Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2020 » Gegužės » 18

Jei prekė gera, jos nebegamina (iš “Merfio dėsniu”)

„Pasaulis pakankamai didelis, kad sočiai pamaitintų visus žmones, bet jis per daug mažas, kad pasotintų žmogiškąjį godumą“. (Gandi)

Kai išmintingumą išstumia godumas, kyla beprotiškos mintys, kartais darančios įtaką net pačiai visuomenei. Kažkada kažkokie gudruoliai nusprendė gaminti mažiau kokybiškas prekes, kad jos greičiau lūžtų ir būtų keičiamos naujomis...

Kodėl dažnai daiktas sugenda kaip tik tada, kai baigiamas išmokėti kreditas už jį? Kodėl vieną kartą spausdintuvas ima ir nebespausdina, o išmaniajam telefonui “nusibaigia” baterija? Kodėl vienoje JAV gaisrinėje lemputė degė daugiau kaip 100 metų ir pergyveno dvi šiuolaikines vaizdo stebėjimo kameras? Kodėl anksčiau su nailoninėmis pėdkelnėmis buvo galima tempti automobilį, o dabar jos plyšta, pasimovus vos kelis kartus?

Kažkokia organizuota jėga globaliai kontroliuoja visų plataus vartojimo prekių gamybą. Nuo lempučių iki automobilių - ji kontroliuoja visas šias prekes nepriklausomai nuo gamintojo, šalies, konkurencijos, laisvosios rinkos ir politinių spalvų.

Mūsų vaidmuo šioje visuomenėje -tai kreditu pirkti mums nereikalingas prekes. Mūsų visuomenėje vyrauja taip vadinama augimo ekonomika, kurios esmė yra ne augimas, siekiant patenkinti vartotojų poreikius, o augimas dėl augimo. Jei vartotojai nepirks, ekonomika neaugs. Suplanuotas senėjimas remiasi vartotojo noru įsigyti šiek tiek naujesnę prekę šiek tiek anksčiau, negu to reikia. Štai pagrindiniai taip vadinamojo suplanuoto senėjimo ekonomikos postulatai.

1972 metais vienos gaisrinės Kalifornijoje darbuotojai pamatė, kad viena iš lempučių jų gaisrinėje - labai neįprasta. Ši lemputė be perstojo degė gaisrinėje nuo 1901 metų. Labiausiai stebino tai, kad ta lemputė pergyveno dvi naujausias vaizdo stebėjimo kameras. 2001 metais, kai lemputė šventė savo 100 metų jubiliejų, švęsti linksmo gimtadienio amerikietišku stiliumi susirinko beveik tūkstantis žmonių! Lemputė buvo išrasta Ohajo valstijoje 1895 metais, tai padarė gana įdomios damos ir džentelmenai, investavę lėšų į šią kompaniją. Ilgalaikį kaitinimo siūlą išrado Aldolfas Šaijė (Adolphe A. Chaillet). Niekas nežino to siūlo ilgaamžiškumo paslapties, jis nusinešė tai į kapą.

Bet Adolfo kaitinimo siūlo formulė - ne vienintelė paslaptis elektros lemputės istorijoje. Daug įdomesnis klausimas, kaip kukli lemputė tapo pirmąja suplanuoto senėjimo auka. Per 1924 metų Kalėdas nutiko gana įdomus įvykis. Keli vyrai su kostiumais slapta susirinko Ženevoje, ketindami sudaryti slaptą planą. Jie įkūrė pirmą pasaulinį kartelį. Jo tikslas buvo elektros lempučių gamybos kontrolė ir pasaulinės rinkos pasidalijimas. Tas kartelis vadinosi “Feb”. Jis sujungė svarbiausius Europos, JAV ir net tolimų Azijos bei Afrikos kolonijų gamintojus. Kartelis ketino keistis patentais, kontroliuoti gamybą ir, svarbiausia, kontroliuoti vartotojų rinką.

Kompanijoms buvo naudinga, kad jų lemputes pirktų reguliariai. Joms buvo ekonomiškai netikslinga gaminti ilgai degančias lemputes. Iš pradžių gamintojai siekė padidinti savo lempų ilgaamžiškumą. 1871 metų spalio 21 dieną, atlikus seriją bandymų, buvo sukurtos nedidelės, pakankamai ilgaamžės lempos su tvirtu kaitinimo siūlu.

Pirma komercinė Tomo Edisono (Thomas Alva Edison) elektros lemputė pasirodė prekyboje 1881 metais. 1924 metais, kai buvo įkurtas kartelis “Feb”, gamintojai išdidžiai kalbėjo, kad jiems pavyko pailginti lempos naudojimo laiką iki 2,5 tūkstančio valandų. Tada “Feb” nariai nusprendė: reikia sutrumpinti lempų naudojimo laiką iki 1000 valandų. 1925 metais buvo sukurtas taip vadinamas “1000 valandų komitetas”, kurio tikslas buvo sumažinti lempų naudojimo laiką iki 1 tūkstančio valandų.

Po 80 metų Berlyno istorikas rado komiteto veiklos įrodymų, kurie slėpėsi firmų - kartelio įkūrėjų - dokumentuose, pavyzdžiui, olandų “Phillips”, vokiečių “Osram” ir Prancūzijos lempų kompanijos. Yra kartelio dokumentas, kuris sako: “Draudžiama garantuoti, reklamuoti ir siūlyti lempas, kurių galiojimo laikas viršija tūkstantį valandų”. 1000 valandų - toks turėjo būti lempučių naudojimo laikas.

Karteliui spaudžiant, gamintojai pradėjo daryti bandymus ir kurti mažiau ilgaamžę lemputę, kuri tarnautų ne daugiau kaip 1000 valandų. Lempų gamyba buvo griežtai kontroliuojama, kad būtų besąlygiškai laikomasi kartelio reikalavimų. Buvo sukurtas net ištisas biurokratinis aparatas kompanijoms sekti. Jei jų kasmėnesinės ataskaitos neatitiko reikalavimų, buvo skiriamos baudos. Šios priemonės gerokai sumažino lempų galiojimo laiką. Per 2 metus jis sumažėjo nuo 2,5 iki 1,5 tūkstančio valandų. Iki penkto dešimtmečio kartelis pasiekė savo tikslą: lempučių galiojimo laikas sutrumpėjo nuo 2500 iki 1000 valandų.

Galima suprasti šias priemones trečiajame dešimtmetyje, tada dar mažai ką jaudino ekologija. Tada mažai kas suprato, kad planetos gamtiniai resursai nėra begaliniai. Tikra likimo ironija - kaitinimo lemputė, kuri buvo laikoma techninių inovacijų simboliu, tapo kliuviniu suplanuoto senėjimo sistemai.

Per kitus dešimtmečius išradėjai užpatentavo tūkstančius išradimų naujų lempų, kai kurių iš jų galiojimo laikas siekė net iki 100 tūkstančių valandų! Bet nė viena jų nepateko į prekybą.

“Feb” niekada neegzistavo oficialiai, nors savo veiklos labai ir neslėpė. Jis maskavosi, nuolat keisdamas pavadinimus. Iš pradžių vadinosi “Pasauliniu elektroniniu karteliu”, o vėliau vis keitė pavadinimus. Beje, ši įstaiga egzistuoja iki šiol!

Auksine buitinės technikos ir elektronikos era paprastai vadinamas praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis: būtent šio dešimtmečio pabaigoje labai pradėjo daugėti “vienkartinių” daiktų. Iš esmės “vienkartiškumas” gali būti susijęs su paprasta ekonomija (pavyzdžiui, plastikiniai krumpliaračiai ir judantys elementai vietoje metalinių).

Merfio Dėsnis, kospirologija, sąmokslo teorijos, vartojimas, prekės

Tiesa, gamintojas čia gali lengvai paprieštarauti, kad dėl to technika tapo lengvesnė ir prieinamesnė, ir jis iš esmės teisus. Jei prieš jus guli du prietaisai - vienas sunkus ir senamadiškas, dar ir brangesnis, o antras lengvas, šiuolaikinis ir nebrangus, kokį pasirinktumėte? Masiniai vartotojai jau nubalsavo už antrą variantą.

Kitas “nekaltas” būdas sutrumpinti daikto naudojimo laiką - padaryti jo konstrukciją moduline, o priėjimą prie modulio maksimaliai apsunkinti. Atsiradus įvairioms plastiko gamybos formoms ir naujiems darbo su juo metodams, tai tapo gana paprasta. Ir štai - kai jūsų technikoje perdega vienas radijo elementas ar sulūžta koks krumpliaratis, taisykloje meistras tik skėstelės rankomis ir pasiūlys pakeisti visą bloką, kuris kainuoja, tarkim, 65 % naujo daikto kainos. Dauguma vartotojų geriau perka naują daiktą ir taip vėl paleidžia suplanuoto senėjimo ciklą.

Ir vėl visiškai aiškus gamybinis tokių sprendimų būtinumas: vartotojas pats balsuoja pinigais už pigesnį daiktą,

o juk į prekės kainą įeina serviso kadrų paruošimo apmokėjimas. Kvalifikacijos lygis, kurio reikia ištisų blokų diagnostikai ir keitimui, yra gerokai mažesnis už visavertį remontą. Vadinasi, ir mokėti tokiam darbuotojui galima mažiau.

Suplanuotas senėjimas atsirado kartu su masine gamyba ir vartojimo visuomene. Siekis gaminti mažiau ilgaamžes prekes atsirado pramonės revoliucijos epochoje, kai mašininė gamyba gerokai sumažino prekių savikainą, o tai labai tiko ir patiko vartotojams. Net vartotojai nespėjo paskui gamybos tempus, jie buvo gigantiški. Jau 1928 metais įtakingas reklamos žurnalas įspėjo: prekė, kuri nesusidėvi - tai tragedija verslui. Masinė gamyba daugelį prekių padarė prieinamomis visiems. Kainos sumažėjo. Daug žmonių pradėjo pirkti ne iš poreikio, o dėl pramogos. Ekonomika klestėjo.

Ir štai... finansų rinkos krachas, prasideda panika. 1929 metais vartojimo visuomenės formavimasis sulėtėjo, nes biržos panika įstūmė JAV į ekonominę recesiją. Nedarbas pasiekė siaubingą lygį. 1933 metais ketvirtadalis darbingų amerikiečių
neteko darbo. Eilės jau stovėjo ne parduotuvėse, o darbo biržose.

Niujorke gimė revoliucinė ekonomikos gaivinimo idėja. Stambus prekiautojas nekilnojamu turtu Bernardas Londonas pasiūlė tramdyti depresiją, įvedant privalomą suplanuotą senėjimą. Tada ši koncepcija pirmą kartą buvo suformuluota raštu. Bernardas Londonas pasiūlė kiekvienai prekei galiojimo laiką. Jam pasibaigus, prekės naudoti nebegalima, o savininkai būtų priversti priduoti prekę utilizacijai.

Jis bandė pasiekti pusiausvyrą tarp kapitalo ir darbo jėgos, sukurti nuolatinę naujų prekių paklausą, darbo jėgos paklausą ir nuolatinį pelną kapitalistams. Londonas teigė, kad priverstinis suplanuotas prekių senėjimas sujudins pramonę ir vartojimo rinką ir visus aprūpins darbu. Suplanuotas senėjimas - tai vartotojo noras įsigyti naują, modernesnę prekę truputį anksčiau, negu jam to reikia. Laisvė ir laimė, pasiekiama per nevaldomą vartojimą, tapo šeštojo dešimtmečio Amerikos gyvenimo būdu ir šiuolaikinės vartojimo visuomenės kertiniu akmeniu. Be suplanuoto senėjimo nebūtų nei milžiniškų prekybos centrų, nei prekių, nei pramonės, nei dizainerių, nei architektų, nei pardavėjų. Nebūtų valytojų ir apsauginių, visi liktų be darbo.

Kaip dažnai keičiate savo mobilų telefoną? Kartą per pusmetį, kartą per metus? Mūsų dienomis suplanuotas senėjimas tapo privalomu dalyku dizaino ir inžinerijos mokyklų mokomosiose programose. Pradedant nuo 1950 metų, suplanuotas senėjimas tapo veržlaus Vakarų valstybių ekonomikos augimo pagrindu. Augimas tapo šventu mūsų ekonomikos tikslu.

Dabar mes visai normaliai priimame sisteminį produktų senėjimą. Procesinės eigos, akumuliatorių formato, jungiamųjų lizdų keitimas. Net jei atrodo, kad daugiau kaip 50 metų neva dera foto objektyvai su stambių Japonijos gamintojų kameromis, tai nėra visiška tiesa - daug senų objektyvų negali tinkamai veikti su kai kuriais naujais fotoaparatais.

Tiesa, tokios rūšies senėjimo negalima vadinti visiškai piktybiniu - standartai ir formatai tobulėja, kartais, tiesa, patenka ir į akligatvį. Čia vis dar gelbsti konkurencija - vienos rūšies prekes paprastai gamina daug kompanijų, joms tenka palaikyti kažkokį vieną standartą ilgesnį ar trumpesnį laiką (t.y. jei viena kompanija savavališkai pakeis standartą, tai gali sumažinti vartotojų paklausą).

Pirmas rimtas skandalas, susijęs su suplanuotais gedimais, buvo išaiškintas dirbtinai išprovokuotas kai kurių rašalinių Epson spausdintuvų gedimas. Paprasčiausia naudotojo manipuliacija trumpam “pataisydavo” tokį spausdintuvą, ir buvo sunku paaiškinti gamybiniu būtinumu suplanuoto gedimo mechanizmą. Bet rašaliniai spausdintuvai tokie pigūs, kad niekas rimtai nepradėjo nervintis dėl tokių gedimų. Tiesa, pasirodė keli demaskuojantis vaizdo įrašai YouTube kanale ir keli pikti pasisakymai kompanijos adresu, ir tiek. Kaip teigia sena patarlė, šuo loja, o karavanas eina.

Net ir savo prekių patikimumu bei kokybe garsėjanti firma “Apple” naudoja šį metodą. Prisiminkime nepamainomą iPhone akumuliatorių, kuris nebetinka naudoti maždaug metų ar pusantrų (iki 500 įkrovimo-išsikrovimo ciklų). Taip nutinka kaip tik prieš pasirodant naujam modeliui. Žinoma, pakeisti akumuliatorių galima, bet ši procedūra brangi, telefonas paimamas ilgam laikui, žodžiui, viskas ir visaip skatina pirkti naują aparatą, o ne spręsti senojo problemas.

2013 metų vasario mėnesį Brazilijos politikos ir kompiuterinių mokslų institutas padavė teismui ieškinį prieš kompaniją “Apple”. Jis tvirtino, kad kompanija naudoja neteisėtus verslo plėtojimo metodus. Kaltinimas buvo argumentuojamas suplanuotu iPad liniuotės senėjimu. Kai kurie žmonės seniai išsako įtarimus, kad techninės kompanijos ir technikos gamintojai iš anksto planuoja nutraukti senų produktų gamybą, tyčia ribodami naujų funkcionalumą ir darydami juos dar lėtesniais, taip vartotojai verčiami periodiškai atnaujinti savo įrenginius. Tokio suplanuoto senėjimo pavyzdys yra iPad1.

Veikdama su operacine sistema iOS pirmos kartos planšetė buvo pristatytas 2010 metais, ir tik po trejų metų ją buvo galima pavadinta lėtu ir tikrai pasenusiu įrenginiu. Faktiškai atnaujinti jo operacinę sistemą galima tik iki iOS5. Dabar dauguma naudotojų skundžiasi, kad iPad1 galima naudoti tik paprastai naršyti internete ar žiūrėti filmus, daugiau niekam.

- Mūsų visuomenėje dominuoja augimo ekonomika, nukreipta ne į vartotojų poreikių patenkinimą, o į augimą dėl augimo, į nuolatinį augimą, kuris veda į neribojamą gamybos augimą, - sako Seržas Latušas, garsus ekonomikos augimo kritikas, išsamiai aprašęs jos mechanizmą. -Siekiant pateisinti gamybos augimo tempus, reikia didinti vartojimą. Šiai sistemai reikalinga dirbtinė paklausa, kurią galima sukurti trimis būdais: reklama, suplanuotu senėjimu ir kreditais.

- Šiais laikais mūsų vaidmuo yra pirkti, naudojant kreditus, mums nereikalingas prekes. Tame nėra jokios logikos, - sako kitas suplanuoto senėjimo kritikas.

Kai pirkėjas įsigyja telefoną su operacinėmis sistemomis iOS ar Android, atrodo, kad šios prekės galiojimo laikas yra vos dvylika mėnesių, o, jiems praėjus, įrenginys pradeda atsilikti nuo šiuolaikinių technologijų manevrų pasaulio, staiga su juo jau nebegalima paleisti paskutinių žaidimų ar programinės įrangos naujienų. Personaliniams kompiuteriams šis periodas paprastai būna ilgesnis, kartais maždaug 2-3 metai. Kai kas pradeda domėtis, ar tik tokį nuolatinį progresą ir įnirtingą vartojimą sukelia ne greitis, kuriuo vystosi mobiliųjų įrenginių rinka, ir ne tai, kaip greitai į jų gamybą įdiegiamos inovacijos.

Bet, matyt, visa tai yra plano dalis. Jei jūs neseniai atnaujinote savo iPad2 operacinę sistemą iki iOS7, pastebėjote, kaip negatyviai atnaujinimas atsiliepė įrenginio veiklai. Gali būti, kad “Apple” manė, jog, laikui bėgant, iPad2 darysis vis lėtesnis, pasirodant kiekvienam kitam iOS atnaujinimui. Taip vartotojams bus peršama mintis, tarkim, “mano iPad sulėtėjo, reikia jį atnaujinti”. Ekonomikos augimo kritikai pažymi, kad tai neamžina, nes jame slypi vidinis prieštaravimas:

- Tikėti, kad ekonomika augs be galo, t.y. tikėti neribotais žemiškais resursais, gali arba kvailys, arba ekonomistas. Bėda ta, kad dabar visi mes tapome ekonomistais.

- Kodėl kas tris minutes pagaminama nauja prekė? Ar tai būtina? Daugelis jau suprato, kad taip toliau gyventi negalima, nors politikai ir
kviečia eiti į parduotuves ir pirkti prekes, nes tai geriausias būdas skatinti ekonomikos augimą.

- Vartojimo visuomenė primena lenktyninį automobilį, lekiantį didžiuliu greičiu, bet be vairuotojo. Ir netrukus automobilis įsirėš į sieną arba nukris į bedugnę.

Ką jaučia inžinieriai, sąmoningai trumpindami gaminių ilgaamžiškumą?

5-ajame dešimtmetyje chemijos gigantas “DuPont” pranešė apie revoliucinį atradimą - sintetinį audinį nailoną. Moterys be galo džiaugėsi tvirtomis ilgaamžėmis kojinėmis. Bet džiaugėsi neilgai. Kai buvo pagamintas nailonas, o iš jo - kojinės, nailono skyriaus darbuotojams buvo pasiūlyta pasiimti jų namo ir pasiūlyti žmonoms, draugėms. “DuPont” chemikai taip didžiavosi savo pasiekimu, kad net vyrai gyrėsi nailoninių kojinių tvirtumu ir naudojo jas automobiliams tempti. Problema buvo ta, kad kojinės buvo per daug ilgaamžės. Moterys labai džiaugėsi, kad kojinių akys ilgai nenubėgdavo, tačiau tai, deja, reiškė, kad jų bus parduodama labai nedaug.

Kompanija “DuPont” davė savo darbuotojams naują nurodymą: imtis darbo ir sukurti mažiau tvirtus pluoštus, kad kojinės būtų ne tokios ilgaamžės. Talentingi chemikai, kuriems pavyko sukurti tvirtas kojines, dabar, paklusdami epochos dvasiai, darė jas mažiau tvirtomis ir mažiau ilgaamžėmis. Amžinas pluoštas dingo iš gamyklos.

Ką jautė “DuPont” chemikai, sąmoningai trumpindami savo kūrinio gyvenimą? Inžinieriams iškilo aštrus moralinis klausimas: suplanuotas senėjimas privertė peržiūrėti jų moralinius orientyrus. Yra senos mokyklos inžinierių, kurie stengiasi sukurti kuo labiau ilgaamžišką prekę, kuri nelūžta, neplvšta. Naujos mokyklos inžinieriai, patekę į rinkos tendencijų įtaką, yra suinteresuoti sukurti mažiau ilgaamžį daiktą.

Nauja mokykla įveikė senąją. Vartotojai nežinojo, kad kitoje geležinės uždangos pusėje Rytų bloko šalyse ekonomika puikiai apsieidavo be suplanuoto 

senėjimo. Komunistinė ekonomika rėmėsi ne laisvąja rinka, o valstybiniu planavimu. Ji buvo neefektyvi, nuolat jautė resursų stygių. Esant tokiai sistemai, suplanuotas senėjimas neturėjo prasmės. Pavyzdžiui, VDR, šalyje su efektyviausia komunistine ekonomika, oficialus skalbimo mašinų ir šaldytuvų galiojimo laiko standartas buvo 25 metai.

1981 metais Rytų Berlyne buvo pagaminta ypač ilgo naudojimo lempa. Ji buvo pasiūlyta Vakarų šalių pirkėjams. Kai lempų gamintojai iš Rytų Vokietijos pristatė savo prekė Hanoverio mugėje 1981 metais, kolegos iš VFR jiems pasakė: “Liksite be darbo”. O VDR inžinieriai jiems atsakė:

“Ne, atvirkščiai. Mes sutaupėme energijos ir volframo.

Dabar mums darbas garantuotas!”. Pirkėjų Vakaruose lempa nesudomino. 1989 metais griuvo Berlyno siena. Gamykla buvo uždarytas, ilgaamžių lempų gamyba nutraukta. Dabar jas galima pamatyti tik parodose ir muziejuose. Praėjus 20 metų po Berlyno sienos griūties, nevaldomo vartojimo kultūra apėmė ir Rytų Vokietiją. Skirtumas buvo tik vienas. Interneto epochoje vartotojai pakilo j kovą su suplanuotu senėjimu. Suplanuotas senėjimas sukuria didžiulį atliekų srautą, kuris siunčiamas j trečiojo pasaulio šalis, pavyzdžiui, j Ganą. Jau devynerius metus j Ganą vienas po kito plaukia laivai, prikrauti konteinerių su elektronikos atliekomis. Tai pasenę kompiuteriai, televizoriai, kurie išsivysčiusiose šalyse jau niekam nebereikalingi.

Tarptautiniai įstatymai draudžia išvežti elektronines atliekas. Tačiau prekeiviai naudoja paprastą metodą: jie pateikia šias atliekas kaip panaudotas prekes. Daugiau kaip 80 % prekių, atvežamų į Ganą, neberemontuotinos, konteinerių turinys vežamas tiesiai į sąvartyną. Neturtingose šalyse remontuoja visas sugadintas prekes. Idėja išmesti prekę tik todėl, kad ji sulūžo, jiems atrodo beprotiška ir kelianti pasipiktinimą.

Indijoje yra toks žodis “džugad”, kuris reiškia tradiciją taisyti sulūžusius daiktus, kad ir koks sunkus būtų jų remontas.

1954 metais pramonės dizaineris ir inžinierius Bruksas Stivensas pasiūlė papildomą idėją, “kaip priversti pirkėjus vėl ir vėl grįžti į parduotuves”. Tegul daiktas techniškai lieka daugiau ar mažiau pataisomas, užtat galima nuolat keisti vieno ir to paties produkto dizainą, kad vakarykštis modelis atrodytų jau “nemadingas” ir nebe toks geras, kaip daiktas reklamoje! Nuo čia prasideda klasikinės rinkodaros atskaita. Si rinkodara remiasi pirkėjo noru nusipirkti tai, ko jam iš pricipo nereikia. Ar galima išeiti iš šio beprasmio uždaro rato? Šiuolaikiniai specialistai ir sveikai mąstantys žmonės yra įsitikinę, kad galima.

Su suplanuotu senėjimu galima kovoti ir peržiūrint vartojimo prekių kūrimo bei gamybos principus. Naujoji koncepcija “Nuo lopšio iki lopšio” tvirtina, kad, jei gamyklos dirbs harmonijoje su gamta, tai suplanuotas senėjimas pats pasens.

Aplinkos apsauga visada kalba apie ekonomiją, gamybos, atliekų ir nuostolių gamtai mažinimą. Bet pažiūrėkite į pavasarinę gamtą, į žydinčią vyšnią: ji nieko netaupo ir nemažina. Gamta yra pats didžiausias gamintojas, bet nuvytę žiedlapiai, lapai ir visa kita, kas nebereikalinga, yra ne atliekos, visa tai maitina kitus organizmus. Tai uždaras ciklas. Gamta gamina ne atliekas, o maisto medžiagas.

Pramonė gali atkurti šį nepriekaištingą gamtos ciklą. Jei neilgaamžė prekė pagaminta iš kenksmingų medžiagų, ji tik gilina atliekų problemą. O jei ji sukurta iš maistingųjų medžiagų, bus naudinga ir pasibaigus galiojimo laikui. Tačiau, radikalesnių ekonomikos augimo kritikų nuomone, vien gamybos pertvarkymo nepakaks. Jie bando pertvarkyti visą ekonomikos sistemą ir visą mūsų vertybių sistemą. Ši koncepcija vadinasi “antiaugimas”.

Antiaugimas - tai akiplėšiškas lozungas, kviečiantis atsikratyti iliuzinio tikėjimo begaliniu augimu, įrodinėjantis būtinybę atgaivinti visuomenę. Antiaugimo esmę galima apibūdinti vienu žodžiu: mažinimas. Ekologinių nuostolių mažinimas, atliekų kiekio mažinimas, besaikės gamybos ir vartojimo mažinimas. Sumažinę gamybą ir vartojimą, pamatysime, kad yra ir kitų turtingumo formų, kurioms nereikia gamtos resursų. Pavyzdžiui, draugai, žinios.

Mūsų savivertė ir savigarba pradėjo dar daugiau remtis turimomis materialinėmis gėrybėmis, nes žlugo ankstesnės vertybės, kurios lėmė mūsų gerovės laipsnį. Pavyzdžiui, aplinkinių pagarba, santarvė su gamta ir kitos dvasinės vertybės, kurias išstūmė vartotojiškumas. Jei laimė priklauso tik nuo vartojimo lygio, tai mes turėtume būti absoliučiai laimingi, nes vartojame 26 kartus daugiau negu K. Markso laikais. Tačiau visos apklausos rodo, kad mes netapome 26 kartus laimingesni. Nors laimė, žinoma, yra subjektyvi sąvoka.

Antiaugimo kritikai baiminasi, kad jis sugriaus šiuolaikinę ekonomiką ir nustums mus atgal, į akmens amžių. Sugrįžimas prie ekologinio balanso, kai žmonija veikia ekologiją ne daugiau, negu pačios gamtos jėgos, nereiškia sugrįžimo į akmens amžių. Tokios valstybės, kaip Prancūzija, masteliais, tai reiškia sugrįžimą į septintojo dešimtmečio lygį, bet tikrai ne į akmens amžių.

Įvertink šį straipsnį. Prieš tai pakomentuodami, arba parašykite patys! Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.
Visi svetainės pateikti straipsniai, sveikatos patarimai yra pramoginio pobūdžio iš interneto platybių. Prieš naudodami patarimus, pasitarkite su tos srities specialistu. Svetainė neatsako už duomenų tikslumą. Visos teisės apsaugotos.
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Galima rašyti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
25.05.2020 laikas 14:57 Telekinezė. Tikras ar išgalvotas gebėjimas?
Amerikiečių autoriaus Stepheno Kingo pirmojo 1974 metais išleisto siaubo romano „Kerė” pagrindinė veikėja Carrie White pasitelkė telekinezę (gebėjjimą pakelti daiktus mintimis), kad padegtų visą mokyklos salę su joje buvusiais mokiniais. Carrie White, žinoma, yra išgalvotas knygos ir filmo personaža...

Skaityti daugiau

25.05.2020 laikas 06:39 Veido kaukes: oda bus švelni ir spindinti

Medus yra puikus saldiklis, bet taip pat jį galima naudoti kaip natūralų vaistą. Jis naudingas sveikatai ir grožiui. Medus gali būti naudojamas odai regeneruoti, atkuriant jos šviesumą, nuraminant jautrią ir sudirgintą odą.

...

Skaityti daugiau

24.05.2020 laikas 13:18 Pandemijos vyksta kas šimtą metų: visuotinis sąmokslas ar sutapimas?
Kaip pažymėjo specialistai nuo XIV amžiaus, kas 20 metų pasaulyje pasitaiko pavojingos ligos protrūkis. Kas iš tikrųjų yra šios pandemijos ir, kaip ją bando paaiškinti mokslininkai.

Skaityti daugiau

24.05.2020 laikas 06:49 5 augalai, išvarantys kirminus iš organizmo
Šis įprastas mūsų virtuvėje produktas laikomas „universaliu kariu“: jis susidoroja su bakterijomis, grybeliais, virusais, visokiais kirminais. Česnakas gali atbaidyti nuo žmogaus net kraujasiurbius vabzdžius.

Skaityti daugiau

23.05.2020 laikas 20:02 Kaip atsisakyti priverstinio skiepijimo ir implantavimo?

Anot Nigerijos žiniasklaidos, šalyje kilo didžiulis skandalas dėl „užsienio šalių remiamo įstatymo“, kuriame nurodoma privalomai paskiepyti visus Nigerijos gyventojus.

Skaityti daugiau

23.05.2020 laikas 16:17 Skraidantis vienuolis iš Kopertino

„Skraidančio vienuolio iš Kopertino“ (Italija) stebuklai – vieni iš labiau stebinančių ir kartu, matyt, vieni iš geriausiai dokumentuotų tokių atvejų istorijoje

Skaityti daugiau