Kontaktas kelias į niekur

Dauguma Žemės gyventojų nepagrįstai tikisi iš ateivių sulaukti išminties ir pagalbos sprendžiant rimtas problemas. deja, ateiviai ar tie, kurie jais apsimeta, mūsų vilčių nepateisina. Jų išmintis tėra tik banalybių rinkinys, o jais tikinčių žmonių gyvenimas gali nutrūkti anksčiau laiko.

Beprasmis laukimas

Nuošalioje vietoje stovėjo „Chevrolet“. Automobilyje sėdėjo vyras ir moteris ir pro langą žiūrėjo į dangų. Jie šioje vietoje buvo jau kelios savaitės. Rudeniniai lapai nuklojo žemę įvairiaspalvių lapų kilimu. Po to atėjo žiema. Kelias iki Luno ežero buvo užneštas sniegu. Naktimis temperatūra nukrisdavo iki -10 laipsnių. Maistas baigėsi prie keturias savaites (paranormal.lt).

Kol ežeras nebuvo užšalęs, Džeraldas Flešas iš jo semdavo vandenį ir nešdavo savo porininkei. Netrukus per ledą nebebuvo galima pasisemti vandens. Prie bado ir šalčio kančių dar prisidėjo troškulys. Lendisė Lavern taip nusilpo, kad nebeišlipdavo iš automobilio.

- Jie atskris. Aš tai žinau, jaučiu juos. Jie visiškai šalia, - kalbėjo moteris, atsakydama į Džeraldo abejones. 1982 metų lapkričio 15 dienos ryte moteris mirė.

Flešas suprato, kad laukti NSO yra beprasmiška. Vyras sukaupė visas jėgas ir per sniegą, siekusį iki kelių, griūdamas ir šliauždamas patraukė link plento. Po kelių valandų Flešas atsidūrė Grand Marės miesto (Minesotos valstija, JAV) ligoninėje.

- Lavern su jais kontaktą užmegzdavo kiekvieną vakarą, - papasakojo Džeraldas šerifo padėjėjui Frenkui Redfildui. - Ateiviai sakė, kad netrukus mus pasiims. Ir kiekvieną kartą pažado neišpildydavo.

Keista pora

48-ių metų Lavern dirbo medicinos sesele ligoninėje. Velionę pažinoję žmonės pasakojo, kad moteris visą laiką domėjosi parapsichologija. 1975 metais mirė jos vyras, Lendisė liko viena su penkiais vaikais.

Praėjus trims metams po to, kai tapo našle, ji tapo grupės „Ieškos ir įrodyk“ nare. Šioje grupėje buvo rengiami astralinės projekcijos ir ekstrasensorinių sugebėjimų vystymo seminarai. Viename susirinkime moteris susipažino su elektriku dirbančiu Flešu. Grupės nariai tikėjo, kad meditacijos pagalba galima bendrauti su dvasiomis. Grupės įkūrėjas Džeris Grosas pasakojo, kad į jį įsikūnija dvasia, vardu Moras. Moras seanso dalyviams teikdavo patarimus ir pasakojo apie septynis astralinius būties planus. Apie ateivius tuo metu nebuvo net kalbos.

Pirmasis kontaktas įvyko 1982 metų pradžioje. Klausydami iš aukščiau gaunamų įsakymų Flešas ir Lavern ėmė važinėti po šalį, dingdami po kelias dienas. Savo artimiesiems jie nepasakojo, kur buvo ir ką veikė.

Gegužės 17 dieną jie išvyko, palikę savo šeimas. Džeraldo žmona pagalvojo, kad tai tik eilinis meilės nuotykis. Ji surado Flešą, kuris per savo neatsargumą už motelį sumokėjo kreditine kortele, ir pareikalavo grįžti namo. Džeraldas atsisakė. Spalio 12 dieną, kai vyras šalo automobilyje, teismas patenkino moters skyrybų prašymą.

Šešis mėnesius Flešas ir Lendisė vyro automobiliu važinėjo po Minesotą, Viskonsiną ir Dakotą, bandydami atkurti ryšius su ateiviais iš kitų planetų. Pagaliau kontaktas vėl buvo užmegztas. Ateiviai įsakė važiuoti prie Luno ežero ir laukti tolimesnių nurodymų.

Lėtos mirties kronika

Flešas ir Lendisė prie ežero atvyko spalio 5 dieną ir apsistojo nuošalioje vietoje netoliese valčių prieplaukos. Kai baigėsi maistas, Lavern pasakė, kad ateiviai gali pasirodyti bet kurią dieną, o priverstinis badavimas tik užgrūdins jų dvasią.

Tarp vasaros poilsio ir žiemos medžioklės sezonų prie ežero lankydavosi labai mažai žmonių. Išimtimi tapo miškininkas Patrikas O‘Liris. Jis automobilį pamatė spalio 13 dieną.

- Aš vyro ir moters paklausiau, ar neturi kokių problemų. Vyras atsakė: „Neturim jokių problemų. Su mumis viskas tvarkoje“. Pažvelgiau į moterį ir paklausiau: „Ponia, ar jums viskas gerai?“ Ji patvirtino: „Taip, viskas gerai, tiesiog puikiai“. Vyras pasakė, kad jie tiria hipotermijos įtaką organizmui -tokia jų disertacijos tema.

Flešas pasakė Patrikui, kad jie automobilyje sėdės tris-keturias dienas, stebėdami savo organizmų reakciją į šaltį, o po to keliaus į miestą nusiprausti ir pasipildyti maisto atsargas.

Su porele dar bendravo ir Kimas Danielsonas. Jis spalio 5 dieną, prieš pradedant medžioklės sezoną, atvyko prie ežero paieškoti elnių pėdsakų sniege.

- Moteris nuleido langelį. Aš paklausiau, gal reikia juos kur nors nutempti ar kaip nors kitaip jiems padėti. Vyras atsakė, kad jiems nieko nereikia. Jie čia atlieka mokslinius tyrimus. Moteris nepasakė nė žodžio, paprasčiausiai žiūrėjo.

Po išgelbėjimo Flešas prisipažino, jog istoriją apie mokslinius tyrimus jie išsigalvojo, kad galėtų nuslėpti tiesą apie NSO laukimą.

Likus kelioms dienoms iki tragedijos keistąją porą matė ir medžiotojas Kevinas Volšas:

- Vyriškis pamojo ranka, kad važiuočiau toliau. Moteris nejudėjo. Jie sėdėjo automobilyje, apsimuturiavę antklodėmis. Automobilis buvo apsnigtas. Buvo matyti, kad keleivio durelės nebuvo darinėjamos. Langai buvo užrasoję, pro juos sunku buvo ką nors pamatyti.

Spalio 14 dienos vakare Lendisė ėmė kalbėti. Džeraldas pasiūlė važiuoti paieškoti pagalbos. Moteris atsakė:

- Mes turime pasilikti. Ateiviai bus čia, jie tikrai atskris.

Kitos dienos ryte moteris nutilo. Visiems laikams.

Badavimas vardan pasaulio

Lendisė Lavern nebuvo pirmoji tarp kontaktuotojų, numarinusi save badu. 1962 metais Vašingtoną sukrėtė buvusio fotomodelio Glorijos Li Berd mirtis. Ji tvirtino, kad telepatiškai bendrauja su Jupiterio gyventoju Dž. U. ir užrašinėja jo pranešimus.

Moteris pareikalavo, kad Jupiterio gyventojas įrodytų savo realumą. Eidama į vidinį namo kiemelį ji išgirdo galvoje balsą:

- Norėjai mane pamatyti? Pažvelk aukštyn!

Danguje skrido didžiulis disko formos NSO. Jį matė dešimtys žmonių. Supratusi, kad jos nekamuoja haliucinacijos, Berd Palos Verdės Esteito mieste įkūrė fondą, kurio veiklos tikslas
buvo propaguoti jupiteriečių mokymą. Ji išleido du nežemiškųjų pranešimų rinkinius.

1962 metais Glorija telepatiškai priėmė „taikos visam pasauliui“ planą ir kosminės stoties brėžinių komplektą. Moteris popierius nusivežė į Vašingtoną, tačiau JAV vyriausybės valdininkai atsisakė netgi pažvelgti į juos. Tuomet Dž. U. įsakė badauti vardan pasaulio, kol jis nenuleis „šviesos lifto“ ir nepasiims ją į Jupiterį.

Berd viešumo visiškai nenorėjo. Ji paprasčiausiai nustojo valgyti ir niekur nebeišeidavo iš viešbučio numerio. Ją prižiūrėjo 52-jų metų fondo darbuotoja Heidė Hud. Praėjus dviem mėnesiam Glorijos vyras Viljamas Berdas atsitiktinai sužinojo apie žmonos badavimą ir kreipėsi į policiją, maldaudamas išgelbėti moterį nuo mirties.

Kai pareigūnai įžengė į kambarį, skeletu pavirtusi Glorija buvo be sąmonės ir gulėjo lovoje. Heidė buvo labai nepatenkinta policijos vizitu, kuris nutraukė „žygdarbį vardan pasaulio“. Deja, gydytojai moteriai niekuo negalėjo padėti. 36-ių metų Berd 1962 metų gruodžio 3 dieną mirė ligoninėje, palikdama vyrą ir du vaikus. Ji 66 dienas badavo, tačiau taip ir nesulaukė, kada bus paimta į Jupiterį.

Ekspresas į kitą pasaulį

1972 metų birželio 20 dienos ryte geležinkelio darbuotojai, apeidami bėgius šalia Torebonikos (Ispanija) stoties, pamatė kraupų vaizdą. Ant bėgių gulėjo žmogaus kūnas be galvos. Kitą begalvį kūną traukinys nubloškė šalin. Ant šio negyvėlio krūtinės buvo lapas su užrašu: „Mus kviečia ateiviai“. Policininkai išsiaiškino, kad žuvę vyrai buvo ufologai Džonas Turu Valesas ir Chosė Rodrigas Monteras.

Po ufologų žūties pradėjo ateiti Montero iš anksto išsiųsti laiškai. Juose buvo rašoma, kad jie „užmezgė tiesioginį kontaktą su būtybėmis iš kosmoso“ ir rengiasi skristi į Jupiterį. Dėl to jie turi atsikratyti konteinerio iš audinių, kuris trukdo sielai įveikti Žemės trauką.

Viename laiške buvo rašoma: „Ateivių dėka mes lėtai pasikeitėme ir supratome, kad esame svetimi savo planetai. Jie mus kviečia. Mes labai džiaugiamės, galėdami išvykti į šią kelionę“.
Ufologas Marius Lježė, gavęs šį laišką, irgi bandė nusižudyti, tačiau nepavyko. Jis metus išbuvo psichiatrijos ligoninėje.

Patologoanatomai išsiaiškino, kad prieš mirtį Monteras ilgai badavo. Šį kartą tie, kurie užmezgė su juo ryšį, nebelaukė, kol vyras mirs iš bado, ir liepė padėti galvą ant bėgių. Prie jo prisijungė ir Džonas.

Tokis pat tragiškas įvykis nutiko 1977 metų kovo 17 dieną šiauriniame Mechiko priemiestyje San Chuane de Aragone. Ryte 13-mečio Serchijaus Bajardos Porto mama pakvietė sūnų ruoštis į mokyklą. Vietoje atsakymo paauglio kambaryje pasigirdo šūvis. Įbėgusi motina pamatė lovoje kraujo baloje gulintį sūnų.

Namuose kilo chaosas. Serchijaus brolis ir sesuo raudojo, motina klykė, po langais susispietė kaimynai. Atvykę medikai niekuo negalėjo padėti - berniukas mirė nuo šūvio į širdį. Buvo rastas priešmirtinis paauglio laiškas, kuriame jis rašė: „Miela mama, negalvok, kad tai fantazija ar aš išprotėjau. Jie atvyko, kad papasakotų apie tai. Jie atskrido nedideliu kosminiu laivu ir pasakė, kad aš reikalingas Sonolkukldo planetai, esančiai už trijų gloidų nuo mūsų Galaktikos. Jie tai pasakė ne žodžiu, o perdavė mintimis. Stovėdamas po jų kosminiu laivu aš paklausiau, ar jie savo planetoje bendrauja žodžiais ir ar jie moka kalbėti mūsų kalba. Tuomet jie ėmė kalbėti, lėtai, žodis po žodžio, tačiau pasakė, kad aš neatskleisčiau viso, kas gyva mūsų planetoje, gyvybės ir mirties paslapties. Jeigu aš šią paslaptį atskleisiu, žmonės nebetikės savimi, nusisuks nuo religijos, ims žudyti vienas kitą, manydami, kad tai yra vienintelis būdas ištaisyti savo klaidas. Kai tik žmonės peržengs ribą, visa gyvybė mūsų planetoje bus sunaikinta...“.

Berniukui buvo pasakyta, kad jis savo sielą turi atskirti nuo kūno. Ateiviai pasiims jo sielą ir ją kitoje planetoje apgyvendins tobulesniame fiziniame kūne.

Policininkai išsiaiškino, kad prieš tragediją nemažai Mechiko gyventojų matė skrendantį NSO. Ar tai buvo tas nedidelis kosminis laivas, apie kurį užsiminė Serchijus, ar NSO vizitas atsitiktinai sutapo su savižudybe?

Biblinė išmintis teigia: „Pagal vaisius juos pažinsite“. Deja, kontaktų su svetimu protu vaisiai būna labai kartūs.