Keistos kelionės laiku Liverpulyje

Anot britų anomalinių reiškinių tyrinėtojo Tomo Slemeno, visa ši istorija yra gryna tiesa, ji nutiko iš tikrųjų. Pasakojama apie merginą Lori, kuri ne vieną kartą buvo atsidūrusi praeityje. Iš pradžių atsitiktinai, o paskui pagal savo norą...

Spontaninis slydimas laiku yra vienas iš įdomiausių paranormalių reiškinių, kartu ir vienas iš pačių rečiausių.

Kaip vyksta toks slydimas? Jei esate Anglijoje ir netikėtai šalia pastebite džentelmeną, apsirengusį Viktorijos laikų drabužiais su juodu cilindru ant galvos, o visa aplinka aplink jus netikėtai ima keistis ir atrodo tarsi senoviniuose paveiksluose, tai ir yra tas vadinamas slydimas laike.

Dažniausiai tokie nutikimai būna labai trumpalaikiai, vos kelių minučių, daugiausiai pusvalandžio ar valandos. Tuo metu į kitą laiką patekęs žmogus stebisi, vaikšto aplink ir bando suprasti, kas čia nutiko. Kartais užkalbina praeivius.
Į savo normalų laiką jis grįžta taip pat netikėtai ir nepastebimai, kaip ir “nuslydo” į praeitį.

Anomalinių reiškinių tyrėjų archyvuose yra vos kelios dešimtys tokių atvejų. Tačiau neabejotinai pats keisčiausias atvejis nutiko merginai Lori. Šį atvejį savo knygoje “Haunted Liverpool” aprašė anomalinių reiškinių tyrėjas iš Liverpulio Tomas Slemenas.

2015 metais 26-erių metų Lori, Pensilvanijos valstijos gyventoja, atvažiavo į Angliją pasisvečiuoti pas draugę Sarą, kuri gyveno Liverpulio priemiestyje Haitone.

Prieš kelerius metus merginos susipažino interneto grupės “The Beatles” gerbėjų forume ir greitai susidraugavo.

Pačią pirmą dieną Sara parodė Lori įvairias įžymias Liverpulio vietas, susijusias su “The Beatles”. Jos kartu praleido visą dieną, net pasivažinėjo specialiu turistiniu autobusų maršrutu. Vakare merginos susiruošė miegoti Saros name, o ryte Lori ėmė gyvai pasakoti draugei keistus dalykus, nutikusius jai naktį. Lori buvo įsitikinusi, kad tai buvo ne sapnas ir kad tai nutiko iš tikrųjų. Lori miegojo svetainėje ant sofos, ir staiga visa aplinka svetainėje pradėjo smarkiai keistis. Svetainė pasidarė pilna pašalinių žmonių. Tie pasenusiais drabužiais apsirengę žmonės stovėjo aplink didžiulę medinę radijo dėžę, o niūrus balsas per radiją kalbėjo: “...turiu jums pranešti, kad šalis paskelbė karą Vokietijai”.

Tai buvo ištrauka iš ministro pirmininko Nevilio Čemberleno kalbos, kurią jis pasakė 1939 metų rugsėjo mėn., kai pranešė, kad Didžioji Britaniją stojo į karą su nacistine Vokietija.

Lori ėmė dairytis į žmones aplink radiją. Jos akys užkliuvo už jaunos poros - vyro ir moters, kurie laikėsi už rankų, o maža raudonplaukė mergaitė ištarė vyrui “Tėti, tu eisi į karą?”

Paskui viskas akimirksniu pradingo, o Lori vėl atsidūrė Saros svetainėje 2015 metais.

Vėliau Sara turėjo galimybę patikrinti šią istoriją. Iš pagyvenusio kaimyno ji sužinojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais jos name gyveno Hendersonų šeima ir kad jie turėjo raudonplaukę dukrelę, kuri mirė nuo plaučių uždegimo penktajame dešimtmetyje.

Lori šis nutikimas pasirodė labai keistas. Iš pradžių ji net pamanė, kad tai haliucinacijos dėl nuovargio, juk tą dieną jos su Sara labai daug vaikštinėjo, ir jos galva buvo pilna visokiausių įspūdžių. Tačiau po kelių savaičių, dar būnant Liverpulyje, ji vėl “nuslydo laike”.

Tą dieną Lori ir Sara nuėjo į klubą Kinų kvartale, iš kurio išėjo 14.30 val. Netrukus, beeinant gatve, Lori vėl pamatė, kad viskas aplink ją visiškai pasikeitė. Lori nebeatpažino aplinkos ir negalėjo suprasti, kas nutiko. Ji net nusprendė, kad tiesiog pasuko ne tuo keliu, ir pasimetė, kai gatvės gale pamatė judantį labai seno modelio tramvajų.

Galinėje tramvajaus aikštelėje stovėjo vyras su pasenusia britų policininko uniforma. Kai jis nušoko nuo tos aikštelės Lori akyse, nevykusiai pargriuvo ant grindinio, susitrenkdamas galvą. Vyras prarado sąmonę, o galva paplūdo krauju.

Aplink buvę žmonės pradėjo šaukti ir kviesti gydytoją. Lori pribėgo ir norėjo padėti policininkui. Ji iškart patraukė kito, jauno ir simpatiško policininko, kuris skubėjo į pagalbą, dėmesį. Jis nustebęs žiūrėjo į Lori, kuri buvo apsivilkusi odinę striukę, languotą mini sijoną, aptemptas violetines kelnes ir apsiavusi juodus odinius batus.

Jis jau norėjo užduoti Lori kažkokius klausimus, tačiau netikėtai viskas dingo, Lori vėl atsidūrė gatvėje prie Kinų kvartalo, tiksliau, prie ledi Čapel Kruoz pastato iš raudonų plytų.

Mergina papasakojo šią istoriją britų anomalinių reiškinių tyrinėtojui Tomui Slemenui. Jis pasirausė archyvuose ir aptiko, kad toje vieto-
je 1883 metų kovo 5 dieną iš tikrųjų nutiko nelaimė policininkui, kuris nukrito nuo tramvajaus.

Tuo tarpu Lori keisti nuslydimai laiku tęsėsi. Praėjo kelios dienos po įvykio su tramvajumi. Sara išėjo į darbą, o pas ją dar viešėjusi Lori
nuėjo į parduotuvę Ranelago gatvėje.

Kai mergina ėjo pro vieną alaus barą, netikėtai jai iš nosies pasipylė kraujas. Kol ji nosine valėsi nosį, aplink vėl viskas staiga pasikeitė. Lori tai suprato tik tada, kai prie jos prisiartino tas pats policininkas, kuris su nuostaba žiūrėjo į ją praeitą kartą.

“Kodėl tu taip apsirengusi?”, - paklausė jis, o mergina pradėjo jam pasakoti visą tiesą. Ji pasakė, kad atvyko iš 2015 metų, bet jis kažkodėl visai nenustebo, tik pasakė keistą frazę: “Tai tu viena iš tų, kurie toliau vaikšto čionai. Tu amerikietė. Jie taip rengiasi?”

“Mano vardas Lori, o tavo?”, - paklausė mergina ir iškart suprato, kad jai labai patinka tas policininkas, kad ji, ko gero, jau įsimylėjo jį. Policininkas pasivadino Džordžu.

Lori nespėjau daugiau nieko pasakyti, nes vėl atsidūrė savo laike. Bet dabar ji labai norėjo sugrįžti atgal, bet negalėjo. Ji nežinojo, kodėl jai taip nutinka. Vakare mergina papasakojo draugei Sarai apie savo naujus nuotykius laike ir pasakė, kad jaučia kažkokį nesuprantamą ryšį su Viktorijos laikų policininku.

Po kelių dienų Lori vis dėlto suprato, kaip patekti į tą epochą, kurioje jos laukia Džordžas. Iš darbo parėjusi Sara rado Lori raštelį: “Meilė - tai raktas sugrįžti ten, kur laukia Džordžas. Aš trumpam išeisiu, bet tu nesijaudink. Aš grįšiu. Lori”.

Merginos nebuvo visą savaitę. Kai ji atsirado, buvo apsirengusi Viktorijos laikų suknelę. Anot jos, laiką ji leido su Džordžu 1883 metų kovą, parodė rankinę su įvairiomis smulkmenomis, kurias jis nupirko. Vėliau Lori ne kartą leidosi į praeitį pas Džordžą ir praleisdavo ten kartais po kelis mėnesius. Ji ir dabar daro tą patį. Anot tyrinėtojo Tomo Slemeno, jis vis dar tyrinėja šį paslaptingą atvejį ir yra įsitikinęs, kad Lori sako tikrą tiesą.