Kontaktas su “gyvu NSO” 1968 metų lapkričio 4 dieną

1968 metų lapkričio 4 dieną Ispanijos kompanijos IBERIA lėktuvas IB-249 skrido iš Londono į Alikantę trasa B31. Lėktuvo vadas buvo Chuanas Ignasijus Lorensas Toresas, antrasis pilotas – Chuanas Seldranas Garsija, borto mechanikas – Chosė Kuenka Paneke.

Ekipažo vadas Chuanas Ignasijus Lorensas Toresas lėktuvus pradėjo pilotuoti, būdamas 17 metų, 40 metų buvo Ispanijos karinių oro pajėgų karininkas, pilotavo karaliaus Chuano Karloso de Burbono lėktuvą, buvo karinis lakūnas Sacharoje ir aviacijos mokyklos direktorius. Kitaip tariant, tai buvo labai patyręs pilotas, turintis karinės patirties, aukščiausio lygio profesionalas, kuris ore praleido daugiau kaip 28000 valandų.

Ekipažo vadas Chuanas Ignasijus Lorensas Toresas:

“Tada buvau lėktuvo “Caravella” vadas. Kai pasiekėme Barseloną, oro uosto dispečeris įsakė mums leistis žemiau, tai pasirodė keista. Bet pagalvojau, kad gal susikirto lėktuvų trasos, ir dėl to mums liepta leistis žemiau. Todėl pasakiau antrajam pilotui Chuanui Seldranui Garsijai, kad stebėtų išorę, gal pamatys link mūsų artėjantį lėktuvą.

Vėliau dispečeris pranešė, kad gerokai aukštesniame ešelone jie mato link mūsų artėjantį lėktuve. Mes skridome ešelone 310 netoli Barselonos, o dispečeris liepė nusileisti iki 280, t.y. iki 28000 pėdų (8,5 km). Šiame lygyje buvo nedidelė turbulencija, todėl paprašiau antrojo piloto neprarasti budrumo. Netrukus Chuanas įspėjo mane: “Aš matau jį”. Bet tai buvo ne kitas lėktuvas.

Tai buvo labai stipri šviesa. Per daug stipri, kad tai būtų lėktuvo šviesos. Ji nusileido iš viršaus ir tiesiog užėmė poziciją priekyje mūsų. Pasakiau antrajam pilotui, kad kol kas nepraneštų dispečeriams apie šį objektą, todėl kad jis nebuvo panašus į įprastą lėktuvą.

Keista šviesa labai priartėjo. Ji buvo vos už 10 metrų nuo mūsų lėktuvo nosies. Staiga centre atsirado kita šviesa, panaši į burbulą, tik skirtingo atspalvio. Spalva pasikeitė iš baltos į mėlyną, paskui į pilką.

Įdomiausia, kad tas burbulas pulsavo, tarsi “kvėpuotų”. Tarsi turėtų savo atskirą gyvybę. Tuo momentu burbulo šonuose pastebėjome dvi kitas mažesnes ugnis, tokios pat blankios spalvos.

Objektas skrido, išlaikydamas aiškią distanciją ir tokiu pačiu greičiu, kaip mes. Tai buvo trys objektai, vienas didelis centre ir du mažesni šonuose, bet jie veikė taip sinchroniškai, jog atrodė, kad tai vienas objektas. Šviesa sklido labai galinga.

Aš, antrasis pilotas ir borto mechanikas žiūrėjome į tai, paskui pasikvietėme stiuardesę. Paklausėme, ar ji irgi mato tą šviesą. Ji atsakė, kad taip, ir paklausė, kas tai. Mes atsakėme, kad nežinome, tiesiog norėjome įsitikinti, kad ir ji tai mato. Paskui šviesa užgeso, netrukus vėl įsijungė. Objektas priartėjo prie mūsų ir didžiai mūsų nuostabai pradėjo daryti neįtikėtinus viražus aplink lėktuvą. Bet tokiu greičiu, kad vos spėjome sekti jį akimis.

Tai truko maždaug dešimt minučių. Paskui susisiekiau su dispečeriu: “Pranešu, kad matome neatpažintą objektą, kuris artėja prie lėktuvo ir tolsta nuo jo”.

Barselonos oro uosto skrydžių valdymo bokštas paprašė mus įjungti “transponderį”, kuris padeda aptikti lėktuvą ant radaro. NSO toliau išdarinėjo neįtikėtinus viražus aplink mus, atliko kelis posūkius ir manevrus, kurie turėjo sunaikinti tuos, kas buvo viduje. Nei viena gyva būtybė negalėtų ištverti tokių perkrovų.

Mums pasirodė, kad objektas buvo gyvas. Jis priminė man didžiulę žmogaus akį. Tos “gyslelės”, ar kas ten, buvo susipynę ir kito atspalvio. Ta šviesa, kaip jau sakiau, pulsavo. Man tai tikrai buvo panašu į kažką gyvo.

NSO pradėjo žaisti aplink lėktuvą, kaip tik norėjo: kilo aukštyn, leidosi žemyn, artėjo, tolo, darė tai tiesius, tai parabolinius manevrus. Skraidau nuo septyniolikos metų ir žinau, kad žmogaus kūnas negali pakelti perkrovų, didesnių kaip “5”. Jei ši riba peržengiama, pilotas praranda sąmonę. Nepriklausomai nuo to, kokį antigravitacinį kostiumą dėvėtų.

Tas objektas prieštaravo visiems fizikos dėsniams. Jis tai skrido stačiu kampu, tai braižė hiperboles, paraboles, tai staiga šokinėjo iš vieno taško į kitą. Beprotiškas vaizdas!

Išjungėme visas lėktuvo šviesas ir ėmėme signalizuoti. Jis mums atsakė tuo pačiu. Kai pakeisdavome šviesą, pakeisdavo ir jis. Jei įjungdavome, įjungdavo ir jis. Buvo aišku, kad jis bendrauja su mumis.

Uždavinėjau klausimus, iš pradžių angliškai, bet jis nereagavo, paskui ispaniškai. Nežinau, ar jis suprato žodžius ar skaitė mano mintis, bet, kai pasakiau, kad vienas blyksnis į klausimą reikš “Taip”, o du blyksniai - “Ne”, jis taip ir padarė.

Uždaviau apie 20 klausimų, į kuriuos gavau šviesos atsakymus.

Bet negaliu pasakyti visų užduotų klausimų, nes man buvo leista aiškiai suprasti, kad, vengiant nemalonumų, man nereikėtų apie tai kalbėti.

Bet gi visko būna, pasakė man spec. tarnybos, žmonės paslysta vonioje arba pereina kelią ne vietoje...

Galiu pasakyti tik pirmus tris klausimus, kuriuos uždaviau tam NSO:

- Vadas: Jūs iš šios galaktikos?

- NSO: 1 blyksnis.

- Vadas: Ar jūsų ketinimai draugiški?

- NSO: 1 blyksnis.

- Vadas: Ar tai pilotuojamas laivas?

- NSO: 1 blyksnis.

Jie buvo iš mūsų galaktikos, draugiškai nusiteikę, bet kažkas jiems kėlė nerimą dėl mūsų branduolinių technologijų.

Paskui NSO nuskrido. Tiesiog nuskrido. Mes nusileidome. Mane išsikvietė papulkininkis Antonijas Aleu Pandreni, kuris tuo metu buvo atsakingas už informavimo ir kontrolės tinklą Barselonos rajone.

Papulkininkis daug klausinėjo apie susitikimą su NSO. Tuo metu kariškiai buvo labai atviri ir pranešė man, kad KOP vadas žino apie įvykį ir kad oro stebėjimo radarai Siesta, Samba, Kansas ir Embargo aptiko tris nežinomus objektus, kurie tam tikrą laiką skrido šalia
mano lėktuvo. Net radaras Bolero Konstantino vietovėje (Sevilija) sugebėjo aptikti tuos objektus. Tai net buvo užfiksuota dokumentuose: man parodė radarų duomenis, aš paprašiau jų kopijos ir man davė su sąlyga, kad neplatinsiu šios informacijos.

Po to, kai informacija apie įvykį prasiskverbė į žiniasklaidą, papulkininkis Ugartė kartu su keliais kariškais atvyko į mano namus Madride ir pareikalavo nedelsiant atiduoti “tai, ką jūs turite ir kas jums nepriklauso”. Buvau priverstas atiduoti tuos radarų įrašus, kuriuose buvo užfiksuota, kaip NSO priskrido prie mano lėktuvo.

Bet buvo per vėlu, incidentas peržengė slaptumo ribas, ir spauda galiausiai sužinojo apie jį. Pas mane atvyko iš žurnalo “La Actualidad Espanola” redakcijos, ir aš papasakojau jiems viską, ką žinojau. Tuo metu aviacijos ministru buvo generolas Lakalis. Ir jis man pasakė: “Ne, žmonės dar tam nepasiruošę. Mes negalime jiems apie tai pasakoti”.

Viskas pasidarė oficialu. Buvo paskirtas šios bylos tyrėjas, o žiniasklaidai pranešta (oficialiame pranešime), kad “pilotai matė Venerą”.

Štai ir viskas. Ką aš galėjau padaryti? Mes papasakojome tai, ką matėme, bet pabandyk, žmogau, ką nors įrodyti. Antrasis pilotas tapo avialainerio vadu, argi jis norės rizikuoti karjera? Niekas nenori rizikuoti nei karjera, nei gyvenimu.

Esu įsitikinęs, kad tai buvo kažkoks protas. Žinote, juokingiausia, kad iki šio nutikimo aš netikėjau NSO. Ta tema man keldavo tik juoką, žmonės, kurie tuo tikėjo, irgi... Bet dabar žinau, tiksliai, kad jie - ten, mūsų danguje. Atsižvelgiant į tai, kokie jie, kokios neįtikėtinos ir nesuvokiamos jų technologinės galimybės, man nekyla abejonių, tai tie kosminiai laivai yra iš kitų pasaulių. Ar ateis tokia diena, kai mūsų civilizacija supras, kad mus lanko protingos ir supertechnologinės būtybės?

Labai tikiuosi, kad mes kada nors ištrauksime galvą iš duobės ir atsisakysime dabartinės stručio politikos.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.