Galiono „Fudras“ auksas

Praktiškiems žmonėms, turintiems puikią intuiciją ir keliantiems sau konkrečius uždavinius, dažniausiai pasiseka. Vienas tokių sėkmės „numylėtinių“ tapo prancūzas Anti Rožė Laudonas – intelektualas, besižavintis piratavimo istorija. Jis sukūrė planą praturtėti, iš kokio nors nuskendusio flibustjerų laivo, iškeliant jame esančias brangenybes.

Piratų laivams inkaro grandinės buvo kaldinamos iš gryno aukso

Reikia pažymėti, kad šie ketinimai, iš pirmo žvilgsnio nerealūs, nebuvo be pagrindo. Pavyzdžiui, bendrovė „Seahook“ Floridoje, pasinaudodama nedideliais povandeniniais laiveliais, naro varpais, didelio jautrumo lokatoriais, skeneriais, keltuvais ir kitokia šiuolaikine įranga, iš Kairosdės įlankos Floridoje iškėlė keturių Ispanijos galeonų auksą, uždirbo daugiau kaip 400 milijonų dolerių, investavus apie 6 milijonus. Tačiau vienas dalykas - turtinga bendrovė, kitas dalykas - paprastas žmogus, kuriam ne visuomet užtenka lėšų mažyčio buto nuomai ir šeimos išlaikymui (istorijos paslaptys - paranormal.lt).

Tačiau Anri Rožė Laudonas neabejojo mažybės bendrovės, kurią įkūrė su dviem draugais, sėkme. Lobių ieškotojas naudojosi patikimu istoriniu šaltiniu - XIX amžiuje išleista F. Archengolco knyga „Viduržemio jūros ir vandenynų jūsų plėšikų istorija“ bei garsaus XVII amžiaus flibustjero A. Eksvemelino memuarais „Amerikos piratai“.

Ieškokite aukso grandinės

Taigi, Anri Rožė Laudonas pervertė kalnus istorinės literatūros apie piratavimo verslą, norėdamas išsiaiškinti, kaip jam reikia ieškoti brangenybių. Laudonas dėmesį atkreipė į flibustjerų fregatų inkarų grandines. Pasirodo, piratai gana dažnai tyrėdavo po dvi grandines: viena buvo skirta inkarui nuleisti ir pakelti, o kita buvo netikra, kuri buvo išmetama už borto, priartėjus priešininkui ar abordažo atveju.

Garsių XVII amžiaus piratų Džono Monro, Džono Makenzio ir kitų laivams grandinės buvo liejamos iš aukso, po to jos būdavo padengiamos tirštu alyvos ir suodžių sluoksniu. Šios grandinės buvo išmetamos seklumoje, kai piratai suprasdavo, kad patirs pralaimėjimą. Taip buvo daroma, tikintis, kad kas nors iš išgyvenusiųjų grandines iškels, jas parduos, dalį gautų pinigų skirs papirkti teisėjams, už kitą dalį nusipirks laivą, surinks naują komandą ir toliau tęs žuvusiųjų pradėtą veiklą. Beje, triukas su netikra grandine gana ilgai buvo nežinomas, apie ją paaiškėjo tik XVIII amžiaus pabaigoje.

Imperatorius Napoleonas sėkmingiems aukso grandinių demaskuotojams skirdavo ne premiją, o pensiją, kuri buvo tokia dosni, kad jos gavėjas galėjo oriai gyventi visą likusį gyvenimą. Ši aplinkybė paskatino Anri Rožė Laudoną padaryti išvadą, kad konfiskuotos aukso grandinės buvo skaičiuojamos šimtais, o jų medžioklė tapo tikra epidemija, kurią skatino Prancūzijos vyriausybė. Laudonas pamąstė ir nusprendė: jeigu piratai, pamatę karinį laivą, vietoje giljotinos pasirinkdavo atiduoti grandinę už amnestiją, tarnybą imperatoriaus laivyne, tai nėra prasmės ieškoti Napoleono laikų piratų laivų paskendimo vietų. Reikia ieškoti tai, kas paskendo žymiai anksčiau - flibustjerų flotilės flagmanų, apie kuriuos jau visi seniai pamiršo.

Laudonas patikėjo flibustjero A. Eksvemelino pasakojimu apie pirato Siurfuko sėkmę. Anot gandų, šiam piratui pavyko užgrobti didžiules brangenybes. Jo burlaivį „Fudrą“ anglai pasiuntė į dugną netoli Barbadoso salos. Anri Rožė suprato - būtinai suras burlaivį, o jame būtinai suras ir lobį. Ir tai nežiūrint į tai, kad po paskandinimo burlaivis buvo labai detaliai ištyrinėtas, tačiau jame nebuvo aptikta jokių brangenybių. „Ten yra inkaro grandinė iš aukso, mes ją iškelsime - ir tai bus mūsų sėkmė“, - pasakė lobių ieškotojas draugams, kurie užstatė savo turimą nekilnojamą turtą, kad galėtų įsigyti nedidelę, greitą ir stabilią, esant dideliam bangavimui, jachtą.

Archyvaras ne savo noru

Prieš įkeliant koją į jachtą ir pasukant link Barbadoso, lobių ieškotojas išvyko į Londoną, į Karališkąjį archyvą. Ten, senųjų aktų skyriuje, kaip jam tapo žinoma, buvo saugomi dokumentai, susiję su Siurkufo, kurio pravardė buvo Praplikęs admirolas, teismo byla.

Dokumentuose naujai iškeptas archyvaras sužinojo labai daug įdomios informacijos. Pavyzdžiui, Laudonas sužinojo, kuriose konkrečiose salose piratas galėjo užkasti aukso dirbinius ir briliantus. Jis suprato, kad „Fudro“ laive didžiulę vertę gali turėti ne tik inkaro grandinė, bet ir puodukai, šaukštai, žvakidės, sagos ir kiti buityje naudojami daiktai. Siurkufas teisėjams darė užuominas apie savo turtingumą, tačiau šie jo neišgirdo. O štai Laudonas viską suprato. Siurkufas teisėjams pasakė: „Beveik visi mano turtai yra mano laive“. J prieštaravimą, kad „Fudre“ buvo rasta tik šimtinė aukso monetų ir drobinis maišelis su briliantais, Siurkufas tik nusijuokė ir sušuko: „Gaila, kad reikia turėti reikalų su asilais!“ Įžeisti teisėjai piratą nuteisė myriop.

Aukso indai

Kai Laudono jachta pasiekė reikiamą vietą, danguje skaičiai švietė saulė. Atrodo, gamta pati padėjo įvykdyti tai, kas sumanyta, nes narai iš karto į vandens paviršių iškėlė daugybę virtuvinių įrankių su matomais „Fudro“ įspaudais. Nustebę, kad indai įtartinai sunkūs, nusprendė vėliau pasiaiškinti to priežastis, o dabar vėl leidosi į jūrą ieškoti laivo inkaro grandinės. Kad ir kaip stengėsi, tačiau jos niekur nerado.

Aptiko inkarą, kuris buvo aptrauktas dumblo nuosėdomis. Jį iškėlė į jachtą, galvodami padovanoti Tulono jūrų muziejui. Vos tik Laudonas ištarė šiuos žodžius, prasidėjo štormas, bandų paviršiuje pasirodė žmonėms pavojų keliantys rykliai. Laudonas pasiūlė grįžti į įlanką ir palaukti, kol nurims štormas, o tuo pačiu nusipirkti ryklius atbaidančių reagentų. Jis pats nusileido į kajutę ir ėmė valyti inkarą. Po pusvalandžio pasigirdo riksmas: „Inkaras tai auksinis!“ Apstulbę lobių ieškotojai ėmė trinti indus. Ir vėl šokas - jie buvo iš aukso!

J Prancūziją Laudonas grįžo turtingu žmogumo. Su kitais lobių gavėjais lygiomis dalimis pasidalijo pinigus už sensacingą radinį.

Po to apie 20 metų apie Anri Rožė Laudoną nebuvo nieko girdėti. Manote, jis miegojo ant laurų, gyvendamas savo malonumui? Nieko panašaus. Laudonas ieškojo Siurkufo lobių sausumoje, tačiau nesėkmingai...