Šiame kaime nėra vietos senukams - kaip primityvios bendruomenės atsisveikindavo su gyvais senoliais?

Kartais anekdotuose ar net senose pasakose minimas keistas ir net šiek tiek žiaurus motyvas – šeimos senoliai yra nuvelkami į mišką ir ten paliekami mirti, kad nebūtų našta šeimai. Bet ar žinojote, kad kadaise įvairiuose pasaulio kraštuose tai buvo tikra tradicija, turėjusi gilią prasmę ir gana žiaurius vykdymo būdus?

Teorija čia labai paprasta – sendamas žmogus silpnėja, jo sveikata ima streikuoti ir galiausiai jam reikia priežiūros. Tai – įprasta gyvenimo dalis. Jūsų gyvenimas prasidėjo jums nesigaudant ir negalint savimi pasirūpinti, taip ir baigsis. Tačiau bendruomenėse, kurios verčiasi medžiokle, rinkimu arba vien primityvia žemdirbyste, senukai iš tikrųjų gali tapti našta. Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Pavyzdžiui, inuitai kadaise buvo keliautojai medžiotojai. Jie sekdavo ruonius ir kitus gyvūnus, gyvendavo kailinėse palapinėse arba iglu ir kasdien medžiodavo išgyvenimui. Jei negali medžioti, tai esi priklausomas nuo kitų bendruomenės žmonių. Kai maisto trūksta, jis pirmiausia skiriamas naudingiausiems bendruomenės nariams. Vėlgi, tai žiauriai pragmatiškas suvokimas, bet tokiose bendruomenėse žmogaus vertė gali būti išmatuota praktiškomis kategorijomis. Maistas būtinas medžiotojams ir žvejams – jei jie bus nevalgę, greitai visa bendruomenė neturės ko valgyti. Tuomet jis būtinas moterims ir vaikams – jie užtikrina bendruomenės tęstinumą. O kaip senukai? Jau suprantate, link kur sukame.

Seni inuitai kadaise iškeliaudavo ant ledo lyties ©commons.wikimedia.org

Inuitai turėjo tradiciją atsisveikinti su gyvais senoliais. Pagyvenęs žmogus būdavo pasodinamas ant ledo lyties ir pastumiamas į atvirą jūrą. Kartais – su šiek tiek maisto, kartais – tik su pagrindiniais rūbais. Tiesa, ši tradicija buvo praktikuojama tik labai retais atvejais, ypač tuomet, kai trūkdavo maisto ar seną žmogų visur tekdavo nešti. Inuitai tikėjo, kad tai – labai garbingas atsisveikinimas, nes senolis išvengia buvimo našta. Šeima taip pat išsaugo geriausius prisiminimus ir jai netenka stebėti, kaip mylimas žmogus po truputį nyksta laiko gniaužtuose. Paskutinis užfiksuotas tokio su gyvu senuku atvejis įvyko 1939 metais.

Tamilnade, pietų Indijos valstijoje, taip pat stebima panaši tradicija, tiesa, dar žiauresnė. Kaimuose seni ir savimi nebegalintys pasirūpinti žmonės yra tiesiog nužudomi. Ryte pasmerktas senukas yra maudomas prabangioje aliejaus vonioje. Tuomet jam girdomas kokosų vanduo tol, kol jis patiria inkstų sutrikimus, karštinę ir mirtį. Tiesa, mirtis aplanko tik po 2-3 dienų. Kartais procesas skubinamas masažuojant galvą itin šaltu vandeniu, kuris sužemina kūno temperatūra tiek, kad žmogui tiesiog sustoja širdis. Kai kuriuose kaimuose seni žmonės yra priverstinai girdomi karvės pienu – šio proceso metu jie tiesiog uždūsta.

Ši tradicija, žinoma, yra labai nelegali – ją praktikuojantys žmonės būtų teisiami už žmogžudystę. Tačiau tyrimai rodo, kad kasmet Tamilnade taip nutrūkstą kelių dešimčių ar net kelių šimtų senukų gyvenimas.

Atsisveikinimas su gyvais senukais – jų apleidimas ar nužudymas – buvo praktikuojamas ir kitose šalyse. Žinoma, kad tokių atvejų tikrai pasitaikydavo Senovės Romoje ir Graikijoje, o anksčiau – ir dabartinėje Vokietijoje. Tiesą sakant, daugelis šalių turi pasakų, kuriose kalbama apie apleistus senukus. Nors dažnai tai – pamokymai, kad senoliais reikia rūpintis ir juos gerbti, tikriausiai dalyje tų pasakų yra ir tikrų istorinių motyvų.

Šaltinis: technologijos.lt