Mirtinai apsirijęs karalius

Kiekvienas nori palikti savo pėdsaką istorijoje. O žmonės, turintys valdžią, ypač. Vieniems tai pavyko gana sėkmingai padaryti, kitiems - nelabai.

Adolfas Frederikas buvo išrinktas karaliaus Frederiko paveldėtoju, susitarus Švedijai ir Rusijai. Šį pasiūlymą davė imperatorienė Elžbieta mainais j nemažą Suomijos dalį, kurią tuo metu buvo užėmusi rusų armija. Jis buvo silpnas valdovas, nepasižymėjo jokiais talentais, tačiau buvo geras šeimos žmogus ir šeimininkas, labai draugiškas ir svetingas žmogus. (paranormal.lt)

Adolfo hobis buvo tabokinių gamyba, be to, jis mėgo gerai pavalgyti.

Tačiau jo ambicinga sutuoktinė Luiza Ulrika visiškai nenorėjo taikstytis su jai numatytu kukliu vaidmeniu. 1756 m. ji organizavo rūmų perversmą, kuris buvo žiauriai nuslopintas. Daugeliui jame dalyvavusių jaunų dvariškių buvo įvykdyta mirties bausmė. Pats Adolfas, nors ir išvengė Karolio Stiuarto likimo, buvo įžeistas kaip nė vienas kitas karalius iki tol.

Tuo metu proprancūziškos „Kepurių“ vyriausvbės valia Švedija įsitraukė į Septynių metų karą su Prūsija. Po kelių nesėkmingų kampanijų, nusinešusių 40 tūkstančių žmonių gyvybes, buvo pasirašyta gėdinga taikos sutartis. 1760 m. riksdage tai sukėlė pasipiktinimo audrą, tačiau „Kepurės“ jau ne pirmą kartą pasirodė dideliais parlamento intrigų meistrais ir sugebėjo dar penkis metus išsilaikyti valdžioje.

1765 m. nuo kracho jų jau niekas nebegalėjo išgelbėti, į valdžią atėjo „Katiliukai“, vadovaujami Turės Rudbeko, išrinkto maršalu. „Katiliukams“ pavyko sumažinti Švedijos užsienio skolą ir subalansuoti pajamas ir išlaidas. Be to, „Katiliukai“ ėmė ieškoti draugystės su Rusija, kuri iš toliau Švediją laikė savo konkurente šiaurėje. Tai buvo priimta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.

Šalyje prasidėjo parlamentinė krizė, 1768-1769 metais Švedija keletą mėnesių gyveno be jokios vyriausybės. Nedrąsūs Adolfo Frederiko ir princo Gustavo bandymai sureguliuoti situaciją neatnešė jokių rezultatų. 1769 m. balandžio 19 d. Norčiopinge prasidėjusioje neeilinėje parlamento sesijoje „Katiliukai“ atsidūrė mažumoje ir buvo priversti pasitraukti į opoziciją. Tačiau naujasis riksdagas, kurį žmonės vadino „reakcingu“, per devynis mėnesius taip ir nesugebėjo išbristi iš krizės. Švedijai buvo būtinos reformos, tačiau jos buvo įgyvendintos, valdant jau kitam karaliui.

1771 m. vasario 12 d. Adolfas Frederikas atsakančiai papietavo. Jo pietus sudarė: omarai, ikrai, rauginti kopūstai, rūkyta silkė, bandelės su įdaru, ir visa tai užgėrė šampanu. Skrandis tokio kiekio maisto nesugebėjo suvirškinti, todėl karalius mirė. Neveltui jis vėliau buvo vadinamas „Karalius, kuris mirtinai apsirijo“.

Įdomu tai, kad bandelės su įdaru, kurias paskutinių pietų metu valgė Adolfas Frederikas, šiandien kepamos kiekvienoje Švedijos kepykloje. Jų įdarą sudaro kremas iš pieno ir migdolų masės mišinio, o pačios bandelės iš viršaus pabarstytos cukraus pudra.

Švedai Adolfą Frederiką prisimena su pagarba: jo valdymo metais nebuvo karų, buvo priimti įstatymai, išplėtę žiniasklaidos teises ir laisves. Savo charakteriu karalius tikrai buvo geras žmogus, nors kai kurie jį ir kaltino ryžto stoka.