Kodėl kai kurioms merginoms nepavyksta ištekėti

Ištekėti trokšta kiekviena mergina. Ištaigingos vestuvės – tarsi aukščiausias patvirtinimas, kad ji yra žavinga, trokštama ir meilės verta. Bet vienos merginos išteka greitai ir lengvai, kitos ilgai laukia savo princo, o kartais nesulaukia visai. Kodėl taip nutinka?

„Ar aš kalta?“

Psichologai tikina, kad dėl to, ar jas veda, ar ne, kaltos tik pačios merginos. Anot jų, visas dailiosios lyties atstoves galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas – žmonas iš prigimties ir meilužes iš prigimties. Pirmąsias vyrai mielai veda, o antrųjų – ne. Kiekviena šių kategorijų turi savų pliusų ir minusų, rašo alfa.lt

Žmona iš prigimties

Tokios merginos galvoje sukasi vienintelis planas: aš turiu būti ištekėjusi. Kitų variantų jai negali būti – jokių neaiškių gyvenimiškų situacijų, kaip trumpalaikiai susitikimai ar nieko neįpareigojantys santykiai. Tokių vyrų, kurie trokšta nerimtų santykių, „apsigimusi“ žmona net nepastebi, o jei susiduria, atstumia juos iš karto, nė nesvarstydama. Ji verčiau visai neturės vaikų, nei gimdys juos nesantuokinius ir augins viena. Ji neįsivaizduoja, kad galėtų ramiai gyventi viena. Tai jai atrodo tiesiog neįmanomas dalykas. Kol žmona iš prigimties nesusiras antrosios pusės, ji nenurims. Ji visur ir visada ieškos vyro.

Siekiant trokštamo tikslo jai atrodys tinkamos bet kokios priemonės: skelbimai laikraščiuose ar internete, pažintys su nevedusiais draugų draugais, žygiai į diskotekas, parodų atidarymus, futbolo ar krepšinio rungtynes, kurių iš tikrųjų nemėgsta. Susiradusi vyrą, žmona užsiims savo rūpesčiais, dirbs mėgstamą darbą, rūpinsis namais, šeima, daugiau nesiblaškydama ir neieškodama „tikrojo gyvenimo draugo“, nes šis klausimas jai išspręstas. „Dabar aš ištekėjusi, ir puiku!“ – visa savo išvaizda byloja ji.

Meilužė iš prigimties

„Apsigimusios“ meilužės galvoje dominuoja kitas planas: galima gerai pagyventi ir vienai. Jei šalia yra vyras, tai – gerai, jei nėra – dar geriau, pagyvensiu smagiai ir taip. Skirtingai nuo žmonos, ji gali užsiimti mėgstamu darbu, negaišdama laiko (be ypatingo reikalo!) buities darbams: skalbimui, valymui, valgio gaminimui. Nuolatinis vyro buvimas namuose tokią moterį vargina, su laiku ima erzinti, ji kur kas geriau jaučiasi viena. Meilužė niekada nebūna įsitikinusi, kad jau šį kartą ji sutiko savo vienintelį ir likimo skirtąjį. Gal rytoj pasitaikys dar geresnis? Todėl ji dažnai keičia savo svajonių vyrus, nesibaimindama sulaužyti kam nors ištikimybės ar pasirodyti lengvabūde. Ji visada atvira naujai pažinčiai ir kiekvieną naują vyrą sutinka kaip svarbiausią savo gyvenime.

Tokios moterys dažnai pagimdo vaiką be santuokos ir vyro – tiesiog sau. Vyrų baimė Įdomu tai, kad ir vienos, ir kitos koncepcijos pagrindas yra... vyrų baimė. Žmona iš prigimties bijo didelio skaičiaus vyrų, su kuriais jai tektų užmegzti santykius, jei nesusirastų vienintelio sutuoktinio. Ji paprasčiausiai nemokėtų elgtis. Jai lengviau prisitaikyti prie vieno žmogaus ir gyventi su juo, nei iš naujo ieškoti kito kandidato į savo širdį. Meilužė iš prigimties taip pat bijo santykių, tačiau su vienu vyru – ji nežino, kaip galėtų kasdien juos puoselėti ir net galvoti apie ateitį. Vien mintis, kad tektų daug metų būti šalia to paties žmogaus, kuris kasdien painiosis jai po kojomis ir varžys jos laisvę, jai atrodo nepakeliama.

Tik nugalėjusios savo baimę abi moterys gali pereiti į kitą kategoriją: žmona tapti meiluže, o meilužė – žmona.