Mėlynasis senųjų dievų kraujas

Mėlynas kraujas egzistuoja iš tikrųjų, tai ne mitas ir ne išgalvotas dalykas. Toks neįprastas kraujas gali pasitaikyti maždaug 7000 šiuolaikinių žmonių. Kas gi daro įtaką mūsų kraujo spalvai? Žinoma, eritrocitai, jie dar vadinami raudonaisiais kraujo kūneliais. Būtent šios ląstelės „atsako“ už deguonies pernešimą iš žmogaus plaučių į kūno audinius ir anglies dioksido išgabenimą atgal. Paprastai eritrocituose yra geležies, turinčios raudonoką atspalvį. Todėl mūsų kraujas yra raudonas.

Tačiau vietoje geležies eritrocitai gali turėti ir kitų elementų, pavyzdžiui, vario. Toks neįprastas kraujas taip pat sėkmingai atlieka savo funkcijas, išnešiodamas po žmogaus vidaus organus deguonį ir paimdamas anglies dvideginį. Tik dėl vario kraujo spalva darosi mėlynai violetinė arba mėlyna. Kaip gyvena ir kokiomis ligomis serga žmonės, turintys tokį neįprastą kraują? Tyrimai rodo, kad tokie žmonės yra ištvermingesni ir serga rečiau, negu žmonės su įprastu, raudonu krauju. Jie atsilaiko prieš mums įprastus virusus ir infekcijas.

Mikrobai tiesiog negali pramušti vario ląstelių apsaugos. Todėl mėlynakraujai žmonės ir gyvena gerokai ilgiau. Žinoma, kad varis pasižymi ryškiomis antimikrobinėmis ir uždegimą gydančiomis savybėmis. Liaudies medicina dažnai naudoja senovines varines monetas ir apyrankes iš varinių laidelių, gydant radikulitą ir sąnarių skausmus.

Mėlynas kraujas geriau ir greičiau kreša, net rimtos traumos nesukelia gausaus kraujavimo. Žinomos legendos apie senovės riterius, kurie mūšyje keldavo siaubą priešininkams tuo, kad jiems net iš gilių žaizdų nebėgdavo kraujas. Atrodė, kad jie neturi kraujo. Iš tikrųjų mėlynas kraujas yra tirštesnis už raudoną ir labai greita sukreša. Tokiu atveju šie neįprasti riteriai turėjo turėti juodą mundiruotę, ant kurios raudonas ir mėlynas kraujas atrodytų vienodai.

Bet iš kur atsiranda žmonės su tokiu neįprastu, vario prisotintu krauju? Kiek turi būti vario organizme, kad pasikeistų kraujo sudėtis ir ar tai įmanoma? Kodėl mūsų šiuolaikinėje kultūroje “mėlynas” kraujas laikomas aukštos kilmės, įgimto aristokratizmo požymiu? Kol kas šiuolaikinis mokslas atsakymų į šiuos klausimus neduoda. Vadinasi, mes galime kelti bet kokias, net pačias fantastiškiausias versijas.

Tikriausiai kiekvienas, kuris nors truputį susipažino su stulbinančiai įdomia Indijos kultūra ir gėrėjosi senųjų induizmo dievų atvaizdais, atkreipė dėmesį, kad kai kurie iš jų turi labai keistą mėlyną odos spalvą.

Pavyzdžiui, taip dažnai vaizduojamas Šiva. Jį galima atpažinti pagal būtinus atributus: aplink kaklą apsivijusi gyvatė, tigro kailis, ant kurio sėdi šis senovės dievas.

Višnu, kuris keliauja po pasaulius ant sparnuotos Garudos, taip pat išsiskiria neįprasta oda. Puranose sakoma, kad Višnu kūno spalva yra tamsiai mėlyna, panaši į audros debesų, dovanojančių atgaivą po dienos karščio, spalvą.

Ko gero, pats žinomiausias ir labiausiai garbinamas Višnu avataras - Krišna - taip pat turi mėlyną odą. Ne tik senovės indai vaizdavo savo dievus su tokia neįprasta oda. Pavyzdžiui, taip kartais egiptiečiai vaizdavo savo dievą Ptachą, o meksikiečių dievas Kecalkoatlis taip pat buvo mėlynas.

Tai gal mėlyną šių dievų spalvą galima paaiškinti tuo, kad jų kraujyje yra daug vario? Juk senovės žmonės buvo labai praktiški, jie nelaikė savo dievybių kažkokiomis beformėmis dvasiomis. Jie laikė savo dievus visai konkrečiomis asmenybėmis, kurios padeda, moko ir baudžia. Vaizduodami dievybę, jie stengėsi pasiekti išorinio panašumo arba išskirti ir pabrėžti svarbius, jų nuomone, atributus. Gali būti, kad mėlyna dieviškosios odos spalva jiems buvo labai svarbus požymis.

Iš kur Žemėje atsirado dievai? Pabandykite truputį padiskutuot šia amžina tema. Gali būti, kai kurie iš šių dievybių atvyko pas mus iš kitų planetų. Sąlygos, prie kurių jie buvo pripratę savo gimtinėje, labai skyrėsi nuo sąlygų Žemėje. O jų išorė dabar mums atrodytų labai keista. Yra daugybė artefaktų, rastų per archeologinius kasinėjimus, kurie liudija apie glaudžius kontaktus su neįprastomis būtybėmis iš kitų planetų, kurias senieji žmonės ir laikė dievais.

Sakykim, kad mėlynas kraujas - fizinė šių dievų ypatybė, kurią sąlygoja didelis vario ir nedidelis geležies kiekis jų gimtojoje planetoje.

Kaip jie su tokiu krauju gyvena mūsų Žemėje ir ką būtina daryti, siekiant palaikyti savo fizinio dangalo gyvybingumą? Taip, senieji dievai nebuvo bekūnės dvasios.

Senovinės legendos pasakoja, kaip jie maitinosi įprastu žemišku maistu, laiką leisdavo ilgalaikėse puotose, su malonumu užsiimdavo meilės žaidimais su Žemės moterimis. Paskui gimdavo puikūs vaikai - pusdieviai.

Kraujokūros funkcijai palaikyti ateivių dievai turėjo valgyti daug vario turinčių produktų, kad be pertrūkio kraujyje būtų palaikomas reikalingas elementų balansas. Bet geležis yra chemiškai aktyvesnė negu varis, todėl, patekdama į dievų kraują, ji turi siekti išstumti varį iš jos junginių, t.y. geležies perteklius galėjo būti pražūtingas jų fiziniams kūnams.

Taigi dievams visą laiką reikėjo “laikytis” tam tikros dietos, vartojant daug vario (grūdines kultūras, kruopas, duoną) ir mažai geležies turinčius (mėsą, daržoves, pupas, kai kuriuos vaisius) produktus.

Bet iš kur dievams reikėjo Žemėje paimti pakankamai grūdinių kultūrų, jei senovės žmonės gana sėkmingai apsieidavo be žemdirbystės, o maistu pasirūpindavo rinkdami, medžiodami ir augindami galvijus? Dievams teko išmokyti žmones žemdirbystės, taip visiškai pakeičiant jų gyvenimo būdą. Įvairių pasaulio tautų mituose taip ir sakoma, kad būtent dievai dovanojo žmonėms pirmųjų grūdinių kultūrų, kukurūzų, ryžių sėklų, išmokė suarti žemę ir naudotis įrankiais žemei apdirbti.

Žinoma, žmonėms būtų buvę gerokai rentabiliau ir lengviau auginti gumbines daržoves, pupas ir veisti galvijus, negu suprakaitavus arti žemę ir sodinti ryžius, bet dievai norėjo iš jų kažko kito.

Gal todėl žmonės, siekiantys dvasinio nušvitimo, tampa vegetarais, vartoja daugiau grūdinių kultūrų ir tam tikrų vaisių bei daržovių? Išeina, kad jie tikrąja to žodžio prasme mėgdžiojo savo mėlynakraujus dievus.

Tačiau kraujo funkcija žmogaus kūne yra ne tik nugebanti deguonį į audinius. Dar būtina pašalinti anglies dvideginį. Ir čia geležies turinčių eritrocitų, kurie gali lengvai dalyvauti reakcijoje su šiomis dujomis, pranašumai yra gana akivaizdūs.

Išeina, kad, siekiant palaikyti būtiną rūgščių ir šarmų pusiausvyrą mėlynajame kraujyje, būtina nuolat pamaitinti jį šarminiais tirpalais. O kas gi tai galėjo būti?

Tikėtina, kad spiritiniai gėrimai, kurie dalyvaudami reakcijoje su organinėmis rūgštimis, kurių kiekis nuolat viršydavo optimalų kiekį mėlynajame kraujyje, sudarydavo sudėtingus eterius ir išlaisvindavo kraują nuo anglies dioksido pertekliaus. Tokiu atveju dievams nuolat reikėjo pakankamai silpnų alkoholinių gėrimų. Ir, anot legendų, dievai su malonumu juos vartodavo, dovanojo žmonėms tokių gėrimų gaminimo ir parankinių produktų receptus.

Prisiminkime senovinių aukojimų tradicijas - dievus pamaloninti būdavo bandoma svaigiuoju midumi ir ritualine duona ir t.t. Matyt, mūsų senieji mėlynakraujai dievai stengėsi apsieiti be mėsos.

Kai indų puranose aprašoma išorinė Krišnos išvaizda, sunku neatkreipti dėmesį į daugybę įvairių aukos papuošalų, puošiančių dieviškąjį mėlyną kūną. Tai apyrankės ir vėriniai su brangakmeniais. Tačiau žinoma, kad senovės Indijoje buvo paplitę lydiniai su variu, kurie išoriškai beveik neatskiriami nuo aukso. Gal šie papuošalai buvo variniai, ir su jų pagalba Krišna nuolat palaikė būtiną šio elemento kiekį organizme?

Kokiose vietose dažniausiai apsigyvendavo senieji dievai? Pirmiausia į galvą šauna: Olimpas, Šambala, Kailasas... Tai yra kažkur aukštai kalnuose, kur žemas atmosferos slėgis. Ten dievai jausdavosi daug geriau, negu lygumose. Gal tai taip pat kažkaip susiję su nuolat padidėjusiu anglies dvideginio kiekiu jų mėlyname kraujyje?

Ar tai reiškia, kad visi senieji dievai buvo mėlyno kraujo? Ko gero, ne. Net įsižiūrėjus į senovės Indijos dievų panteoną, tik kai kurie aukščiausieji dievai turėjo tokią neįprastą mėlyną odą.

Bet žmogaus kraujas dar gali būti ir žalias. Vienas toks atvejis prieš kelerius metus šokiravo Kanados medikus. 42 metų paciento kraujo cheminė analizė parodė, kad prie hemoglobino baltymo buvo prijungtas sieros atomas. Tai pakeitė hemoglobino struktūrą, kartu ir kraujo spalvą.

Pastaba: Tiesa, daugelis žmonių galvoja, kad kai kraujyje per mažai deguonies, jis įgauną spalvą, panašią į žmogaus venas – tačiau tai netiesa. Nors deguonies kupinas kraujas ir yra šviesesnės raudonos spalvos, desioksidavęs kraujas vis tiek būna raudonas, tačiau įgauna labai tamsią spalvą.