 300 metų Rusijos laivyno jubiliejus. Tais pačiais metais žurnalo „Aplink pasaulį“ ir Ostrovnojaus garnizono jūreivių iniciatyva buvo organizuota ekspedicija j anglų laivų, kuriems vadovavo Hju Vilobis, stovėjimo vietą. Pirmiausia Šventos Nosies iškyšulyje buvo pastatytas kryžius pirmiesiems rusų keliautojams, tyrinėjusiems Arkties vandenyno pakrantes. Kitą dieną ekspedicija išvyko į Kinijos salą, kur žuvusiems anglų jūreiviams atminti buvo pastatytas obeliskas su inkaru. Tiems, kam labai įdomu, galima pranešti šios vietos koordinates - 68°24’7” šiaurės platumos, 38°20’5” rytų ilgumos.

Kinijos sala, esanti Kruglajos įlankoje netoli Kolos pusiasalio, kaip tik susijusi su Vilobio ekspedicija, kuris norėjo atrasti jūrų kelią į Kiniją.

Labai įdomu, kodėl sala, esanti Arkties vandenyne ir nuo Kinijos nutolusi per daugelį tūkstančių kilometrų, buvo taip pavadinta. Pirmą kartą šias vietas 1779-1780-ais metais tyrinėjo kontradmirolo Stepano Chmetevskio vadovaujamos eskadros karininkai. Rusų karininkai tikrai žinojo apie tą vietą Kruglajos įlankoje, kurioje žiemojo anglų jūreiviai. Tuo metu, kai Vilobio ekspedicija ieškojo kelio į Kiniją, tada ši šalis angliškai vadinosi ne China, kaip dabar, bet Cathay. Nėra jokių abejonių, kad Chmetevskio ekspedicija salą prieš įplaukimą į įlanką žuvusių anglų garbei buvo pavadinta Kinija (rusiškai - Kitai).

Kruglajos įlankoje išsigelbėjimą rado ne vienas laivas. 1597-ais metais į įlanką užsuko olando Barenco ekspedicija, grįždama iš Naujosios Žemės. Olandai šią įlanką pavadino Komfortu, nes joje labai patogu pasislėpti nuo štormo - įlankoje visada išlieka ramu, esant bet kurios krypties vėjams. 1913-ais metais įlankoje buvo apsistojęs laivas „Šventasis Fokas“, kuriuo Georgijaus Sedovo ekspedicija bandė pasiekti Šiaurės ašigalį. Beje, pats ekspedicijos vadas žuvo Prano Juozapo Žemėje.

„Vilties“ ir „Tikėjimo“ tragedija

Dabar prisiminkime anglų jūrininkų tragediją. 1553-ųjų m. gegužės 11 d. iš Londono uosto ieškoti jūrų kelio į Kiniją išplaukė trys puikiai aprūpinti laivai. Šiai ekspedicijai vadovavo admirolas Hju Vilobis. Rugpjūčio mėnesį laivai „Bona Speranza“ („Geroji viltis“) ir „Bona Confidentia“ („Gerasis tikėjimas“) štormo metu atsiskyrė su trečiu, pačiu didžiausiu laivu „Eduard Bonaventure“ („Eduardas Bonaventūra“). Pastarajam laivui vadovavo Ričardas Čensleris. Mėnesio pabaigoje šis laivas pasiekė Šiaurinės Dvinos žiotis ir išmetė inkarą šalia salos, kuri visa buvo apaugusi laukinėmis rožėmis. Šią salą anglai pavadino Rožių sala, o vėliau jai buvo suteiktas Jagros vardas. Vėlesniais laikais šioje vietoje ne kartą skambėjo anglų kalba. Antrojo pasaulinio karo metais Severodvinsko uoste Jagros saloje buvo karinių krovinių, teikiamų antihitlerinės koalicijos šalių pagal lendlizo sutartį, paskirstymo punktas. Pokario metais saloje buvo pastatyta laivų statykla, kurioje buvo statomi ir povandeniniai atominiai laivai.

...Taigi, 1553-ųjų m. spalio mėnuo. Laivai „Bona Speranza“ ir „Bona Confidentia“ po nesėkmingo bandymo įveikti ledų Sangrūdą prie Naujosios Žemės krantų grįžo atgal ir sustojo Kruglajos įlankoje žiemojimui. O 1554-ųjų m. sausio mėnesį abiejuose laivuose nebebuvo nė vieno gyvo žmogaus - iš 63. Pavasarį vietinės tautos gyventojai plaukė į žvejybos vietą ir aptiko lede įšalusius laivus su žuvusiųjų kūnais. Apie tragediją buvo skubiai pranešta valdžios atstovams. Tačiau jūrininkų žūties priežastis taip ir nebuvo atskleista.

Įvairiuose straipsniuose galima perskaityti versiją apie jūrininkų žūtį. Ši versija pirmiausia atsirado pačioje Anglijoje: „Bona Speranza“ ir „Bona Confidentia“ nariai žuvo nuo šalčio. Tačiau tai yra labai abejotina.

Vargu ar taip gali būti, kad anglai - patyrę ir sumanūs jūrininkai - žiemojimo metu nebūtų galėję apsišildyti savo patalpų mediena, iš kurios buvo pastatyti laivai. Visas laivo korpusas ir antstatas buvo sveiki. Po 33-jų mėnesių į laivus buvo atgabentos naujos komandos ir jie iš karto išplaukė į jūrą - nereikėjo jokio remonto. Juk Čenslerio komanda irgi žiemojo Jagros saloje ir pavyko visai sėkmingai sulaukti pavasario.

Badas? Laivų triumuose buvo prikrauta maisto, kad užtektų visai kelionei iki Kinijos. Gal skorbutas? Tačiau ši liga taip sparčiai neplinta ir visų iki vieno jūrininkų žūtis per tris mėnesius yra mažai tikėtina. Yra manoma, kad jūreiviai apsinuodijo smalkėmis.

Kai kuriais duomenimis, žuvusiųjų jūreivių kūnai buvo pargabenti į Angliją. Bet, greičiausiai, tai yra tik legenda - kaip galima buvo kūnus išsaugoti 33 mėnesius?

Maskva ir Londonas - vienija prekyba!

Po žiemojimo prie Jagros salos Ričardas Čensleris pateko į Maskvą, kur jį priėmė pats caras Ivanas Rūstusis. Jis atvykėliui įteikė dovanų ir laišką, kurie buvo skirti Anglijos karalienei Marijai. Kapitonas, taip nieko ir nežinodamas apie kitų dviejų laivų likimą, savo „Eduard Bonaventure“ laivu išvyko atgal į Angliją.

1555-ųjų m. birželis. Tuo pačiu laivu Čensleris vėl atvyko į Rožių salą. Dabar jis jau turėjo Anglijos pasiuntinio rangą. Saloje jis ir sužinojo apie kitų dviejų laivų jūrininkų žūtį. Kapitonas nedelsdamas liepė savo padėjėjui Džonui Boklendui laivu „Eduard Bonaventure“ grįžti atgal į Londoną, o pats su savo sūnumi išvyko į Maskvą - vykdyti jam paskirtos misijos.

1556-ųjų m. gegužė. Džonas Boklendas vėl išplaukė iš Londono. Šį kartą kelionėje dalyvavo du laivai, kurie gabeno naujas komandas Kruglajos įlankoje stovintiems ankstesnės ekspedicijos į Kiniją laivams. Po 33-jų mėnesių, kuriuos laivai stovėjo išmetę inkarus, jie buvo geros būklės. Keturių laivų armada atplaukė prie Jagros salos. Ten juos pasitiko Čensleris, kuris buvo pasiruošęs grįžti atgal į Angliją. Jį kelionėje buvo pasiruošę lydėti 12 rusų pirklių, kurie norėjo į Angliją nugabenti savo prekes. Rusų pirklių grupei vadovavo vaivada Cholmogoras Makarovas. Flagmanu į Angliją taip pat išplaukė Vologdos dvarininkas Osipas Nepėja, kurį caras Ivanas Rūstusis paskyrė pasiuntiniu Anglijoje, ir 16-os žmonių svita.

Čenslerio žūtis ir stebuklingas Nepėjos išsigelbėjimas

1556-ųjų m. rugpjūtis. Visi keturi laivai išplaukė į Angliją. Didžiulio štormo metu prie Tronheimo fiordo be pėdsakų išnyko du nelaimingieji laivai - „Bona Speranza“ ir „Bona Confidentia“. Žuvo 12 rusų pirklių. Flagmanas sėkmingai pasiekė Pitsligo įlanką netoli Aberdino (Škotija), tačiau naktį kilusi audra laivą užmetė ant akmenų. Gelbėjimo valtis su anglais ir rusų pasiuntiniu pakeliui į krantą atsivertė. Nuskendo pats Čensleris, jo sūnus, devyni rusai ir keletas anglų. Pavyko išsigelbėti pasiuntiniui Nepėjai ir dar septyniems žmonėms iš jo palydos. Ties Škotijos ir Anglijos valstybine siena juos iškilmingai sutiko 140 neseniai sukurtos Maskvos (Rusijos) prekybinės kompanijos narių.

1557-ųjų m. kovo 25 d. rusų pasiuntinį priėmė karalienė Marija, kurią tauta vadino Kruvinąja dėl protestantų persekiojimo. Greitai Nepėja su prekėmis ir dovanomis, tarp kurių buvo narvas su Afrikos liūtų pora, laivu „Primerose“ ir kitų trijų laivų palyda išplaukė į Jagros salą. Kartu išplaukė ir paskirtasis Anglijos pasiuntinys Rusijoje Entonis Dženkinsonas.

...Apie tą tolimą didvyrišką epopėja primena obeliskas su inkaru Kinijos saloje. Dar po dviejų metų Severodvinske buvo pastatytas memorialinis akmuo, primenantis apie Čenslerio atvykimą į Jagros salą.

Apie anglų ir rusų nuotykius neužmiršo ir Škotijoje. 2006-ais metais, praėjus 450-iai metų po Vilobio ekspedicijos ir Čenslerio laivų žūties, šalia Aberdino buvo pastatytas paminklas, skirtas šiems seniems įvykiams paminėti.

Dokumentinis filmas. Kariniai laivai. Galingi mediniai kariniai laivai