Šivos prakeiksmas

Kažkur kalnuose šiaurinėje Indijos dalyje yra Septynių mirčių slėnis, kuris nužudo kiekvieną, išdrįsusį į jį įžengti. Šį fenomeną paaiškinti moksliškai kol kas nepavyksta. Tad vietinė valdžia priversta paprasčiausiai uždaryti lankytis pavojingoje vietoje įvairiems lobių ieškotojams ir avantiūristams.

Išdidus radža

Vienu iš tokių avantiūristų buvo Britanijos Ost Indijos kompanijos armijos kapitonas Ričardas Batersfildas. 1772-ais metais Bengalijos gubernatorius Vorenas Gastingas kapitoną išsiuntė pas Pendžabo valdovą, kur jis turėjo dirbti kariniu patarėju, vieną svarbų fortą apginkluoti naujais ginklais ir iš vietinių gyventojų tarpo parengti artileristus.

Tačiau jaunajam kapitonui rutininė veikla nebuvo prie širdies. Nebuvo tokios dienos, kad godūs auksui britai nebūtų išgirdę kokios legendos apie pasakiškus turtus. Vieną dieną Batersfildas sutiko pirklį, kuris papasakojo apie toli šiaurėje kalnuose esantį slėnį, į kurį nukakti yra labai sunku. Kurioje vietoje šis slėnis, pirklys kapitonui papasakojo tik apytiksliai, nes pats jame nesilankė.

Kažkada tolimoje senovėje šiame slėnyje gyveno galingas radža, apie kurį šlovė sklido toli už Pendžabo ribų. Jis turėjo septynis sūnus, o karių tiek daug, kad kiekvienais metais į žygį pasiusdavo septynias stiprias armijas. Turtai į radžos rūmus tiesiog plaukė upeliu, nes jo sūnūs nežinojo kas tai yra pralaimėjimas, o pats valdovas nugalėtiesiems buvo negailestingas. Tačiau kartą išdidumas taip aptemdė protą valdovui, kad jis drįso mesti iššūkį pačiam Šivai, dangaus armijos vadui.

Įširdusio dievo keršto ilgai laukti nereikėjo. Šiva iš dangaus iššovė ugnies strėlę, kuri pelenais pavertė patį radžą, jo sūnus ir visą jų armiją. Po to ant miesto numetė ugnies kamuolį, kuris nušvito ryškiau už tūkstančius saulių. Smūgis sudrebino žemę, o toje vietoje, kur neseniai stovėjo miestas, atsirado didžiulė duobė. Vėliau iš šios duobės susiformavo kalnų ežeras. Kažkur jo gelmėje yra nuostabių rūmų griuvėsiai, kuriose galima rasti nesuskaičiuojamas didžiojo radžos brangenybes.

Brangenybių beieškant

Batersfildas detaliai išklausinėjo pirklį apie maršrutą ir požymius, iš kurių būtų galima atpažinti reikiamą slėnį. Jis surinko dešimties karių ir sikhų būrį ir leidosi ieškoti paslaptingojo slėnio. Kapitonas, būdamas britu iki pačių kaulų, skrupulingai užrašinėjo į sąsiuvinį viską, ką matė ir girdėjo kelionėje.

Nedidelis būrys ilgai klaidžiojo po kalnus, toli nuklysdamas nuo britams žinomų vietų. Niekas iš retai sutinkamų keleivių negalėjo atsakyti į klausimus apie paslaptingąjį slėnį, o gyvenviečių tose vietose iš viso nebuvo.

Galiausiai pasirodė, kad nuotykių ieškotojams nusišypsojo sėkmė. Netikėtai jie priešais save pamatė siaurą kalnų takelį, kuriuo pasiekė gana nemažą slėnį. Dalyje slėnio augo tankus miškas, o gilumoje buvo matyti ežeras, kurio vanduo buvo juodas, tarsi sumaišytas su tepalu.

Ežerą beveik iš visų pusių supo stačios aukštos uolos, nedidelė kranto dalis buvo apaugusi mišku. Priešingame upės krante bolavo senovinių statinių griuvėsiai. Nusigauti iki jų sausuma nebuvo įmanoma, todėl Batersfildas nusprendė susiręsti plaustą ir juo perplaukti ežerą.

Artėjo naktis, todėl buvo nuspręstą persikėlimą per ežerą atidėti kitai dienai. Kapitonas pastatė sargybą, davė nurodymus dėl sargybinių pamainos pasikeitimo ir tik po to užmigo savo palapinėje.

Išlindęs iš palapinės ryte kapitonas pamatė, kad stovykloje nėra nė vieno žmogaus. Ant laužo pakabintame katiliuke virė košė, šautuvai buvo tvarkingai sustatyti į piramides. Buvo parengti instrumentai miško kirtimui. Būrio narių rūbai buvo gražiai sulankstyti ir padėti prie ežero kranto. Daugiau jokių pėdsakų - tarsi 10 žmonių sutartinai pasiruošė ir įšoko į vandenį.

Batersfildas pirmiausia sąsiuvinyje aprašė tai, ką pamatė ryte išlindęs iš palapinės, ir tik po to priėjo prie ežero kranto. Kitas eilutes kapitonas užrašė po kelių dienų, stingdamas iš šalčio kažkokiame urve aukštai kalnuose. Pažvelgęs į ežerą jis per vandens sluoksnį pamatė siaubą keliančios išvaizdos veidą su švytinčiomis akimis - tarsi kokio velnio. Kapitonas, apimtas siaubo, leidosi bėgti, nesirinkdamas takų. Kiekvieną valandą jis jautėsi vis blogiau, oda ir vidaus organai tarsi degė, ėmė slinkti plaukai, o nagai ir dantys trupėti. Galų gale Batersfildas visiškai nusilpo, įlindo į kažkokį urvą, sugebėjo parašyti dar keletą frazių, o po to mirė.

Numirėlio sąsiuvinis

1902-ais metais Batersfildo sąsiuvinis po ilgų klajonių pateko kitam britui - žinomam avantiūristui Gremui Dikfordui. Jis sąsiuvinį nusipirko iš vieno sikho kaip didžiulę retenybę kartu su dviem senoviniais pistoletais ir dar keliais niekniekiais.

Trumpa sąsiuvinio istorija būtų tokia. Sikho, iš kurio Dikfordas nusipirko sąsiuvinį, tėvas buvo medžiotoju.

1856-ais ar 1857-ais metais jis, persekiodamas sužeistą žvėrį, nusigavo labai toli į kalnus. Vietovė jam buvo nežinoma. Tuo metu prasidėjo audra. Sikhas pasislėpė urve, kuriame ryte pastebėjo žmogaus skeletą ir britų armijos karininko munduro likučius. Numirėlio krepšyje buvo sąsiuvinis, pistoletai, kiti smulkūs daiktai, kuriuos medžiotojas pasiėmė su savimi ir kurie vėliau buvo parduoti atvykėliui anglui.

Išstudijavęs sąsiuvinio turinį Dikfordas padarė išvada, kad jame aprašomas Septynių mirčių slėnis, apie kurį jis girdėjo keletą legendų. Turint tokią Batersfildo paliktą nuorodą buvo galima pabandyti patekti į šią vietą ir surasti legendines radžos brangenybes. Dikfordas surinko nedidelę bendraminčių komandą, rūpestingai pasiruošė inventorių ir iškeliavo į kalnus.

Po kelių dienų į šalia kalnų esantį kaimelį atėjo apdriskęs ir apdegęs žmogus. Jo žvilgsnis buvo tarsi proto netekusio žmogaus, o kalbėjo jis apie visiškai nesuprantamus dalykus. Žmogus pasakojo apie klaidžiojančią ugnį, vaiduoklius, žudančius vien savo žvilgsniu, ir apie nelabąją jėgą, kuri pražudė jo bičiulius. Tai buvo Dikfordas. Jį nugabeno į ligoninę, o iš ten netrukus perkėlė į beprotnamį. Gremas ir tenai personalą gąsdino savo pasakojimais apie nelemtą slėnį ir dievo bausmę. Tačiau vos tik atvyko patyrę gydytojai, britas mirė siaubingose kančiose.

Turtingi ir įtakingi Dikfordo giminaičiai įtikino kolonijinę valdžią organizuoti ekspediciją išsiaiškinti jo būrio žūties priežastis. 1906-ais metais į žygį išvyko beveik dvi dešimtys karių ir mokslininkų. Nuo pat kelionės pradžios jie fiksavo grėsmingus reiškinius, tarsi pati gamta trukdė jiems keliauti. Nepaprastai stiprus iš slėnio pučiantis vėjas keleivius tarsi stūmė atgal. Žaibai trankė į žemę visai šalia žmonių. Pačiame slėnyje gyveno daugybė nuodingų gyvačių, kai kurios jų žmonėms buvo nežinomos.

Kai vienas kareivis brūkštelėjo degtuką, norėdamas uždegti laužą, iš vieno slėnio galo į kitą nubėgo ugnies kamuoliai, kurie ant žmonių, kuriuos palietė, odos paliko neužgyjančias žaizdas. Du vyrai, gelbėdamiesi nuo ugnies kamuolio, puolė link ežero, tačiau krito negyvi, vos tik pribėgo prie vandens. Kiti grupės nariai juos pabandė ištraukti iš vandens, tačiau, priartėję prie kranto, pajuto galvos svaigimą, pykinimą ir šaltkrėtį. Ekspedicijai teko grįžti atgal, taip ir nepasiekus jokių rezultatų.

1911-ais metais prakeiktajame slėnyje apsilankė dar vienas britų būrys. Šį kartą viskas įvyko labai greitai. Penki iš septynių narsuolių nusileido prie vandens, tačiau staiga ėmė labai greitai suktis aplinkui, plėšti nuo savęs rūbus ir plaukus, o po to krito negyvi. Kiti du vyrai, apimti siaubo, pabėgo į kalnus. Po kelių dienų jiems pavyko pasiekti žmonių gyvenamas vietas, tačiau jie ilgai netempė. Vargšelių kūnai buvo nusėti didžiulėmis kraujuojančiomis žaizdomis, iš gerklės tekėjo kraujas. Vos spėję papasakoti apie jų draugus ištikusią mirtį, abu vyrai taip pat užmerkė akis.

Karo aidas?

Kitos ekspedicijos dalyviai buvo pasirengę žymiai geriau ir atsakingiau. Iš pradžių jie sau uždavė klausimą: kas pražudo žmones, užsukusius į Septynių mirčių slėnį? Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad tai gali būti nuodingos iš ežero kylančios dujos. 1919-ais metais į žygį susiruošė dar viena grupė. Jos nariai pasirūpino savo saugumu - pasiėmė su savimi dujokaukes, nuo cheminių medžiagų apsaugančius kostiumus, sukurtus Pirmojo pasaulinio karo metais apsiginti nuo priešo dujų atakų, galingą radijo stotelę. Nustatytą valandą virš slėnio turėjo praskristi lėktuvas, iš kurio turėjo būti padarytos aeronuotraukos.

Techninio progreso pasiekimai nepadėjo. Pilotas taip ir nesugebėjo surasti reikiamos vietos. Radijo stotelė nustojo veikti, vos tik ekspedicija priartėjo prie slėnio. Prietaisai tarsi išėjo iš proto.

Dujokaukės ir specialūs apsauginiai kostiumai pasiteisino. Mokslininkai galėjo detaliai apžiūrėti visą prieinamą slėnio dalį. Buvo aptikti mažiausiai 17-os žmonių palaikai, žuvusių įvairiose epochose. Visiems ekspedicijos dalyviams buvo griežtai draudžiama leistis prie vandens.

Tačiau kitoje ežero pusėje esantys griuvėsiai traukė tarsi magnetas. Po ilgų ginčų trys mokslininkai, kurie buvo neblogi alpinistai mėgėjai, nusprendė užlipti stačiomis uolomis ir apeiti ežerą akmens ketera. Lipti uolomis su dujokaukėmis ant veido būtų buvę labai sudėtinga, be to, uolos ketera buvo aukštai virš vandens, tad visi trys drąsuoliai leidosi be apsauginių priemonių.

Jiems pavyko gana nesunkiai pasiekti uolos viršūnę, visi trys ėmė eiti aplink ežerą. Po kiek laiko jie sustojo, pamojavo rankomis slėnyje likusiems žmonėms ir vienu metu šoko į vandenį.

Ekspedicija buvo nedelsiant nutraukta. Vėliau kolonijinė valdžia iš viso uždraudė kam nors įeiti į šį rajoną. Indijai gavus nepriklausomybę, vietinė valdžia taip pat paliko galioti šį draudimą. Netgi slėnio buvimo vieta dabar slepiama nuo įvairiausių smalsuolių.

Mokslininkai mano, kad dėl žmonių mirties kaltos aitrios iš ežero kylančios dujos, turinčios nervus paralyžiuojantį poveikį. Tačiau šis teiginys negali paaiškinti, kodėl žmonių grupės žuvo skirtingomis aplinkybėmis.

Yra ir kita hipotezė, kuri teigia, jog ežeras yra po galingo branduolinio sprogimo, įvykusio maždaug prieš 25 tūkstančius metų, susidariusi duobė. Jeigu senovės indų epe „Machabcharata“ pasakojama teisybė, tai maždaug tuo metu kalnuose, esančiuose Indostano šiaurėje, kaip tik vyko „dievų karai“. Kad ir kaip būtų, tačiau į Septynių mirčių slėnio apylinkes žmogaus koja nebuvo įžengusi beveik 100 metų.