Lietuvis, stebinantis Harvardo mokslininkus: vėžio gydymas jau stovi ir ant ketvirtosios kolonos

Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro biochemiko Rapolo Žilionio kartu su kolegomis iš Harvardo universiteto atlikti tyrimai sulaukė tarptautinio dėmesio. Žmogaus ir pelės plaučių vėžio tyrimai gali padėti kovoti su itin klastinga liga.

Apie VU Gyvybės mokslų centre dirbančio Rapolo Žilionio darbus išgirstame jau ne pirmą kartą. R. Žilionis prisidėjo prie naujo kvėpavimo takų ląstelių tipo atradimo, o šį kartą straipsnyje, publikuotame žurnale „Immunity”, mokslininkas kartu su kolegomis pristatė itin aktualios plaučių vėžio tyrimų srities darbo rezultatus. Šio straipsnio atgarsių pasirodė ir pasauliniuose mokslo populiarinimo tinklalapiuose bei Harvardo universiteto apžvalgoje.

Biochemikas papasakojo LRT.lt apie savo tyrimus, ląstelių elgseną ir vėžio gydymo ateitį.

– Gal galite kuo paprasčiau paaiškinti, kodėl žmonės suserga plaučių vėžiu. Kas vyksta su ląstelėmis? Kaip ląsteles veikia rūkymas, kiti aplinkos veiksniai, galbūt stresas?

– Tiek plaučių, tiek ir kitas vėžio formas sukelia DNR kodo pakitimai. DNR galima įsivaizduoti kaip instrukcijų rinkinį. Jei ląstelė tas instrukcijas vykdo teisingai, ji funkcionuoja normaliai. Tačiau kas bus, jei pakišime ląstelei klaidingą instrukciją? Ji ją taip pat vykdys. Tam, kad ląstelė taptų vėžine, jos DNR turi būti pakeista taip, kad instrukcijos, susijusios su jos dalinimosi kontroliavimu, taptų klaidingos.

Tapusi vėžine ląstelė dalinasi nekontroliuojamai sudarydama navikus, kurie sutrikdo normalią organų veiklą. Kraujo vėžio atveju kieti navikai nesusidaro, tačiau principas tas pats: nevaldomai besidauginančios vėžinės ląstelės trukdo sveikoms kraujo ląstelėms atlikti savo normalią funkciją.

Toli gražu ne visi DNR pakitimai – dar vadinami mutacijomis – sukelia vėžį ar kitas ligas. Reikia, kad susikauptų kritinis mutacijų kiekis tam tikrose „instrukcijose“, t. y. genuose.

Mokslininkai tyrinėja pales / AFP/Scanpix nuotr.

Kas sukelia vėžį lemiančias mutacijas? Aplinkos veiksniai, vadinami karcinogenais, tarp jų ir tam tikri cheminiai junginiai. Tų junginių daug cigarečių dūmuose ir būtent plaučių vėžio atveju rūkymas yra pagrindinis rizikos faktorius. Iki dvidešimtojo amžiaus, kol rūkymas tapo plačiai paplitęs, plaučių vėžys buvo reta liga, o šiandien tai dominuojanti su vėžiu susijusių mirčių priežastis.

– Kokia, jūsų nuomone, vėžio gydymo ateitis?

– Didesnis dėmesys prevencijai padės apskritai sumažinti sergamumą. Tikslesnė ir prieinamesnė diagnostika padės imtis labiau individualizuotų gydymo strategijų. Be abejo, atsiras ir naujų vaistų. Gali būti, kad sėkmingo gydymo pagrindu taps ne universalus vaistas-panacėja, bet jau egzistuojančių gydymo strategijų kombinavimas ir individualus parinkimas.

Reikia suprasti, kad žodis „vėžys“ apima didžiulę ligų įvairovę, o net ir tas pats vėžio tipas gali kitaip „elgtis“ skirtinguose pacientuose. Dėl to ir yra nesutapimas: kartais išgirstame apie labai sėkmingas vėžio terapijas, bet kartu vėžys vis dar lieka ta pražūtinga ir neretai nepagydoma liga.

– Ką gali imunoterapija? Kokie kiti variantai kovoti su vėžiu?

– Imunoterapijos principas yra paties paciento imuninės sistemos panaudojimas vėžiui sunaikinti. Imuninės ląstelės užsiundomos ant vėžinių. Nors koncepcijai daugiau nei šimtmetis, tik per pastaruosius dešimtmečius pasirodžiusios veiksmingos terapijos kai kuriam vėžiui gydyti leido imunoterapijai įsitvirtinti kaip ketvirtajai vėžio terapijos kolonai. Kitos trys „kolonos“ – chirurgija, radioterapija ir chemoterapija.

– Bendradarbiavote su lyderiaujančių mokslininkų laboratorijomis. Kokie įspūdžiai? Kokias gerąsias praktikas galima perkelti į Lietuvą?

– Pagrindiniai įspūdžiai iš Harvardo: greitas tempas ir gyvenimas mokslu. Žmonės veržiasi į tokias institucijas tam, kad pabūtų tarp išskirtinai motyvuotų, kūrybiškų ir savo veiklai atsidavusių žmonių. Už pelnytai garsaus universiteto pavadinimą svarbiau – patirtis konkrečioje laboratorijoje, kurioje dirbau. Akademiniu laboratorijos lygiu galima įsitikinti iš mokslinių publikacijų gausos ir kokybės.

Vis dėlto tai, kas labiausiai įstrigo ir ką noriu puoselėti pats, yra glaudus bendradarbiavimas, leidžiantis sparčiai judėti į priekį, bei vadovo ir kolegų palaikymas, dėmesingumas. Būnant Harvarde, išorinės įtampos dėl konkurencijos tikrai netrūksta. Džiaugiuosi, kad niekad nereikėjo švaistyti jėgų dėl nesutarimų tiesioginėje darbo aplinkoje.

Rūkymas didina plaučių vėžio riziką / Reuters/Scanpix nuotr.

Regis, tik neseniai pradėjau girdėti diskusijų apie tai, kokia gniuždanti patirtis gali būti siekti daktaro laipsnio. Nesvarbu, ar Harvarde, ar Vilniaus universitete. Tai tiesiog sunku. Profesionalumas, dėmesingumas ir tiesiog paprastas, bet neįkainojamas draugiškumas būtini darbo aplinkoje.

– Ar Lietuvoje yra visos galimybės tokiems inovatyviems tyrimams plėtoti?

– Turime svarbius komponentus. Visų pirma, tai gero lygio studijų programos, ruošiančios vertinamus gyvybės mokslų srities žinovus. Svarbiausia, kad tos programos tobulėja ir toliau. Be žinių, turime ir techninių galimybių: reikalingą infrastruktūrą, pažangių prietaisų.

Manau, Gyvybės mokslų centras, kuriame dirbu, puikus pavyzdys. Tai, ko trūksta, parveža mokslininkai, dirbę užsienio mokslo institucijose. Reikia juos pritraukti. Kartu jie atsiveža ir užmegztus profesinius santykius. Mokslo pažanga neatsiejama nuo tarptautinio bendradarbiavimo.

– Jei kokią nors naudingą hipotezę patvirtina pelių tyrimai, kokie pagrindiniai iššūkiai, kad tai būtų galima pakartoti su žmonėmis?

– Pagrindinis iššūkis – teisingi lūkesčiai. Taip, dėl žmogaus ir pelės skirtumų tik nedidelė dalis terapijų, veikiančių peles, pasiteisina žmogui. Tam turi būti nusiteikę tiek mokslininkai, tiek kompanijos, finansuojančios eksperimentinių vaistų klinikinius tyrimus, tiek ir visuomenė.

Gali atsitikti net taip, kad pasireiškia šalutinių efektų, kurių nebuvo pelėms. Klinikiniai tyrimai – tai tas vaistų kūrimo etapas, kai tikrinamas potencialių vaistų poveikis žmogui. Šalutinių poveikių nagrinėjimas yra vienas iš klinikinių tyrimų uždavinių, net ir sėkmės atveju procesas sudėtingas ir brangus.

Neseniai teko susidurti su skaičiavimais, pagal kuriuos vaisto sukūrimas ir paleidimas į rinką farmacijos kompanijai užtrunka vidutiniškai 13 metų ir kainuoja beveik 2 milijardus JAV dolerių. Tačiau ta nedidelė dalis vaistų, kurie pasiteisina ir patenka į rinką, gelbsti žmonių gyvybes.

– Kodėl pelės yra tinkamiausios įvairiems eksperimentams?

– Dėl kelių priežasčių. Jos genetiškai pakankamai panašios į žmones, o tai lemia ir panašų organizmo funkcionavimą bei panašias ligas. Vadinasi, jas galima naudoti kaip žmogaus modelį. Pelės mažos, greitai veisiasi, nereikalauja daug išteklių auginti. Yra sukurta daug pažangių molekulinių įrankių pelių genams modifikuoti. Pavyzdžiui, galima sukurti mutantų, kurie visada išvystys plaučių vėžį.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti groteskiškai, bet reikia turėti omeny, kad turint tokias pelių linijas nebereikia auginti daugybės pelių, kurias paveikus karcinogenais dalis išvystytų vėžį ir būtų panaudotos tyrimams, o kitos liktų nepanaudotos.

Laboratorinis darbas su gyvūnais yra labai griežtai kontroliuojamas, reikia nuolatinių mokymų, o saugumo ir etikos reikalavimų įgyvendinimas laboratorijoms brangiai kainuoja. Pelėmis nesišvaistoma ne tik dėl moralinių, bet ir dėl finansinių sumetimų.

– Kokia kryptimi, jūsų nuomone, ateityje plėtosis imunoterapija? Tikite jos galimybėmis?

– Kaip ir daugelį mokslo sričių, sunku projektuoti, kuria kryptimi imunoterapija plėtosis. Manau, kad bendras terapijų principas turėtų likti toks, kad pačių pacientų imuninės sistemos ląstelės bus apmokomos arba priverčiamos efektyviai atpažinti ir sunaikinti vėžį. Imuninių ląstelių įvairovė didelė, o dabartinės terapijos nukreiptos į vieną ar du jų tipus. Kiti imuninių ląstelių tipai taip pat galėtų padėti kovoti su vėžiu.

Tikiu imunoterapijos galimybėmis ir potencialu. Tik dar daug reikia nuveikti.

Autorius: Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt, Rapolas Žilionis / Asmeninio archyvo nuotr..