Naujas eschatologinio laiko pagreitėjimo patvirtinimas

2010 m. daugelis pastabių žmonių visame pasaulyje pastebėjo, kad jų aplinkoje padaugėjo įvairių keistų dalykų. Planetos klimato kaita, dažnesni meteoritai, NSO ir keistieji objektai danguje - tai tik ledkalnio viršūnė, nes anomalijų yra kur kas daugiau: vabzdžių invazijos, masinės paukščių žūtys, ore sklandantys orlaiviai, saulėtekio ir saulėlydžio taškų poslinkiai, Mandela ir pan. Vakar mūsų skaitytojai pastebėjo dar vieną keistenybę:

POTTERIS: Didžiulis kylantis mėnulis. Pirmą kartą matau jį kylantį tokiu dideliu kampiniu greičiu.

Helgahelgah: Nepatikėsite, aš galvojau tą patį. Priėjau prie lango, pažvelgiau į lauką - oho, mėnulio pilnatis. Pasilenkiau prie grindų, įpyliau katinui maisto, pakėliau akis į viršų, o mėnulis jau buvo virš lango rėmo. Na, gerai, pagalvojau sau. Ir tada rašote... Velnias, tai baisu.

Lessa: Nuostabus, taip pat pastebėjau tai vakar vakare ir čia aš skaitau jūsų pranešimą apie tai.
Diktavau žinutę draugei ir pamačiau didžiulį mėnulį tiesiai virš eglutčių viršūnių ant kalno priešais namus. Greitai baigiau diktuoti, įjungiu kamerą ir netikėjau savo akimis - šis mėnulis jau 20 laipsnių nuo tų medžių pasislinko ir įspūdingos nuotraukos akivaizdžiai nebus parodytos. O, praėjo kiek daugiau nei trys minutės.

SIR: Prieš kelias dienas naktį važiavau greitkeliu, sustojęs įkvėpti gryno oro pamačiau didžiulį raudonai geltoną mėnulį virš miško juostos horizonto. Negalėjau patikėti savo akimis, bet per 3 minutes mėnulis dingo už pušų viršūnių. Siūlau į šią temą įsigilinti ir parašyti straipsnį. Akivaizdu, kad kažkas vyksta.

Vykdant mūsų skaitytojo SIR pageidavimą - straipsnis atliktas, kažkas tikrai negerai su mėnuliu.

Jei apie anomaliją būtų pranešęs tik vienas asmuo, stebėjimas negalėtų būti vadinamas statistiškai pagrįstu. Tačiau jei tą patį dalyką stebi keturi žmonės, nesusiję tarpusavyje ir geografiškai atskirti, tai jau yra statistika, kurios negalima nurašyti pojūčių apgaulei, ypatingam kraštovaizdžiui ir kitoms nesąmonėms, kuriomis akademikai aiškina, pavyzdžiui, vadinamąjį Mėnulio paradoksą.

Dabar jie net tyčia sako "mėnulio iliuzija", tarsi norėdami iš karto išversti šį terminą į atsakymą į klausimą. Pats klausimas kyla dėl to, kad virš horizonto Mėnulio kampinis dydis yra daug didesnis nei zenite. Septintajame dešimtmetyje, kai dar nebuvo interneto, tai buvo aiškinama "atmosferos refrakcija", o kai akademikams buvo parodyti refrakcijos skaičiavimai, jie puolė į isteriją ir pasakė: "Jūs suklydote". Dabar, kai refrakcijos skaičiavimus galima nesunkiai pasitikrinti internete, o ne mažiau ryškūs adeptai, turintys du ar net tris išsilavinimus, gali pateikti savo paaiškinimus, pareigūnai užsičiaupė apie refrakciją ir ėmė dainuoti apie iliuziją. 

O dabar "iliuzija" yra kažkokia nauja. Ne visi skaito komentarus, todėl, žinoma, patartina temą pateikti atskirame pranešime, kad kuo daugiau skaitytojų galėtų pasidalyti pastebėjimais. Vakar Mėnulio nepastebėjome dėl daugybės neatidėliotinų reikalų, tačiau pasitikime savo skaitytojų žodžiais. Tačiau ar galima paaiškinti šį reiškinį?

Paprasčiausias paaiškinimas yra tas, kad Žemė sukasi greičiau. Vargu ar tai įmanoma, nes tuomet naktis taip pat būtų pastebimai trumpesnė ir visi pastebėtų šį efektą. Be to, Žemė nėra apvali, ir tai galima manyti tik norint pakeisti šviesulių sukimosi greitį arba perkelti Mėnulį į kitą orbitą:

Taigi Mėnulio greitis čia nėra vienintelis dalykas, o veikiau tiesiog atsirado naujas akivaizdus laiko pagreičio efektas - kaip ir buvo numatyta Paskutiniaisiais laikais: 

"Pabaigos diena neateis, kol laikas nesutrumpės. Metai bus kaip mėnuo, mėnuo bus kaip savaitė, savaitė bus kaip diena, diena bus kaip valanda, o valanda bus kaip smilkstančios galvos laikas."

Kadangi laikrodžiai, įskaitant astronominius, yra tarsi sustingę erdvėlaikyje, jokie chronometrai negali apskaičiuoti laiko pagreičio. Vienintelis variantas - subjektyvus laiko pojūtis, su kuriuo susiduria mūsų skaitytojai. Mes visi nuolat su tuo susiduriame. Jei Helgahelga, pavyzdžiui, maitindama katę žiūrėtų į laikrodį, ji nekreiptų dėmesio į situaciją, kaip ir mes nekreipiame dėmesio į tai, kad "valanda prabėgo taip greitai". Tačiau čia išorinis laiko tėkmės pagreitis buvo tiesiai prieš jos akis, o astronominio laiko tėkmės greitį (mėnulio judėjimą) buvo lengva palyginti su vidiniu laiko pojūčiu. Štai kodėl viskas buvo taip stulbinama. 

Vis dėlto kova su pandemija dar tik prasideda arba dar tik įpusėja, todėl smagiausia bus, kai metai bus kaip mėnuo, o mėnuo - kaip savaitė. Žmonės žiūrės į Mėnulį ir sakys: "Keista, tik mirktelėjau, o jis jau pakilo!  Bet kokiu atveju, stebėkime įvykius.

O, jus nepastebėjote nieko, žvelgdami į dangų? Gal iš mūsų pusės irgi Mėnulis atrodo kitaip, nei ankščiau... pasidalinkite savo nuomone komentaruose.