Piratai ir lobiai „Lutine“

Ant krėslo kuriame sėdi anglų „Lloyd“ draudimo kompanijos prezidentas, išrėžtas užrašas: „Šis krėslas padarytas iš Jos Didenybės laivo „Lutine“ vairo, laivas sudužo 1799 metų spalio 9 dieną, žuvo visi laive buvę žmonės, išskyrus vieną“.

Brangus krovinys

XIX amžiaus pabaigoje Europoje siautė karas. Anglija, Prūsija, Austrija, Ispanija kovojo prieš revoliucinę Prancūziją.

Tuo neramiu, audringu metu vokiečių miestas Hamburgas tapo svarbiu prekybiniu uostu. Hamburgo pirkliams labai reikėjo paskolų. Vienintelė šalis, galėjusi suteikti tokias paskolas, buvo Anglija, praturtėjusi per karą. Ir Londono bankininkai, tikėdamiesi praturtėti dar labiau, neatsakė Hamburgui - jie surinko aukso ir sidabro luitų už daugiau kaip milijoną svarų sterlingų. 1799 metų rugsėjo mėnesį krovinys, kurį sudarė 1000 aukso ir 500 sidabro luitų, buvo paruoštas pakrauti į laivą. Anglijos vyriausybė tam skyrė karinį laivą “Lutine” - tristiebę fregatą, vandens talpa - 900 tonų, laive buvo 30 patrankų ir 280 žmonių komanda.

Auksas ir sidabras buvo kraunamas itin slaptai. Brangūs luitai buvo sudėti į dėžes ir slaptai įnešti į laivą. Be to, laive buvo statinės su auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis, kurių vertė maždaug 140 tūkstančių svarų sterlingų. Šie pinigai buvo skirti algoms anglų karininkams ir kareiviams.

Įvykiai prie Teršelingo salos

Vėlų spalio 8 dienos vakarą fregata pakėlė bures ir nepastebimai paliko Yarmouth Roads uostą rytinėje Anglijos pakrantėje. Buvo geras oras, jūra rami. Bet apie vidurnaktį virš Šiaurės jūros ėmė tvenktis debesys, pakilo stiprus vėjas ir netrukus įsisiautėjo tikras štormas!

Išaušus paaiškėjo, kad “Lutine” nuklydo nuo kurso. Rezultatas buvo apgailėtinas: laivas užplaukė ant seklumos, buvo pažeistas laivo korpusas, laivas apsivertė ir ... nuskendo netoli Olandijai priklausiusios Teršelingo salos! Iš visos komandos išsigelbėjo tik vienas jūreivis. Žinoma, jūros dugne atsidūrė ir visas brangus krovinys...

Kai Olandijoje sužinojo apie anglų laivo katastrofą šalies teritoriniuose vandenyse ir dar su tokiais lobiais, jie iškart buvo paskelbti konfiskuotais. “Lutine” nuskendo vos 15 metrų gylyje. Vietiniai žvejai su tinklais ir įrankiais austrėms gaudyti bandė ištraukti luitus į jūros paviršių, ir jiems šiek tiek pasisekė: žvejai iškėlė monetas ir net kelis aukso luitus.

Tačiau neilgai trukus, padėtis pasikeitė iš esmės: srovė greitai užnešė nuskendusio laivo korpusą smėliu, ir galiausiai “Lutine” atsidūrė po kelių metrų storio smėlio sluoksniu!

“Privilegijuota gelbėjimo draugija”

Pirmuosius aukso luitus olandų žvejai iškėlė 1801 metų žiemą. Paskui net du dešimtmečius niekas netrikdė nuskendusio laivo ramybės, kol Olandijoje nesusikūrė kompanija, pasivadinusi “Privilegijuota gelbėjimo draugija”. Ji iš vyriausybės gavo visas teises iš jūros dugno iškelti nuskendusio anglų laivo brangenybes.

Žinia apie tokią “gelbėjimo draugiją” Anglijoje buvo sutikta su dideliu nerimu. Kreditoriai bankininkai, kažkada išsiuntę “Lutine” į lemtingąjį reisą, dar tikėjosi, kad ateis laikas, ir jie patys iškels iš jūros dugno brangų krovinį. Atrodė, kad jų viltims atėjo galas.

Ketvirtį amžiaus “Privilegijuota gelbėjimo draugija" nesėkmingai dirbo katastrofos rajone. Jūra niekaip nenorėjo atiduoti brangenybių, užklojusi jas storu smėlio sluoksniu. Staiga 1857 metais, kai jau buvo priimtas sprendimas nutraukti darbus, povandeninė srovė netikėtai nuplovė smėlio užnašas, ir “Lutine” beveik visai atsivėrė!

Bet net ir tada narams tikrai ne iš karto pasiekti taip trokštamus luitus. Tik kitų, 1858 metų, rudenį (praėjus beveik 60 metų po katastrofos!) jie iškėlė aukso už 10 tūkstančių svarų sterlingų, t.y. nedidelę dalį to, kas buvo laive “Lutine”. Tačiau tai suteikė vilties, kad pergalė - ne už kalnų, tik laiko klausimas, kada bus išgelbėtos visos brangenybės.

Sutartis su olandais

Kas galėjo žinoti, kad jūra vėl parodys savo charakterį ir iš naujo pradės nešti smėlį ant nuskendusio laivo korpuso? Beje, narai nemetė savo darbo ir spėjo iškelti dar ne vieną dešimtį luitų. 1860 metų pabaigoje smėlio sluoksnis vėl pasidarė toks storas, kad darbus dugne teko nutraukti.

Praėjo dar šešeri metai. Per tą laiką povandeninė technika ir nardymo įranga gerokai patobulėjo. Buvo išrastos galingos žemsiurbės. Jas ir nuspręsta panaudoti, kasinėjant laivo “Lutine” “kapą”. Bet jūra vėl pasirodė stipresnė. Ji nešė smėlį ant laivo gerokai greičiau, negu žemsiurbės šalino jį savo kaušais. Olandų lobių ieškotojai prarado bet kokią viltį iškelti brangius luitus, pareiškė, kad daugiau nebetiki šio reikalo sėkme ir yra priversti palikti “mūšio lauką”.

Anglijoje, žinoma, tas taip netikėtai prarastas auksas nebuvo pamirštas. Viena anglų kompanija ryžosi bandyti laimę ir sudarė su olandais, jau numojusiais ranka į povandeninį lobį, naudingą sutartį. Pagal šią sutartį, anglai patys ketino iškelti “Lutine” auksą; sėkmės atveju 70 procentų brangenybių priklausytų Anglijai, o 30 procentų - olandams. 1911 metais povandeniniai darbai buvo atnaujinti.

Anglai atsivežė ne tik kaušines žemsiurbes, bet ir specialius siurblius. Ir vis dėlto įveikti jūros jiems taip pat nepavyko. Srovė prinešdavo smėlio daugiau, negu pavykdavo išsemti ir išsiurbti. Tada anglų inžinieriai nusprendė nukreipti srovę į šoną nuo laivo ir tam iškasti gana gilų maždaug dviejų kilometrų ilgio kanalą.

Laivo “Lutine” varpas

Kanalo statyba truko iki 1913 metų pradžios. Statytojams teko iškelti į paviršių daugiau kaip pusantro milijono tonų smėlio! Atrodė, dabar tai jau pagaliau viskas pavyks. Prie nuskendusio laivo nusileidę narai labai nudžiugo pamatę, kad laivo korpusas atsidengė, jame žiojėjo skylė, per kurią galbūt buvo galima pasiekti aukso ir sidabro luitus.

Tačiau lobių ieškotojai apsidžiaugė per anksti. Kažkokios paslaptingos jėgos tarsi užbūrė povandeninį lobį ir patikimai saugojo jį Šiaurės jūros dugne. Kai po kelių dienų narai vėl nusileido prie “Lutine”, norėdami praplėsti skylę korpuse, paaiškėjo, kad laivo korpusas pasisuko ir skylės pasiekti nebeįmanoma!

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Suprantama, tada rūpėjo ne nuskendęs auksas. Tačiau lobio istorija dar nesibaigė. Pasibaigus pasauliniam karui, vėl buvo bandoma iškelti auksą, bet tie bandymai nebuvo sėkmingi. “Lutine” su visu savo brangiu kroviniu guli jūros dugne po kelių metrų smėlio sluoksniu iki šių dienų! Tik didžiulis inkaras ir dvi senovinės patrankos, kurias narai iškėlė nuo “užburto” laivo ir kurios eksponuojamos Teršelingo saloje, primena apie čia prieš daugiau kaip du šimtmečius įvykusią tragediją. Dar tas jau minėtas krėslas, padarytas iš laivo vairo, ir laivo varpas, dabar kabantis “Lloyd” draudimo kompanijos salėje.