Goda Juocevičiūtė: Kaip virusas virsta režimu

(Paranormal) Visų teisių žinovė, laisvės propaguotoja, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska dar prieš rinkimus rašė, kad karantinas negali suspenduoti konstitucinių žmogaus teisių. Nespėjusi apšilti aukštose pareigose, kartu su bendrapartiečiais ir koservatoriais ji nuteikinėja Lietuvos gyventojus dar bukesniems draudimams už tuos, kurie jau dabar įsiviešpatavę, ir nebekalba apie kokius nors Konstitucijos pažeidimus.

(Goda Juocevičiūtė straipsnis iš naujo paskelbtas iš Respublika.lt)

Jau ir komendanto valanda - savaime suprantamas dalykas, o ne jokia sąmokslo teorija. Tik valdančioji šutvė paslaptingai nutyli, kad šis režimas negali būti įvestas absoliučiai po jokio viruso priedanga.

Maža to, ponia E. Dobrovolska pranoko ne tik pati save, bet ir Nepaprastosios padėties įstatymą: prisiinterpretavo, kad nepaprastoji padėtis, jei įgyvendinama, tai visu šimtu procentų, o ne tik iš dalies, supraskite - jei jau veržti, tai viską absoliučiai: jesli kutit, tak na vsiu katušku (šio posakio pažodžiui išversti neišeina). Ir pabrėžė, kad jos metu būtų ribojami susirašinėjimai tarp gyventojų.

Kaip nuotolinio bendravimo kontrolė susijusi su medicina, ministrė nespėjo arba nematė reikalo paaiškinti. Tačiau čia galėtume prisiminti dar Aurelijaus Verygos išsakytą, visą karantinų esmę paaiškinančią frazę, esą tuose draudimuose logikos ieškoti nereikėtų.

Arba, jei tikėtume britų mokslininkais, turime susivokti, kad covidas jau taip išnaglėjo ir pasileido, jog iš Anglijos atskriejęs jo naujas, neva dar pavojingesnis avataras plinta net per „Messenger" programėlę ir ypač - sms žinutėmis, o naujamečiai, ranka parašyti atvirlaiškiai išvis mirtini ir iš karto transformuojasi į adresatams skirtus lavonmaišius bei antkapinius paminklus.

Nepaprastosios padėties atveju, priklausomai nuo valdžios malonės ar piktybiškumo, iš tikro gali būti pamintos įvairios konstitucinės piliečių laisvės bei teisės, antai teisė reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją, taip pat teisė į savo tikėjimą, įtvirtintos 25 ir 26 Konstitucijos straipsniuose. Kitaip tariant, nepaprastoji padėtis leidžia tiesmuką cenzūrą, ir valdžia įgyja galių žmones laikyti visiškoje tamsoje.

Taip pat Nepaprastosios padėties įstatymu numatyta ignoruoti jau ir taip sulaužytą 36 Konstitucijos straipsnyje įtvirtintą teisę gyventojams burtis į taikius susirinkimus ar protesto akcijas. Nepaprastosios padėties metu gali būti pažeistas ir 22 Konstitucijos straipsnis, užtikrinantis teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Vis dėlto net ir tokiu atveju susirašinėjimai tarp gyventojų ne užraukiami, o sekami be teismo sprendimo, kas ir taip šiuo metu pas mus įprasta, taip pat be jokio reikalo pradaromos ir tikrinamos pašto siuntos, o tai irgi ne jokia naujiena.

Net opozicija nesiėmė reikalauti E. Dobrovolskos atsistatydinti ar prieš tautą bent atsiprašyti dėl netikslios formuluotės ir bauginimų. Būtų ir per drastiška ministrę kaltinti nusikliedėjimu. Ji gi viso labo garsiai žmogiškai išsakė susirinkusiųjų prie valdžios lovio svajones ir planus, kartu atskleidė nihilistinį, paniekinamąjį valdančiųjų požiūrį tiek į savo piliečius, tiek į pačius įstatymus: kad Konstitucija yra tuščioje vietoje arba kaip bevertė seniena.

Be to, šįkart iš pagrindinio šalies įstatymo, kuris yra laisvos visuomenės ir demokratinės santvarkos pamatas, išsityčioti sumanė visai ne mūsų primityvūs, beraščiai tautos išrinktieji. Per pastaruosius 30 metų nuo pat Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos politikai nieko niekada patys ir nebuvo sugalvoję ar kažką sukūrę, o tik be jokios fantazijos ir lankstumo stačiai kopijuoja svetimas sistemas arba vykdo Briuselio nurodymus mainais už stabilią algą ir nykų sėdėjimą Seimo belangėje arba ankštuose, privėjuotuose ministerijų kabinetuose.

Juk mūsiškiai tėra tik ekonominėmis priklausomybėmis susisaisčiusios globalios politikos dulkelės, bestuburiai nariuotakojai, tarptautiniuose disputuose ir susitarimuose išvis neturintys jokio balso. Todėl nereikia stebėtis ar kažkaip asmeniškai priimti, kuo mus vienas ar kitas seimūnas arba ministras gąsdina. Net nelabai svarbu, iš kokios partijos.

Vis tiek visi jie yra praktiškai bevardžiai ir neturi valios nei motyvacijos priešintis šiuo metu po pasaulį kaip vėžio metastazės žaibiškai plintančiam į fašistinį panašiam režimui. Daugeliui politikierių (ir net kai kuriems žurnalistams) jis labai jau mielas.

Ant skirtingų tautų bei kultūrų, visiškai skirtingo gyventojų tankumo, klimato ir gyvenimo būdo kraštuose išbandoma ta pati, įprastą kasdienę rutiną, judėjimą, žmonių artumą, net aprangą, papročius drastiškai ribojanti tvarka.

Įsivyrauja nauja, prieš piliečius taikoma atviro šantažo forma, kurią mėgsta žagintojai: arba duosi gražiuoju, arba mes tave išprievartausim tavo paties labui ir dėl tavo paties saugumo. Lyg ir ne oficiali diktatoriaus valdžia, bet jau ir ne demokratija. Šiam modeliui apibūdinti tiktų rašytojo Viktoro Pelevino sugalvotas terminas - „demokratūra".

Šen ten sąlygos skiriasi, bet iš esmės visi mėgdžioja vieni kitus ir, galima sakyti, lenktyniauja marazminių, atvirkštinių ir nelogiškų taisyklių kratinių rungtyse. Pavyzdžiui, kaukes vienose vietose reikia dėvėti, kitose - ne arba vieną sezoną jos nebūtinos, nes nieko nepadeda, o jau kitą - staiga įgyja magiškų galių kaip amuletai, tačiau vis tiek skelbiama, kad žmonės serga masiškai (ypač - tie besimptomiai).

Troleibusų reisai retinami, nes labiau keleivių prigrūstuose virusas plinta mažiau. Ne toks patogeniškas jis, ir jei iš septynių įėjimų į prekybos centrą atidarytas tik vienas, o sumažinus automobilių parkavimo vietų skaičių ties įėjimais, virusas savaime kažkur išgaruoja.

Arba turgavietėje, jei savo prekystalį iš vienos pusės apsijuosi maistine plėvele, tai virusui jau amen. Teatro salėje arba sporto arenoje jis agresyvesnis nei parduotuvėje. Mažose krautuvėse, kur užsuka tik vienas kitas lankytojas, virusas juos puola be gailesčio, o grandioziniuose prekybos centruose, kur grumiasi šimtai pirkėjų, jis nekelia jokių rimtų problemų.

Užkratas mirtinas, bet po 14 dienų saviizoliacijos praeina savaime. Karščiuojantis į polikliniką, kuri lig šiol priimdavo sergančius, nepateksi, gali ateiti tik sveikas. Gydytojai persikvalifikuoja į ekstrasensus ir kvailioja telefonu, o jų vietą ligoninėse užima besiselfinantys savanoriai influenceriai. Tampa akivaizdu, kad norint tapti mediku, nebėra jokios prasmės mokintis penkis, šešis ar net dešimt metų. Nelankysi senų tėvų - būsi išganytas. Gyvensi laisvame mieste - mirsi, o jei užsibarikadavusiame gete, tai būsi išvaduotas.

Kiekvienas toks kreivas valdžios kaprizas, virtęs imperatyvu, kelia juoką, bet vienoje krūvoje šios smulkmenos juoko nebekelia, tik daug nepatogumų, maždaug kaip priverstinis vaikščiojimas atbulomis arba miegojimas stovint. Miršta kultūra, profesionalus sportas, religinės tradicijos, gyvas bendravimas, visavertis švietimas, tik covidas ir jo propagandistai nemirtingi.

Į ką mutuos po planetą klajojantys tie patys demokratūros šablonai, gal net Vangai būtų buvę savu laiku sunku išpranašauti. Bet faktas, kad ten, kur prasideda elementariausių žmogaus teisių suvaržymai ir prievartinis vertybių perkainojimas, medicina baigiasi.

Tąsymasis trunka jau beveik metus, ir jis eiliniams žmonėms neteikia jokios apčiuopiamos naudos, daugumai - vien nuostoliai ir traumos, bet po griežtų uždarymų šalys kiek atlaisvėjusios vis tiek kažkodėl grįžta prie nepaprastosios arba ypatingosios padėties ir kitų chuntos versijų. Tai išduoda, jog visi tie socialiniai eksperimentai su karantinais ir jų mutacijos yra ne kova su liga, o kova su žmonių laisve.

Ir ji užsitęs, nepaisant realios epidemiologinės situacijos ir net pasiskiepijimų masto. Jei ne ši viruso mutacija, tai kita puls, jei ne vienas virusas siautės, tai kitas, jei ne dabar paleista vakcina bus stebuklinga, tai kita, tik turėkite kantrybės.

Iš šio absurdo spektaklio pasitrauks tik tos valstybės, kurių vyriausybės išsigąs finansinio nuosmukio ir pasityčiojimų neatlaikiusių gyventojų riaušių arba masinių ieškinių dėl neteisėtai paskelbtų karantinų, remiantis kvailiojančiais testais, suklastotomis mirčių priežastimis ir griaunama sveikatos apsaugos sistema.

Jautresni ir empatijos turintys žmonės dabar kenčia ne dėl išlepimo, esą sunku išsiversti be kavinių ar kitų hedonistinių pramogų, draugų būrio, atostogų kitame pasaulio krašte, o gal be kunigėlio pamokslų po angelų sparnų raižomais bažnyčios kupolais ir be baltos mišrainės prie didelio giminių stalo (čia jau skonio ir įpročio reikalas, kaip kas ko labiausiai pasiilgsta), o dėl to, kad intuityviai jaučia, kaip kartu su kasdienio gyvenimo smulkmenų ir paprastų, pačių nekalčiausių įpročių varžymu bendrai nyksta pasirinkimo galimybė ir teisė būti savo paties likimo šeimininku.

Mus net skirtingos filosofinės sistemos mokina, jog patys esame savo būties lėmėjai. Tik nuo mūsų pačių elgesio, pastangų, išsilavinimo ir gabumų priklauso, kiek uždirbsime, kokie bus mūsų santykiai su artimaisiais, kokį gyvenimo būdą sau leisime, kiek būsime sveiki.

Tačiau reikėjo tik kelių mėnesių šiurpinimų apie artėjančią apokalipsę, juodos panikos, nuolat rodomų sausų, bekalbių, iš konteksto išplėštų skaičiukų ir vežamų karstų sunkvežimiuose komiksų, kad paprastas mirtingasis įtikėtų, jog yra absoliutus niekelis, kuris neįgalus pats pasirūpinti savimi bei artimaisiais ir nuo šiol iš anksto yra potencialus žudikas be įrodytos kaltės.

Siauraregiai plebėjai, bijantys slogos ir jau net savo pačių šešėlio, bet ne totalitarinės kontrolės, karo komendantą pasitiks net plodami ir dėkodami, kaip 1940 m. dalis (nors ir nedidelė) Lietuvos gyventojų pasitiko sovietų okupantų dalinius.

Kai kurie džiūgaus iš naivumo ir iš baimės nusiimti rožinės vilties akinius, užstrigę ties pirmojo karantino pažadais, esą visi tie ribojimai - laikini. Mat žmonių atmintis - trumpa. Jie neatsimena, kaip patys dėl savisaugos, kad neišprotėtų, dar neseniai vylėsi, kad antsnukius visiems užmovė tik dviem savaitėms, ir šaipėsi iš tų, kurie nerimavo, kad normalaus gyvenimo mes dar ilgai neturėsime.

Patiklūs infantilai krizeno kaip iš dar vienos reptiloidų konspiracijos iš prognozių, kad tuoj iš namų negalėsime iškišti nosies be specialaus leidimo, o šventes šeimos rate minėsime už užtrauktų užuolaidų.

Amnezijos ištikti vargdieniai ir nepamena, kaip dar praeitos kadencijos galvos juos mokino, kad negalima švęsti Velykų, jei nori švęsti Kalėdas. Paskui sekė etapas, kai mums pamokslavo, kad jei nevyksime per Vėlines aptvarkyti giminių kapų, tai Kalėdos bus. Šiandien mums sako, kad jei norime sutikti Velykas, turime atsisakyti Kalėdų. Išeina kažkoks užburtas ratas.

O Ingrida Šimonytė gudri kaip tyla prieš audrą - nedaugžodžiauja, tiesiog ragina pakentėti iki sausio vidurio. Tie iš koronos sapno negalintys prabusti svajokliai įsivaizduoja, kad, pasėdėjus tarp keturių sienų iki sausio vidurio, kažkas pasikeis į gera. Niekas nesikeis, sąlygos mums vegetuoti ir kvėpuoti tik griežtės, mūsų laisvės dar labiau susiaurės. Jei ne paprastoji padėtis, tai jai artimas visuomenės dusinimo modelis laikysis toliau, kol visai pamiršime, nuo ko prasidėjo perversmas ir dėl ko kažkaip savaime pasikeitė politinė santvarka.

Šuo ir kariamas įpranta. Lietuvis - tuo labiau. Ilgainiui neliks nė raginimų „pakentėkit dar truputį", „turėkite kantrybės", „dar šiek tiek pasisaugokime", „atsisakykite šių švenčių, kad gyvi sutiktumėte kitas". Tai bus ženklas, kad banda, suvaryta į gyvulių, pardon, namų ūkius, jau galutinai pavargo, nubuko ir su vergyste susitaikė.

Iš covido liudytojų galvų valdžia galutinai išstums vienatinį Dievą: dabar - viskas jos valioje, o žmogus prieš ją - prasikaltęs ir nuodėmių atleidimo iš jos besitikintis padaras. Apvaizdos dovana bet kokiam diktatoriui tokį valdyti ir trūkčioti jo baimes kaip lėlę už virvučių.

Galų gale ne visiems tas iki žemiausių poreikių susitraukęs vegetavimas kels egzistencinį nerimą. Esti karantino aukų, kurios, apimtos Stokholmo sindromo, džiaugiasi, kaip valdantieji, nežiūrint to, kad jas patys išprievartavo, jomis rūpinasi, duoda išmaldos.

Užburtos aukos sako, kad jei visą laiką taip mokės pašalpas ar kompensacijas, tai tegul tos izoliacijos tęsiasi kad ir amžius. Visa laimė sueina į progą nieko neveikti, drybsoti ant sofutės, maigyti išmanųjį telefoną ir stebėti tik vieną naujienų šaltinį ir laukti iš biudžeto pametamų trupinių už paklusnumą ir lojalumą.

Tai tokie dirbtinio intelekto individai, kurie viduje yra visiškai tušti ir veikia tik pagal valdžios instaliuotą programą. Be iš aukščiau nuleistų instrukcijų, kaip elgtis, grasinimų sankcijomis ir judėjimo trajektorijų rodyklių ar užkardų keliuose šie robotukai aplinkoje nesusigaudo. Laisvėje jie jautėsi kaip nesavi, pasimetę, nesaugūs. Šiems bejėgiams visuomenės nariams griežto šeimininko visada reikėjo kaip negalinčiam nė sauskelnių pasikeisti kūdikiui mamos, taigi, dabar atėjo išsigelbėjimo metas. Štai todėl virusas ir virsta režimu.

Tad merry crisis and happy new fear (iš anglų k. - „su šventa krize ir laimingų naujų baimių")! O jei rimtai, naujiesiems metams prasmingiausia būtų visiems palinkėti konstitucinių laisvių ir žmogaus teisių.

Straipsnio autorius: Goda Juocevičiūtė