Nepaaiškinimos eskadrinio minininko „Viljamas D. Porteris“ nesėkmės

Prieš 75 metus JAV kariniame jūrų laivyne tarnavo eskadrinis minininkas, pavadintas „Viljamas D. Porteris“  (William D. Prter) (DD-579). Laivas niekuo neišsiskyrė iš kitų serijinių Antrojo pasaulinio karo  metais statomų „Fletčeris“ („Fletcher“) klasės laivų. Eskadrinis minininkas tarnybą pradėjo 1943 metais, jo kapitonu buvo paskirtas patyręs leitenantas komandoras Vilfredas Volteris (Wilfred A. Walter). 1943 metų lapkričio mėnesį „Vilis Di“ (kaip laivyne familiariai buvo vadinamas laivas) gavo įsakymą išplaukti iš karinės jūrų bazės Norfolke ir prisijungti prie linijinio laivo „Ajova“ palydos. Pastaruoju laivu JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas su visa amerikiečių delegacija keliavo į Teherano konferenciją (paranormal.lt).

„Vilis Di“, plaukdamas nuo prieplaukos, susidūrė su kitu tos pačios klasės eskadriniu minininku ir nuplėšė jo keltuvą, gelbėjimo valtį, gelbėjimo plaustus ir dar keletą detalių. Nudažius nubraižytą šoną „Viljamas D. Porteris“ pagaliau prisijungė prie linkoro palydos. Visas junginys („Ajova“ ir trys eskadriniai minininkai) išplaukė į Atlanto vandenyną. Atsižvelgus į vokiečių povandeninių laivų keliamą pavojų buvo įsakyta laikytis radijo tylos. Netikėtai viso junginio ramybę sudrumstė stiprus sprogimas. Apsaugos laivai ėmė plaukti zigzagais - tai buvo apsaugos nuo povandeninių laivų galimos atakos taktika. Šie manevrai tęsėsi tol, kol iš „Vilio Di“ signalinėmis lempomis nebuvo pasiųstas signalas, kad tai tik viena jo gabenta giluminė bomba, kuri netikėtai nukrito nuo padėklo už borto ir sprogo. Smūgio
sukelta banga nuo laivagalio nuplovė viską, kas nebuvo gerai pritvirtinta, o taip pat vieną jūreivį, kurio išgelbėti nepavyko. Po to dėl neaiškių priežasčių įvyko avarija mašinoje - viename katile nukrito garo slėgis. Vos ne kiekvieną dieną iš „Vilio Di“ flagmanui buvo siunčiami pranešimai apie vis naujas avarijas. Tai buvo taip keista, todėl, tikriausiai, niekas nebūtų nustebęs, jeigu junginio vadas butų išsiuntęs eskadrinį minininką atgal į bazę Norfolke.

1943 m. lapkričio 14 dienos rytas buvo saulėtas ir šiltas. Vandenynu ramiai ritosi nedidelės bangos. Kai „Ajova“ su palyda praplaukė Bermudus, prezidentas Ruzveltas ir jį lydintys asmenys panoro savo akimis pamatyti, kaip atrodytų priešo aviacijos atakos atrėmimas. Linkoro vadas įsakė paleisti į orą meteorologinius zondus, kurių balionai turėjo tapti zenitinių pabūklų taikiniais. Liudininkai prisimena, kad reginys buvo įspūdingas - juk į oro balionus buvo šaudoma daugiau kaip iš šimto įvairaus kalibro pabūklų. Mokymus stebėjęs prezidentas galėjo būti patenkintas savo laivyno galia. „Viljamo D. Porterio“ eskadriniame minininke leitenantas komandoras Volteris stebėjo vykstančius mokymus ir įtemptai galvojo, kaip sušvelninti blogą įspūdį, kurį sukėlė giluminės bombos sprogimas. Minininko artileristai atidengė ugnį į ore esančius taikinius, o likęs ekipažas ėmė ruoštis imituoti torpedų ataką prieš linkorą „Ajovą“, kuris plaukė už kelių mylių nuo „Vilio Di“. Dviem torpedininkams buvo duotas įsakymas iš torpedų vamzdžių išimti metalinius sprogdiklius. Tačiau bloga lemtis niekaip nenorėjo palikti laivo: vienas jūreivis dėl visiškai nepaaiškinamos priežasties užmiršo išimti sprogdiklį iš torpedos aparato vamzdžio. Tuo metu minų-torpedų padalinio vadas įsakė pasiruošti šūviui ir pradėjo skaičiuoti: „Pirma torpeda - šūvis! Antra torpeda - šūvis! Trečia torpeda - šūvis!“ Jis nespėjo duoti komandos „Ketvirta torpeda - šūvis!”, kai visi išgirdo būdingą torpedos šūvio garsą ir pamatė iš aparato išskriejusią mirtį nešantį cigarą. Nuo viršutinio tiltelio viską stebėjęs leitenantas Stiuardas Liuisas iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu paklausė kapitono, ar ne jis davė įsakymą koviniam šūviui. Leitenantas komandoras net sustingo, pamatęs torpedos paliekamą vandenyje charakteringą pėdsaką, artėjantį prie linkoro, kuriame plaukė prezidentas. „Vilio Di“ tiltelyje kilo panika. Pasigirdo chaotiškos, viena kitai prieštaraujančios komandos. Visi suprato, jog svarbiausias dalykas - perspėti linkorą apie artėjantį pavojų. Buvo nuspręsta pažeisti įsakymą dėl radijo tylos, tačiau „Ajovos“ radistas nebuvo įsijungęs priėmimo aparatūros. Ėjo brangios sekundės. Pagaliau iš linkoro atėjo atsakymas, kad gavo radiogramą. Didžiulis laivas padidino greitį ir pakeitė kursą. Žinia apie torpedos ataką pasiekė prezidentą Ruzveltą, kuris paprašė adjutantą pristumti jo vežimėlį arčiau keltuvo, kad pats galėtų matyti, kaip rutuliojasi įvykiai. Tuo metu visi linkoro pabūklai buvo nukreipti į nelaimingąjį „Viljamą D. Porterį“, nes vadovybei kilo įtarimas, kad eskadrinio minininko ekipažas, gali būti, yra įtrauktas į sąmokslą, kurio tikslas buvo pasikėsinimas į JAV prezidento gyvybę. Po minutės už linkoro laivagalio nugriaudėjo sprogimas: torpeda detonavo „Ajovos“ sraigtų suplaktame kilvateryje. Visi buvę tiltelyje atsiduso su palengvėjimu. Pavojus, kurio pasekmės galėjo būti sunkiai nusakomos, baigėsi. Kartu baigėsi ir kelios atrodžiusios perspektyvios jūrų karjeros.

Primygtinai klausinėjant iš linkoro leitenantas komandoras Volteris prisipažino, kad visą atsakomybė už vos tragiškai nesibaigusį incidentą tenka jam ir jo laivui. Eskadrinis minininkas kartu su kapitonu ir visu ekipažu buvo paskelbti areštuotais ir išsiųstas į Hamiltono uostą Bermuduose, kur šio įvykio kaltininkų laukė karinis teismas. Tai buvo pirmasis atvejis JAV karinio laivyno istorijoje, kai buvo areštuojamas visas laivas ir jo ekipažas. J paskirties uostą atplaukusį „Viljamą D. Porterį“ iš karto apsupo jūrų pėstininkai. Karinis teismas uždaruose posėdžiuose ėmė nagrinėti tai, kas eskadriniame minininke nutiko tą lemtingą lapkričio 14 dieną. Po kelių apklausų torpedininkas Loutonas Dousonas prisipažino, kad per klaidą torpedos vamzdyje paliko sprogdiklį, kuris ir iššovė torpedą. Kai teisybė pagaliau paaiškėjo, tyrimo komisija šį įvykį pripažino netikėtinu aplinkybių sutapimu ir, dėl visa ko, įslaptino tiek tyrimo rezultatus, tiek ir patį incidento faktą. Leitenantas komandoras Volteris, jo padėjėjas ir dar keletas karininkų buvo pervesti
iš minininko tarnauti į krantą, o Dousonas buvo pašalintas iš karinio jūrų laivyno ir nuteistas 14 metų kalėjimo. Tačiau įsiterpė prezidentas Ruzveltas, nuteistajam buvo suteikta malonė.

Deja, ir toliau eskadrinio minininko „Viljamas D. Porteris“ istorijoje netrūksta nepaaiškinamų nutikimų ir nelaimingų įvykių. Kai laivas buvo išsiųstas patruliuoti šalia Aleutų archipelago, dar nepradėjus kovinio budėjimo iš jo pagrindinio pabūklo per klaidą (tačiau su pavydėtinu tikslumu) buvo iššautas sviedinys, kuris pataikė į vienoje saloje esantį įgulos štabą. Vėliau „Vilis Di“ buvo išsiųstas į Okinavos rajoną, kur, veikdamas kaip priešlėktuvinės gynybos desantinių pajėgų laivas, numušė keletą japonų ir tris... savus lėktuvus. Po to amerikiečių lakūnai ėmė šalintis nesėkmingojo minininko. Kad tai nebuvo nereikalinga atsarga, įsitikino tos pačios klasės laivas „Liusi“ („Luce“) (DD-522), kurio bortas ir antstatai buvo suvarpyti „Vilio Di“ zenitinės artilerijos pabūklų, bandant numušti japonų lėktuvą. 1945 m. birželio 10 d., kai „Viljamas D. Porteris“ vykdė kovinį patruliavimą, japonų pikiruojantis bombonešis prasmuko pro tolimosios gynybos liniją. Tai buvo bombų prikrautas lėktuvas, pilotuojamas kamikadzės, kuris savo taikiniu pasirinko didelį transporto laivą, plaukiantį šalia eskadrinio minininko. Zenitinių pabūklų pašautas lėktuvas paskutinę akimirką nukrypo nuo kurso ir įkrito į jūrą šalia „Vilio Di“. Tačiau jūreiviai nespėjo vienas kitą pasveikinti su neįtikėtina sėkme, kai po laivo kiliu pasigirdo galingas sprogimas: pamuštas japonų lakūnas vis tik sugebėjo atkeršyti už savo mirtį.

J „Viljamą D. Porterį“ ėmė plūsti vanduo, pats laivas pasviro ant dešinio borto. Po trijų valandų pažeisto eskadrinio minininko kapitonas kartu su ekipažu persikėlė į atskubėjusią desantinę baržą. Laivas, kuris vos nepakeitė pasaulinės istorijos, nuskendo maždaug 800 metrų gylyje netoliese Okinavos salos. Taip baigėsi neįtikėtina, pilna neįmintų mįslių minininko „Viljamas D. Porteris“ istorija.