Mistika Galvos-žudikės

Žmonių fantazijos valia mūsų pasaulis apgyvendintas didžiuliu kiekiu pačių įvairiausių būtybių. Tarp jų yra milžinai ir nykštukai, šlykščios baidyklės ir nieko blogo nedarantys naminukai, keisčiausi įvairių gyvūnų ir paukščių hibridai. Kai kurios šių būtybių visiškai nepanašios į žmones, o kai kurios yra atskiros žmogaus kūno dalys, egzistuojančios savarankiškai.

Naktiniai kelių sargai

Visais laikais tolimieji kraštai žmones masino savo nematytais turtais ir nuotykiais. Tačiau tik patiems drąsiausiems ir stipravaliams pakakdavo ryžto keliauti į nežinomas šalis. Dauguma žmonių geriau niekur nekeldavo kojos iš savo gyvenamosios vietovės. Viduramžių laikais žmonėms nukeliauti į artimiausią kaimelį reikdavo turėti pakankamai drąsos. Kelionėje tokių žmonių laukdavo daugybė pavojų: laukiniai žvėrys, blogas oras, plėšikai ir kraugeriai žudikai, kurie ne tik nebaudžiami užpuldinėjo keliautojus ir atiminėjo jų turtą, bet ir visiškai be jokio sąžinės graužimo atimdavo jiems gyvybę. Bet dar labiau žmones gąsdindavo nežinomos būtybės, kurios medžiodavo žmones nuošaliuose keliuose, norėdamos gauti šviežio žmogaus kraujo, arba galėdavo tik dėl savo malonumo paklaidinti keliautoją.

Kai kurios tokios būtybės žmogų paversdavo savo arkliu. Naktinė būtybė užšokdavo keliautojui ant pečių. Žmogaus kojos imdavo linkti nuo raitininko, atkeliavusio iš kito pasaulio, svorio. Vokietijoje jie buvo vadinami tamsiaisiais raitininkais, Belgijoje - klude, o Škotijoje - ošaertais. Piktojo dvasia iki pat aušros nenulipdavo nuo vargšo keliautojo nugaros, nugarą braižydavo nagais, o į ausį šnabždėdavo visokiausias nešvankybes. Daug keliauninkų viduramžiais žuvo nuo šių demonų. Jeigu nelaimėliams pavykdavo išgyventi iki pirmųjų saulės spindulių arba išgirsti varpų skambėjimą, nuvejantį piktąsias dvasias, tai toks žmogus jau nebegalėdavo džiaugtis gyvenimo malonumais - per naktį pražilę plaukai neleisdavo pamiršti išgyvento košmaro.

Naktiniais Škotijos keliais klaidžiojo kita dvasia - Begalvis kūnas. Jis niekada neliesdavo moterų ir vaikų, o štai vyrų negailėdavo — jų išniekinti lavonai rytais buvo randami pakelės grioviuose.

Tolimojoje Japonijoje taip pat gyveno panašūs sutvėrimai. Po saulės laidos jie naikindavo visas gyvas būtybes, pasitaikančias jų kelyje. Nepasigailėdavo nei mažylių, nei senolių. Jei nakties dvasioms nepasisekdavo aptikti žmonių, tai jie neatsisakydavo stambių ar net smulkių gyvūnų - pelių, vabalų ar kirminų. Japonai šias būtybes vadino rokurokubi.

Keliaujančio vienuolio nuotykiai

Ši istorija atsitiko japonų vienuoliui vardu Kveiras tais senais laikais, kai Japonija buvo pasidalijusi į daugybę feodalinių valstybių, tarpusavyje kovojančių kruvinus karus. Anksčiau Kveiras buvo samurajumi, tačiau po savo šeimininko žūties nusprendė pasišvęsti dievo tarnybai ir leidosi į kelionę, nešdamas žmonėms šventą žodį.

Kartą jam keliaujant kalnuotoje vietovėje, naktis užklupo toli nuo žmonių gyvenamosios vietos. Be to, dar matėsi, kad artinasi audra, Kveiras susitaikė su tokiomis aplinkybėmis ir ėmė ramiai ruoštis nakvynei po atviru dangumi. Beieškodamas tinkamos vietos vienuolis pamatė toliau nuo kelio žybsinčią ugnelę. Patraukė jos pusėn ir greitai priėjo nedidelį namelį iš kurio išėjo medkirtys. Jis mielai sutiko, kad Kveiras pernakvotų jo skurdžioje trobelėje ir pasidalino nesočia vakariene. Medkirčio trobelėje gyveno dar keturi žmonės - du vyrai ir dvi moterys. Jie visi draugiškai pasisveikino su keliautoju. Vakarinio pokalbio metu paaiškėjo, kad trobelės šeimininkas taip pat kažkada buvo samurajumi, tačiau pažeidė garbės kodeksą ir pats save ištrėmė į tolimą kraštą, o dabar kartu su savo draugais gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą ir padeda paklydusiems keliautojams.

Kveiras pažadėjo pasimelsti už medkirčio sielą. Tai sąžiningai darė keletą valandų, bambuko pertvarėle atsiskyręs nuo likusios patalpos. Kai jo gerklė išdžiūvo nuo nepertraukiamo maldų giedojimo, išėjo į lauką atsigerti vandens. Nuo to, ką pamatė, Kveirą apėmė siaubas. Visiškai šalia namo slenksčio nejudėdami gulėjo penki kūnai be galvų. Šiaip taip pavyko įveikti paniką, pasilenkė ties svetingų šeimininkų kūnais ir pastebėjo, kad galvos paprasčiausiai yra dingusios. Kaklo vietoje nebuvo jokios žaizdos, iš negyvų kūnų nebuvo pritekėję nė lašelio kraujo. Tada vienuolis suprato, kad prieš jį guli rokurokubi kūnai. Dienomis jie turi žmogišką išvaizdą, o naktimis galvos atsiskiria nuo kūno ir leidžiasi ieškoti maisto. Norint sunaikinti šias būtybes, reikia paslėpti begalvį kūną. Tokiu būdu galva neberanda savo kūno ir skraido iki aušros, šiurpindama apylinkes laukiniu klyksmu, kol ją nužudo pirmieji saulės spinduliai. Kveiras medkirčio kūną paslėpė artimiausiame griovyje ir jau norėjo tempti kitą kūną, tačiau pasigirdę garsai jį privertė slėptis tankmėje.

Užpuolimas

Pasirodo, kad viena galva grįžo prie trobelės pažiūrėti, gal vienuolis baigė savo maldas. Tada jis būtų užpultas ir pasimaitinta šviežiena. Galva pastebėjo, kad vienuolio trobelėje nebėra, o vienas kūnas dingęs. Apie tai skubiai buvo pranešta kitoms galvoms. Sužinojusios, kad jų grobis pabėgo, įtūžusios galvos ėmė ieškoti Kveiro ir greitai jį aptiko bėgantį per niūrų mišką. Galvos suspigo širdį draskančiais riksmais ir ėmė pulti vienuolį, iškėtusius grobuoniškus nasrus. Kveiras spėjo išrauti jauną medelį ir ėmė juo gintis nuo puolančių galvų.

Greitai keturios galvos buvo priverstos atsisakyti savo sumanymo sunaikinti žmogų. Jos atsitraukė ir nuskrido prie savo kūnų. Tačiau medkirčio galva toliau puolė savo auką. Vienuolis praktiškai nebeturėjo jėgų, vien tik valios pastangomis gynėsi nuo puolimo. Staiga baisi būtybė išsisuko nuo Kveiro smūgių medžiu ir puolė link jo gerklės, tačiau vienuolis suspėjo ištiesti pirmyn ranką. Galva įtūžusi įsikabino į rankovę. Ilgai tęsėsi mirtina kova. Vos tik vienuolis sustodavo, norėdamas nusimesti nuo savęs rūbus ir taip išsilaisvinti nuo persekiojimo, galva vėl imdavo kaukšėti žandikauliais ir kandžioti jo ranką.

Bet štai atėjo išganingoji aušra, pabaisa ėmė silpti. Su pirmaisiais saulės spinduliais galva apmirė, o Kveirui pavyko išsinerti iš drabužių. Savo subjaurotą apsiaustą su mirtinai įsikandusia galva numetė į gilų tarpeklį. Visą kitą dieną ir naktį jis ėjo mišku, kol sutiko jaunų samurajų būrį. Tik tada Kveiras pasijuto saugus.

Jauni samurajai tik juokėsi iš keliauninko pasakojimo. Jie galvojo, kad dėl bado ir sunkių gyvenimo sąlygų jam šiek tiek pasimaišė protas. Samurajai taip ir nepatikėjo nė vienu vienuolio žodžiu. Ir ko gero apsiriko, nes rokurokobi buvo ne vienintelės būtybės, žudančios žmones. Kitoje Žemės pusėje, už vandenyno, kitos sparnuotos galvos naktimis sudrumsdavo tylą savo klaikiais riksmais.

Čončonas - skraidnati galva

Čilėje galima išgirsti daugybę pasakojimų apie piktuosius čončonus, turinčius burtininkų sugebėjimų. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad šios būtybės primena žmogaus galvas, tik su didžiulėmis ausimis. Šios ausys naudojamos kaip sparnai. Paprasti žmonės negali matyti čončonų, apie jų egzistavimą netoliese galima suprasti tik iš sparnų plazdėjimo ir pratįso garso “tue, tue, tue”, kuris skleidžiamas būtybių skrydžio metu. Kai kurie žmonės, turintys slaptų žinių, gali ne tik pamatyti skraidančias galvas, bet ir priversti šiuos demonus nusileisti ant žemės. Tam reikia sukalbėti maldą, kurios žodžius žino tik išrinktieji. Po maldos reikia ištarti kažkokius 12 žodžių, ant žemės nupiešti Saliamono antspaudą ir po to ant jo patiesti savo drabužį. Po tokių manipuliacijų čončonas krenta ant žemės ir daugiau nebegali pakilti, tik beviltiškai mojuoja sparnais ir gailiai klykauja.

Čončonai yra labai kerštingi ir niekada neatleidžia savo skriaudikams. Tie, kurie tokiu būdu išsijuokia iš čončonų, susilaukia baisaus šių būtybių keršto. Jie gali užleisti skriaudėją ligomis, jam pradeda nesisekti gyvenime, kiekvieną naktį kamuoja košmariški sapnai.

Štai kokia istorija, atsitikusi maždaug prieš 100 metų, pasakojama Kokimbo apylinkėse. Viename iš namų vakare susirinko svečiai, tačiau jų linksmą vakarėlį pertraukė tūžmingi čončono riksmai. Vienas iš svečių sukalbėjo maldą ir nupiešė Saliamono antspaudą. Tuo metu kiti svečiai išgirdo, kad kieme nukrito kažkas sunkaus. Jie išėjo į kiemą ir pamatė didelį juodą paukštį su raudona skiautere ant galvos. Paukštis buvo maždaug kalakuto dydžio. Šeimininkas nupjovė paukščio galvą ir numetė ją šuniui, o likusį kūną užmetė ant namo stogo. Greitai pasigirdo kitų čončonų sparnų plazdėjimas. Svečiai suskubo grįžti į namą. Kitą dieną šeimininkas nusprendė nuo stogo nuimti keistojo paukščio kūną, tačiau jo ten nebebuvo. Po kelių dienų kapinių sargas papasakojo, kad tą naktį į kapines atvyko nežinomi žmonės, kurie kažką palaidojo. Vėliau paaiškėjo, kad velionis buvo be galvos.

Nežinoma ar kiti čončonai atkeršijo už savo draugo gyvybę žmonėms, tačiau šuniui suėsta galva tikrai atsirūgo. Kitą dieną po atsitikimo šeimininkas pamatė, kad šuns pilvas labai smarkiai išsipūtė, tarsi šuo būtų prarijęs ne paukščio galvą, o kažką žymiai didesnio. O po kelių dienų vargšas gyvūnas mirė baisiose kančiose, taip tarsi parodydamas, kad juokai su piktosiomis dvasiomis gali būti labai pavojingi.