Loch Neso pabaisa

Jau pusantro tūkstančio metų žmonės stengiasi sugauti Nesę, keistą gyvūną, neva gyvenantį Škotijos Loch Neso ežere. Anot metraščių, pirmą kartą šį povandeninį monstrą, labai panašų į priešistorinį pleziozaurą, pamatė net VI mūsų eros amžiuje. Nuo tų laikų juoda pabaisa su ilgu kaklu ir dviem kupromis ne kartą buvo pastebėta ežere. Praeitame amžiuje, kai atsirado fotografija, pasirodė ir paslaptingosios Nesės nuotraukų. Vėliau buvo bandoma nufilmuoti tą būtybę.

Beveik visos nuotraukos ir video išeidavo arba neryškūs, arba, žiūrint į juos, sunku buvo pasakyti, kas išvis juose pavaizduota. Vis dėlto daugybė tyrinėtojų ir šimtai tūkstančių paprastų turistų kasmet atvažiuoja prie Loch Neso ežero, tikėdamiesi, kad būtent jiems nusišypsos sėkmė. Tačiau statistika sako, kad Nesę dažniau mato vietiniai gyventojai. Kas čia stebėtino? Juk jie ištisus metus vaikšto ir važinėja aplink paslaptingąjį ežerą. Štai keli liudininkų pasakojimai.

Fermeris Hju Eltonas:

“Ta būtybė buvo didelė ir juoda. Prie ežero - nė vėjelio, ne triukšmelio. O ji tolygiai judėjo į priekį, plaukė ežeru. Kai priartėjo, galėjome įžiūrėti detales. Ilgas kaklas buvo kone du metrus išsikišęs virš vandens, o galva buvo panaši į arklio, tik stambesnė ir plokštesnė. Kūną tarsi sudarė trys nedidelės kupros, tas kūnas buvo maždaug 12 metrų ilgio ir kone keturių metrų aukščio, tamsios spalvos, o oda atrodė grubi. Labai gerai įsiminiau ovalines akis galvos viršuje. Niekada nepamiršiu, kaip jos žiūrėjo į mane”.

Prieš kelerius metus septyni žmonės, sėdėję restorane ant ežero kranto, pamatė, kaip ežero paviršiumi kone kilometrą plaukė monstras. Jo galva buvo panaši į gyvatės, kaklas bangavo aukštyn-žemyn ir zigzagais į šonus. Monstras buvo netoli nuo žmonių, todėl liudininkai nesunkiai įžiūrėjo dvi juodas kupras ir plačią it koks plaukmuo uodegą, kuria gyvūnas pliauškino per vandenį.

Plaukianti pabaisa tarsi užhipnotizavo restorano svečius. Kaip užburti jie žiūrėjo, kol pabaisa dingo ežero gelmėse.

Kartais (itin retai) Loch Neso monstras išlipa ir į krantą.

Verslininkas iš Londono Džordžas Spenseris:

“Praėjusią vasarą su žmona važiavome Loch Neso ežero pakrante. Staiga kažkoks bjaurus padaras su ilgu kaklu ir kokių 9 metrų ilgio kūnu perbėgo kelią. Man pasirodė, kad nasruose jis laikė ėriuką ar kažką panašaus”.

Ilgą laiką paslaptingas monstras nedavė ramybės mokslininkams, į kuriuos nuolat kreipdavosi liudininkai ir pasakojo apie Loch Neso ežere pastebėta paslaptingą būtybę. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje biologai nusprendė išsiaiškinti, kas vis dėlto gyvena šaltose Loch Neso gelmėse.

Loch Neso gelmes mokslininkai tyrinėjo sonarais, ypatingais garsiniais echalotais. Tyrėjų laukė tikras šokas - skanavimas parodė, kad dideliame gylyje (maždaug 100 metrų gelmėje) tikrai gyvena kažkas. “Neatpažinti gigantiški objektai, galintys savarankiškai kilti, leistis ir laviruoti vandenyje”, - taip rašė mokslininkai savo ataskaitoje. Kas tai per objektai ir išvis, ar tai buvo gyvi padarai - oficialaus mokslo atstovai ir šiandien negali atsakyti. Bet faktas lieka faktu: šaltos Škotijos vandens telkinio gelmės slepia vis dar neatskleistą paslaptį.

Biologai ir plačioji visuomenė dar labiau buvo nustebinti 1972 metais. Garsus amerikiečių mokslininkas daktaras Robertas Raine, naudodamas sonarus ir ypatingą fotografinę įrangą, gavo tikrai nuostabias nuotraukas. Vienoje iš jų aiškiai buvo matomas paslaptingas objektas, labai panašus į rombo pavidalo plaukmenį, kurį galėjo turėti priešistorinis roplys pleziozauras!

Senovinis roplys?

Dabar beveik niekas neabejoja, kad Loch Neso gelmėse gyvena kažkokie mokslui nežinomi gyvūnai. Tik lieka neatsakytas klausimas: kas konkrečiai ten gyvena? Čia, kaip garsiojoje patarlėje, kiek žmonių, tiek nuomonių.

Labiausiai paplitusi versija tvirtina, kad Nesė - tai pleziozauras. Gali būti, kad nedidelė šių senovinių reptilijų grupė kažkaip įsigudrino pergyventi visus gamtinius kataklizmus, net ir paskutinį ledynmetį, ir dabar kartais pasirodo Škotijos ežero paviršiuje, taip pradžiugindami turistus ir “išmirusių gyvūnų” tyrinėtojus. Mokslo požiūriu, šansai surasti tokį gyvūną nėra dideli, bet vis dėlto jie yra. Pavyzdžiui, krokodilai ir vėžliai, kurie gyveno kartu su dinozaurais, sėkmingai gyvena ir mūsų laikais. Rykliai išvis gyvena vandenynuose jau pusę milijardo metų.

Jei Žemėje nedings vanduo, rykliai gyvens ir toliau. Tačiau svarbiausias hipotezės apie pleziozaurą šalininkų koziris - nedidelė žuvis latimerija. Labai ilgai buvo manoma, kad ji išnyko prie dešimtis milijonų metų, bet 1938 metais buvo sugauta netoli Madagaskaro krantų. Pasirodė, vietiniai gyventojai žinojo latimeriją labai seniai, bet į tinklus ji pakliūdavo retai, nes gyvena daugiau kaip 300 metrų gylyje. Jei ši reliktinė žuvis dar gyvena, kodėl negalėtų gyventi ir pleziozaurai?

Milžiniškas kirminas?

Buvęs jūrų inžinierius Frankas Holidėjus Nesės fenomeną tyrinėja jau daug metų. Jis mano, kad Škotijos monstras - visai ne dinozauras, o milžiniškas vandens kirminas, kurio suakmenėjusių liekanų ne kartą yra radę paleontologai ir geologai. Tik Nesė yra gerokai stambesnė už savo protėvį.

Holidėjus turi mažai šalininkų, ir štai, kodėl. Gigantiškas kirminas egzistuoja ir dabar. Jis gyvena tropinėse jūrose, yra labai agresyvus ir ėdrus.

Bet yra dvi aplinkybės. Pirma, plėšrus kirminas gerokai nusileidžia Nesei savo dydžiu (daugiausia 4 metrai) ir storiu (5 cm, ne daugiau). Antra, jis niekada neiškyla į vandens paviršių. Jis būna įsikasęs į smėlį, išlindusi tik dalis jo žandikaulio. Taip gyvis tyko nedidelių žuvų. Ir liudininkai apibūdina visai kitokį monstrą - ne tik ilgą, bet ir stambesnį. Todėl į Nesės vaidmenį negali pretenduoti nei milžiniškas kirminas, nei didžiulis aštuonkojis ar kalmaras, kaip mano kiti tyrinėtojai.

Yra ir kitų kandidatų į Nesės vaidmenį. Milžiniškas ungurys (jie užauga iki dešimties metrų), didžiulė ūdra ir net nedidelis priešistorinis banginis bazilozauras, labiau panašus į roplį. Anot mokslininkų, bazilozaurai išmirė dar prieš 70 milijonų metų. Kodėl gi ne? Juk latimerijos neišmirė, tai ir banginis galėjo išgyventi. Škotijoje buvo išslaptinti dokumentai apie Loch Neso pabaisą. Pasirodo, Britanijos parlamente buvo rimtai svarstoma, kaip ją sugauti.

Paskutinis susitikimas

Kol mokslininkai suka galvas, Nesė toliau kartkartėmis pasirodo Loch Neso ežero paviršiuje. Paskutinį kartą ji buvo matyta neseniai, 2016 metų rugsėjo mėnesį. 58 metų fotografas mėgėjas Jenas Bremeris vaikštinėjo kalnuota vietove, norėdamas nufotografuoti laukinių elnių. Vietoje to, prieš jo akis atsivėrė nepakartojamas vaizdas: Bremeris pamatė Nesę, ramiai plaukiančią per ežerą. Paskui Jenas pasakojo:

“Tai buvo dvimetrinė būtybė su sidabriniu besirangančiu kūnu. Jos galva šmėžavo tolumoje, o maždaug už metro nuo galvos matėsi uodega, kuria gyvūnas daužė per vandenį. Pamačiau ją tuo momentu, kai Nesė iškilo į paviršių siurbtelėti vandens”.

Ekspertai jau ištyrė kadrus, kuriuos padarė Jenas Bremeris. Juose matoma ilga į gyvatę panaši būtybė visiškai sutampa su garsiomis 1933 metais padarytomis nuotraukomis.

Ryškios 2016 metų nuotraukos įtikinamai įrodo, kad Loch Neso pabaisa Nesė egzistuoja iš tikrųjų.