Mįslingi kosmoso siurprizai

Jau praėjo pusė amžiaus, kai žmonės pradėjo įsisavinti kosmosą. Tačiau ir po pusės amžiaus jis lieka mažai pažinta teritorija. Tai patvirtina paslaptingi siurprizai, nutikę kosmoso platybėse, apie kuriuos nėra informacijos oficialiuose šaltiniuose.

Pasakojama, kad 1991 m. kovo 26 d. j Atlanto vandenyną nusileido kapsulė, kurioje buvo amerikiečių astronautas Čarlzas Gibsonas. Teigiama, kad šis žmogus į kosmosą išskrido dar 1963-iais metais. Po to, kai nutrūko NASA valdymo centro ryšys su astronautu, o pats kosminis laivas „Gemini“ pradingo iš orbitos, buvo laikoma, kad Gibsonas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Kai nusileidimo kapsulė buvo pakelta j laivą ir atidarytas liukas, pasirodė, kad astronautas yra gyvas! Niekas negali paaiškinti, kaip Gibsonui pavyko išbūti 28 metus kosminiame laive, kuriame deguonies ir maisto atsargų buvo tik pusei metų ir kur iš orbitos išnyko pats laivas „Gemini“ (paranormal.lt).

Po grjžimo į Žemę Gibsonas buvo patalpintas į karantiną ir jam buvo pritaikytas medicininės reabilitacijos kursas Edvardo aviacijos bazėje Kalifornijoje. Įvairių sričių specialistai skrupulingai ištyrė tiek astronautą, tiek „Gemini“ aparatą, tačiau jiems nepavyko paaiškinti, kas nutiko skrydžio metu. NASA atstovas apsiribojo tik aptakiomis frazėmis ir spaudai nieko nepaaiškino: „Čarlzo Gibsono fizinė būklė gana nebloga, tačiau jis jaučiasi visiškai dezorientuotas. Jis negali nieko paaiškinti, kur praleido tiek metų. Psichinė astronauto būsena nėra gera, iš jo padrikų žodžių negalima ką nors konkretaus sužinoti. Tik į klausimą, kur tiek metų jis praleido, Gibsonas visą laiką atsako žodžiais „Niekada daugiau, nė už ką!““

Teigiama, kad apie antrąjį panašų atvejį, kuris nutiko astronautui Džonui Smitui, papasakojo populiarus britų laikraštis „The Sun“.

1973 m. spalio mėnesį Smitas į kosmosą pakilo laivu, kuris buvo užmaskuotas kaip eilinis palydovas, į orbitą iškeliamas Pentagono užsakymu Žemę gaubiančios erdvės tyrimams.

Pirmąsias tris paras skrydis vyko normaliai, tačiau po to iš rikiuotės išėjo laivo manevravimo ir orientacijos sistema. Dėl to astronautas atsidūrė taip vadinamų radiacinių juostų, kurios neigiamai veikia ne tik gyvus organizmus, bet ir techniką, poveikio zonoje. NASA vadovybė ruošėsi imtis skubių veiksmų Smitui išgelbėti, tačiau su astronautu ryšys staiga nutrūko.

Po šio įvykio NASA kelias dienas buvo šoko būsenoje. Pirmiausia atsipeikėjo vadovybė ir nurodė visiems darbuotojams niekam nieko nepasakoti apie tai, kas įvyko kosmose, tarsi nieko ir nebuvo įvykę. Nepaklausiusiems šių nurodymų buvo pagrasinta atleisti iš darbo. Dokumentacijoje buvo atlikti reikiami pakeitimai, Džono pilotuojamo laivo skrydis buvo pažymėtas kaip nesėkmingas, o ties astronauto pavarde buvo parašyta pastaba, kad jis žuvo treniruočių skrydžio metu.

Tačiau šis paslaptingas įvykis tuo nesibaigė, o priešingai - sulaukė naujo ir netikėto tęsinio. 2000-ųjų metų pabaigoje astronomas mėgėjas iš Fidžio salos visiškai atsitiktinai, stebėdamas žvaigždėtą dangų, pamatė nežinomą kosminį kūną, kuris skriejo maždaug 480 km nuo Žemės. Vyras nedelsdamas susisiekė su NASA, kurios specialistai nedelsdami nukreipė savo radarus į nurodytą dangaus rajoną. Monitoriuose išryškėjęs vaizdas nustebino - pagal archyvuose esančią medžiagą paaiškėjo, kad tai ne kas kita, o kažkada dingęs Smito kosminis laivas, kuris atsirado Žemės orbitoje neaišku iš kur.

Be to, kosminis laivas po truputį leidosi, tačiau į radijo šaukimus neatsiliepė. NASA vadovai nusprendė objektą pašalinti iš orbitos, kai jis nusileis į tinkamą aukštį. 2001-ųjų m. pradžioje objektą į Žemę sugebėjo pargabenti erdvėlaivis „Endeavour“, grįždamas iš eilinio skrydžio. Sugrąžintas objektas
buvo iš karto atidarytas. Visi liudininkai nepaprastai nustebo, viduje pamatę iš pažiūros sveiką astronautą Smitą. Tik jis buvo be sąmonės, nes temperatūra laivo viduje buvo artima absoliučiam nuliui. Kai temperatūra pradėjo po truputį kilti, po kiek laiko astronautas ėmė rodyti aiškius gyvybės požymius. Skubiai buvo iškviesti krio-geninės medicinos specialistai, kurie lėtai, tačiau užtikrintai reanimavo astronautą.

Tačiau ne tai buvo nuostabiausia. Netrukus grįžęs į Žemę astronautas buvo visapusiškai ištirtas. Paaiškėjo, kad į Žemę parskrido... ne Džonas Smitas, o kažkas kitas, nepaprastai į jį panašus. Pirmieji įtarimai kilo medikams, kai jie palygino paciento duomenis su turimomis medicininėmis kortelėmis ir pastebėjo esminius skirtumus. Kortelėse buvo rašoma apie Džono vaikystėje patirtą šonkaulio lūžį, o tiriamo astronauto organizme nebuvo jokių lūžio pėdsakų. Taip pat buvo žinoma, kad Smitui sunkiai sekėsi aukštoji matematika, o tiriamas pacientas visiškai nesunkiai mintinai sugebėdavo ištraukti kubinę šaknį iš 18-os skaitmenų.

Buvo pastebėtos ir fiziologinės anomalijos, o jei tiksliau, tai „naujojo“ Smito širdis buvo dešinėje pusėje, nors tikrojo Smito širdis plakė kaip pas visus žmones - kairėje pusėje. Paaiškėjo ir daugiau keistenybių. Pavyzdžiui, kiekvienam astronautui prieš skrydį buvo įduodama asmeninė užrašų knygutė. Šioje knygutėje iš 100 lapų buvo likę tik pusė. Likusius lapus tariamasis Džonas buvo prirašęs kažkokiais nesuprantamais smulkiais simboliais, kurie nebuvo panašūs nei į Rytų šalių hieroglifus, nei į senovinio rašto simbolius, nei į šiuolaikinio rašto rašmenis. Galiausiai specialistai padarė išvadą, kad į žemę grįžo visiškai ne Džonas Smitas, o kažkokia kita būtybė, panaši į žmogų, kuria buvo pakeistas tikrasis astronautas. Kas ir kokiu tikslu tai padarė - nežinia. O po kelių dienų akylai saugomas tariamasis Smitas dingo. Jo paieškos nedavė jokių rezultatų. Negalima atmesti versijos, kad JAV tam tikros žinybos griežtai įslaptino šį paslaptingą įvykį ir jo herojų izoliavo nuo kontaktų su mokslininkais.

Paranormalių reiškinių tyrėjai teigia, kad jie žino abiejų šių paslaptingų mįslių įminimą: tiek pirmasis „Gemini“ su astronautu Čarlzu Gibsonu, tiek antrasis kosminis laivas su Džonu Smitu pateko į taip vadinamą laiko sūkurį.

Yra žinoma, kad mūsų pasaulis egzistuoja laike ir erdvėje. Su erdve viskas suprantama. Tačiau mes nelabai suprantame, ką tai reiškia egzistuoti laike. Nors tai ir nėra labai sunku: reikia tik įsivaizduoti tekančią upę, nešančią įvairius daiktus, tarp kurių yra ir upės nuplauti namai bei žmonės.

Galima teigti, kad jie egzistuoja būtent šioje upėje. Taip ir mes egzistuojame laiko tėkmėje.

Tačiau nuosekli upės tėkmė, kaip ir bet kokio kito srauto, gali sutrikti. Gali atsirasti sūkuriai, kuriuose laikas išsikreipia. Į šias anomalijas patekę žmonės ir daiktai tampa įtraukti į gelmę, kur nėra tekėjimo, t.y. laikas tokioje vietoje būna sustojęs. Po kiek laiko „belaisviai“ vėl išmetami į paviršių, t.y. atgal į mūsų laiką. Gali būti, kad šio reiškinio metu organizme vyksta kardinalūs psichiniai ir fiziniai pokyčiai. Būtent taip atsitiko abiems astronautams.

Angelai šalia kosminės stoties

Ėjo 1985-ieji metai. Tuo metu sovietinė kosmonautika buvo pakilime, o apie ypatingus atsitikimus kosmose buvo nutylima. Orbitoje aplink Žemę skriejo kosminė stotis „Saliut-7“. Joje jau 155 dienos dirbo trys kosmonautai - Olegas Atkovas, Vladimiras Solovjovas ir Leonidas Kizimas. Ekipažas atliko numatytus eksperimentus ir stebėjimus. Staiga kosminę stotį užliejo ryški oranžinė šviesa, kuriam laikui apakinusi kosmonautus. Tai nebuvo nei gaisro, nei sprogimo šviesa. Atrodė, kad šviesa pro visiškai nepermatomas „Saliut-7“ sienas prasiskverbia iš išorės.

Laimei, žmonėms regėjimas greitai sugrįžo. Kosmonautai metėsi prie iliuminatoriaus ir negalėjo patikėti savo akimis - kitoje ypač atsparaus stiklo pusėje oranžiniame švytinčiame debesyje buvo aiškiai matomos 7 milžiniškos figūros! Jos turėjo žmogiškus veidus ir kūnus, tačiau už nugarų matėsi kažkas pusiau permatoma, panašaus į sparnus.

Visų trijų kosmonautų psichika buvo puiki, nes prieš skrydį jiems buvo atlikti įvairiausi testai. Apie religinius prietarus negalima tarti nė žodžio. Tačiau visiems ekipažo nariams į galvą atėjo ta pati mintis - kosmose šalia jų skrido angelai! Jie stotį „Saliut-7“ lydėjo 10 minučių, skrisdami vienodu greičiu ir atkartodami stoties manevrus. Po to paslaptingosios figūros išnyko. Taip pat išnyko ir oranžinis debesis. Atgavę žadą, kosmonautai Atkovas, Solovjovas ir Kizimas nedelsdami apie įvykį pranešė skrydžių valdymo centrui.

Centras iš kosmonautų pareikalavo išsamios ataskaitos. Kai su ja susipažino skrydžio vadovybė, ataskaita tučtuojau buvo pažymėta grifu „visiškai slaptai“, o kosmonautais susidomėjo Žemėje esančių medikų komanda. Vietoje numatytų eksperimentų stoties ekipažui teko tirti kiekvieno nario sveikatą - tiek fizinę, tiek psichinę. Testai parodė, kad kosmonautų sveikata visiškai normali. Buvo nuspręsta šį įvykį laikyti grupine haliucinacija dėl pervargimo ilgalaikio skrydžio metu.

Bet nutiko nenumatytas dalykas. 167-ąją skrydžio dieną prie pirmojo ekipažo prisijungė trys jų kolegos -Svetlana Savickaja, Igoris Volkas ir Vladimiras Džanibekovas. Vėl kosminę stotį užliejo oranžinė šviesa, o pro iliuminatorių buvo matomi 7 „angelai“. Dabar jau visi 6 kosmonautai pranešė, kad matė „besišypsančius angelus“. Versiją apie grupinę haliucinaciją dėl nuovargio galima drąsiai atmesti, nes antrasis ekipažas atvyko vos kelios dienos iki antrojo „angelų“ pasirodymo.

Žinoma, šį įvykį galima priskirti žmoniškajam faktoriui. Maža kaip gali paveikti psichiką buvimas kosmose. Tačiau vakaruose sensaciją sukėlė kelios nuotraukos, atliktos teleskopo „Hubble“ pagalba. Neaiškiu kokiu būdu iš „Jet Propulsion“ laboratorijos jas pavyko gauti landiems žurnalistams. Šioje laboratorijoje ypač didelio slaptumo sąlygomis ekspertai tyrinėjo paslaptingas anomalijas, kurios buvo užfiksuoto „Hubble“ teleskopu. Fotografijose buvo aiškiai matomos 7 į angelus panašios skrendančios figūros! Nustatyti šių objektų kilmę mokslininkams taip ir nepavyko.

Kosmoso balsai

Orbitoje kosmonautams tenka matyti ne tik paslaptingus vaizdinius, bet ir išgirsti ne mažiau keistus kosminius garsus. Pirmasis apie šį paslaptingą fenomeną 1995-ųjų m. spalio mėnesį pranešė kosmonautas-tyrėjas Sergejus Kričevskis, J.Gagarino vardo kosmonautų rengimo centro ir Rusijos Mokslų akademijos Pažinimo ir technikos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, technikos mokslų kandidatas ir tikrasis K.Ciolkovskio vardo Rusijos kosmonautikos akademijos narys. Jo ataskaitoje teigiama, kad „visi duomenys apie fantastiškus vaizdinius, lydimus kosmoso garsų, prieinami labai siauram žmonių ratui... Apie šiuos reiškinius kosmonautai pasakoja tik tarpusavyje, dalindamiesi informacija su tais, kuriems greitai teks skristi į kosmosą“. Jiems teko girdėti įvairius garsus, tame tarpe ir kitų būtybių kalbą, kuri buvo suprantama be jokių papildomų pastangų. Charakteringa tai, kad kosmonautas pradeda priimti iš kažkur sklindantį informacijos srautą, kuris taip pat netikėtai po kiek laiko išnyksta. Kyla jausmas, kad kažkas galingas ir didis iš išorės perduoda žmonėms kažkokias naujas ir dar nežinomas žinias.

Buvo atvejų, kai kosmose esantiems žmonėms smegenyse atsirasdavo konkretūs vaizdai apie gręsiančius pavojus - su detaliu pavojingų situacijų ar galinčių kilti pavojų „rodymu“. Šie pavojai informacijos sraute būdavo ypač išskiriami ir komentuojami. Tuo pačiu buvo girdima mintis, kad viskas susitvarkys, baigsis gerai. Taip iš anksto buvo perspėjama apie sudėtingiausius ir pavojingiausius skrydžio programos momentus.

Žinomas atsitikimas, jei ne toks „regėjimas“, kosmonautai galėjo žūti. Ypač stebina galinčių kilti pavojingų momentų tikslumas ir detalizacija. Paslaptingas balsas perspėjo apie pavojus, tykančius kosmonautų, jiems išėjus į atvirą kosmosą. Regėjime šis pavojus buvo parodytas ir pakomentuotas keletą kartų. Realiomis sąlygomis, kai buvo vykdomi darbai kosminės stoties išorėje, visa tai absoliučiai pasitvirtino. Laimei, kosmonautas jau buvo tam pasiruošęs ir išsaugojo savo gyvybę, nes priešingu atveju būtų nuskridęs tolyn nuo stoties.

Nėra prasmės spėlioti, kas yra tie protingi subjektai, užmezgantys kontaktus su kosmonautais. Tam mes kol kas neturime reikiamų duomenų. Galima tik pacituoti vieną kosmonautą, kuriam teko išgirsti svetimą balsą skrydžio metu: „Kosmosas mums įrodė, kad jis, be abejo, yra protingas ir žymiai sudėtingesnis, nei mes anksčiau įsivaizdavome. Mūsų žinios kol kas nepakankamos tam, kad suprastumėm daugumos Visatoje vykstančių procesų esmę“.