Legenda apie vaiduoklišką huną

Nors mes ir mėgstame pasišaipyti iš istorijų apie prakeiksmus, tačiau didžiulės mūsų proto galimybės, priverčiančios judėti pakankamai didelės galios energijos srautus, kad galėtų manipuliuoti pilnai susiformavusiu fantomu, dar nėra iki galo ištrintos.

Ši istorija pasakoja apie tolimas Pirmojo pasaulinio karo dienas, kurio metu vaiduoklių buvo pastebėta žymiai daugiau nei Antrojo pasaulinio karo metu. Ši istorija buvo išspausdinta 1930 metais, kai ponas Edvinas T. Vudholas (Edvin T. Woodhall), buvęs Skotland Jardo ir Slaptosios žvalgybos tarnybos darbuotojas, parašė savo memuarus.

Vaiduoklis, kuris buvo pavadintas „Huno vaiduokliu“, buvo pastebėtas giliai anglų užnugaryje - į šiaurės vakarus nuo Betiūno, ruože netoli Laventi (Prancūzija). 1916-ieji metai tapo šio fantomo metais, o įvykio vieta - fermerio namas - buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, kai po dviejų metų vokiečiai paskutinį kartą pabandė iškovoti pergalę.

1916 metais daugelyje izoliuotų vietovių buvo įrenginėjami lauko sandėliai, skirti saugoti sprogmenis, kurių galėjo prisireikti ekstra atveju. Tokie sandėliai paprastai būdavo apleistuose namuose, pakankamai toli nuo priešo artilerijos, juos saugojo vienas ar du kariai, o pamainos trukmė buvo savaitė. Kariams ši tarnyba buvo beveik poilsis, nežiūrint į tai, kad apleistuose pastatuose labai dažnai apimdavo liūdesys.

Vienas toks sandėlys buvo įrengtas netoli Laventi, o sprogmenys buvo paslėpti sugriauto fermerio namo rūsyje, netoliese apleisto kaimo. Sargybiniai gaudavo maisto davinį savaitei, pakankamai malkų, virtuvinius įrankius, knygų ir žurnalų, kartais netgi taikinį smiginiui.

Kareiviai paprastai pasakodavo, kad dienos metu sandėlyje viskas buvo ne taip ir blogai, tačiau naktimis neretai juos apimdavo baimė. Kažkur tolumoje buvo girdėti pabūklų griausmas, matomos signalinės raketos, retkarčiais buvo girdimas praskrendantis aeroplanas. Ir nors jie buvo pačiame karo centre - sugriautame fermerio name netoli Laventi - karas, atrodė, vyksta kažkur toli toli.

Vėliau apie vieną sandėlį ėmė sklisti gandai. Kaip kareiviai rašė raportuose, vidurnaktį ten pasigirsdavo keisti garsai, o sargybiniai buvo ne vieninteliai gyventojai fermerio name, nes dažnai girdėdavosi kažkieno kojų šiurenimas.

Nepaaiškinami žingsnių garsai sklido ir nuo akmenuoto kelio, kuris ėjo netoliese sandėlio. Vienas sargybinis netgi informavo, kad vieną naktį per mėnulio pilnatį maždaug už 20-25 metrų nuo savęs matė žmogaus figūrą. Sargybinis sušuko, tačiau nebuvo jokio atsakymo, todėl iššovė iš šautuvo. Jo nuostabai, nepažįstamasis dingo.

Kilo įtarimas, kad tai galėjo būti priešo agentas, todėl apie šį įvykį buvo informuota žvalgybos tarnyba. Karininkas Edvinas T. Vudholas kartu su prancūzų žandaru, vos tik atsirado galimybė, buvo pasiųsti į sandėlį sustiprinti jo apsaugą. Žandaras buvo pakviestas tam atvejui, jeigu reiktų suimti kokį civilinį asmenį.

Pirmas vakaras praėjo ramiai. Prancūzas turėjo gerą žygio viryklę, daug žvakių ir maisto produktų, taip pat dvi kortų kalades. Truputį pavakaroję sargybiniai nusprendė budėti paeiliui po kelias valandas. Naktis praėjo ramiai.

O štai antrą naktį ėmė dėtis keisti dalykai. Karininkas Vudholas sandėlį saugojo pirmąsias dvi valandas, o žandaras ir kareivis tuo metu ilsėjosi. Jie greitai įsitaisė ir kietai įmigo. Maždaug po valandos pajuto, kad Vudholas juos purto ir liepa paklausyti.

Vyrai pasiklausė ir tylėdami į rankas pasiėmė ginklus. Virš rūsio lubų aiškiai girdimi žingsniai - kažkas vaikščiojo akmenuotu keliu batais, kurių kulnai pakalti metalinėmis plokštelėmis.

- Cakt!.. Cakt!.. Cakt!..

Eisena buvo sunki, o žingsniai tokie tvirti, kad nuo vibracijos nuo lubų ėmė kristi tinkas. Vyrai, vedami Vudholo, užlipo laiptais - juos apakino ryški mėnulio pilnaties šviesa. Karininkas pastebėjo, kad kažkoks siluetas greitai juda paleis sieną, išnykdamas jos šešėlyje.

Daugiau kaip valandą jie šukavo visą apylinkę, tačiau nieko taip ir nerado - netgi jokio užklydusio gyvūnėlio pėdsakų.

Kai išaušo rytas, Vudholas kartu su žandaru ir kareiviu dar kartą apžiūrėjo apylinkes, šį kartą dar kruopščiau, tačiau ir vėl nepastebėjo jokių neteisėto patekimo į objektą ar šalia esantį kaimą pėdsakų.

Kitą naktį vėl buvo saugomas sandėlis - vienas buvo sargyboje, o kiti du ilsėjosi, tačiau nemiegojo. Visi buvo įsitempę. Ir štai 02:25 - kiek vėliau nei ankstesnę naktį - vėl pasigirdo žingsniai:

- Cakt!.. Cakt!.. Cakt!..

Vyrai be garso užlipo laiptais ir, neišlysdami iš šešėlio, ėmė atidžiai žiūrėti į sienos, apšviestos mėnulio, pusę.

Už kelių metrų nuo tos vietos, kur jie stovėjo, šalia sienos, su paruoštu šautuvu, ant kelių šliaužiojo kažkoks vokiečių kareivis ir kilnojo išmėtytas plytas.

Sargybiniai į jį žiūrėjo tarsi užburti. Jie neturėjo jokių abejonių, kad priešais juos yra toks pat žemiškas žmogus, kaip ir jie patys. Jo šalmas su ragais švytėjo mėnulio šviesoje, tačiau rūbai atrodė keistai: vokiečio uniforma buvo visa išterliota moliu, tarsi jis ką tik išlindo iš tranšėjos, kurioje buvo apsikasęs.

Sargybiniai ilgiau nei minutę žiūrėjo, kaip vokietis kilnoja plytas, po to jį pašaukė. Jis truputį pakilo ir atsisuko į juos. Tą akimirką visi trys sargybiniai suprato, kad priešais juos ne gyvas žmogus, o skeletas. Iš po šalmo su ragais į juos tuščiomis akiduobėmis žiūrėjo kaukolė, o iš rankų kaulų iškrito plytos, kurias laikė.

Vienu metu nuaidėjo trys šūviai, vaiduoklis iš karto dingo. Sargybiniai poste stovėjo iki aušros, tačiau vaiduokliškas hunas daugiau nepasirodė.

Reikia pasakyti, kad britų žvalgyba vėliau šį įvykį tyrė labai kruopščiai, tačiau jau po to, kai sandėlis buvo likviduotas - kitą dieną po to, kai buvo gautas atitinkamas raportas.

Anglai, bendradarbiaudami su prancūzų valdžios atstovais, atkūrė visą šio kaimo istoriją - kokia ji buvo išlikusi žmonių atmintyje tuo metu, kai 1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjo karas. Nors daugelis vietinių gyventojų buvo mirę, pavyko surasti ir apklausti keletą likusių gyvų fermerių ir iš jų pasakojimų sužinoti, kas iš tikrųjų ten vyko.

Baigiantis 1914 metų vasarai didelė vokiečių armija, vadovaujama Fon Kliuko, ryžtingai žygiavo link Paryžiaus ir Lamanšo pakrantės uostų. Vokiečių pėstininkai įžengė į kaimą ir ėmė plėšti viską, kas tik pasitaikė jų kelyje, pasiimdami tai, kas būtiniausia. Tiesa, baudžiamųjų veiksmų prieš gyventojus nebuvo imtasi, kol šie patys nepradėjo priešintis.

Šį didelį fermerio namą okupavo vokiečių karininkas ir jo 20-ies žmonių būrys. Pats namo šeimininkas kažkur dingo, palikęs žmoną su mažu vaiku, kuri, kaip ir jos kaimynai, nusprendė nesitraukti iš kaimo.

Rūsį, kuriame vėliau budėjo britų sargybiniai, fermeris naudojo vynui laikyti. Vokiečiai iš karto sumojo, kaip panaudoti šį vyną: jie ėmė rengti naktines išgertuves, kurių metu vokiečių karininkas jaunai fermerio žmonai ėmė rodyti nedviprasmiškus dėmesio ženklus.

Padėtis darėsi pernelyg rimta, nevilties apimta moteris kreipėsi patarimo į seną šventiką, kuris kartu su parapijiečiais pasiliko vokiečių užnugaryje. Šventikas pažadėjo moteriai pabūti su ja name, kol išeis vokiečiai, o tai turėjo įvykti jau kitą dieną.

Netrukus sąjungininkų artilerija ėmė apšaudyti kaimą, taip priversdama vokiečius skubiai atsitraukti. Viskas persimaišė: kareivių riksmai, arklių žvengimas ir sprogstančių sviedinių griausmas kaimą pavertė tikru pragaru. Karininkas, kaip pasakojo liudininkai, buvo labai supykęs ant fermos šeimininkės už tai, kad ji į namus atsivedė šventiką, ir apkaltino ją šnipinėjimu. Būdamas apgirtęs jis nušovė kūdikį, po to motiną ir šventiką. Kūdikis su moterimi mirė iš karto, o šventikas išgyveno dar keletą minučių. Rodydamas pirštu į vokietį, jis dar ištarė:

- Piktasis žmogau, tavo siela gyvens čia! Tu grįši čia, kai išmuš tavo valanda, ir jos ieškosi šioje vietoje, kol Dievas nepasigailės tavęs ir neišlaisvins sielos!

Po šių žodžių šventikas mirė.

Girtas ir svyruodamas į šonus karininkas leidosi vytis savo kuopą, tačiau į jį pataikė sprogusio sviedinio skeveldra ir vokietis mirė ant akmeninio kelio.

Po to, kai vokiečiai buvo išvyti, keli fermeriai viename kape palaidojo moterį, kūdikį ir šventiką, o kitame kape - vokiečių karininką. Abu kapai buvo iškasti netoli namo sienos - būtent toje vietoje ir buvo pastebėtas vaiduoklis.

Akivaizdu, kad senojo šventiko prakeiksmas išsipildė: skeletas, kurį matė britų sargybiniai, ir buvo vokiečių karininkas, sugrįžęs jam skirtą valandą.