Kai močiutė susirgo, mama iš karto kreipėsi į mane, klausinėjo apie butą, bet turėjau ją nuvilti

Yra moterų, kurios visai neturi motinystės jausmo. Nesvarbu, kokias jos turi šeimas ir kiek vaikų. Jos kaip kekšės paliktų savo vaiką bet kam, kad tik išskristų į šiltesnę, patogesnę vietą. Tokių "motinų" instinktai visai neveikia.

Liūdna, nes vaikas nėra kaltas, kad gimė ne iš tos moters. Ir dabar jis turi kažkaip gyventi be motinos šilumos ir meilės. Ką reikėtų daryti? Ką daryti? Gerai, jei yra mylintis tėvas, kuris sugebės vaiką užauginti kaip normalų žmogų. Bet ką daryti, jei jis negali? Arba šeimoje atsiranda pamotė, kuriai svetimas vaikas bus kaip kaulas gerklėje. Kas tada?

Motinos jausmas

Mano tėvai išsiskyrė, kai baigiau mokyklą. Dar ne suaugusi, bet ir ne visai vaikas. Keistas amžius, kai, viena vertus, negali savęs gailėtis, bet, kita vertus, ašaros rieda vien pagalvojus, kad mama ir tėtis išsiskyrė. Tačiau giliai širdyje visada žinojau, kad ši diena ateis. Mano mama nemylėjo mano tėvo. Ji mylėjo tik save.

Iškart po skyrybų paaiškėjo, kad mama ilgą laiką buvo su kitu vyru. Su ispanu. Tiesa, jis buvo vyresnis už ją, bet jo finansinė pusė daugiau nei apsimokėjo. Bent jau mamos akyse. Ji greitai susikrovė lagaminus ir iškeliavo į saulėlydį. Turto dalybos ir šykščios atsisveikinimo su manimi ašaros atėjo vėliau. Abu šiuos reikalus mama mieliau sprendė nuotoliniu būdu, naudodamasi vaizdo ryšiu.

Tėvui buvo sunku. Jį, kaip ir mane, ištiko šokas. Bet nieko nebuvo galima padaryti, reikėjo toliau eiti į darbą ir užsidirbti šiek tiek pinigų. Beje, jų buvo pastebimai mažiau, turint omenyje, kiek išleidome teisinėms išlaidoms ir naujo buto mums nuomai. Nors, palyginti su mūsų senuoju būstu, tai buvo sąvartynas.

Tada mamos močiutė pasikalbėjo su mano tėčiu ir jie kartu nusprendė, kad turėčiau persikelti gyventi pas ją. Ji yra labai geras žmogus, o mano močiutė niekada nebūtų galėjusi sau leisti to, ką padarė mano pačios mama. Senelė turėjo gražų dviejų kambarių butą netoli centro, todėl aš jai nebuvau didelė kliūtis. Tuo tarpu mano tėvas sprendė vis daugiau problemų, kurios atsirasdavo kaip grybai po lietaus.

Po ketverių metų ištekėjau. Dabar gyvenau su mylimu vyru, su kuriuo esu kartu iki šiol. Tėvas nupirko studijos tipo butą, kuriame buvau buvusi tik kelis kartus. Deja, jam taip ir nepavyko užmegzti naujos meilės. Be jo, į vakarėlį buvo pakviesta mano močiutė ir kiti svečiai. Vienintelis, kuris atėjo nekviestas, buvo mano mama. Bet aš negalėjau jos išmesti.

Mano mama ilgai neatėjo. Gal valandą. Per tą laiką ji man padovanojo kažkokį nesuprantamą televizorių, kuris nepalaikė mūsų dažnių. Pasikalbėjo su mano močiute ir šiek tiek susipyko su mano tėvu. Paskui, sukritikavusi vakarėlį apskritai ir ypač beveik visus svečius, išėjo. Nepamiršdama paskutinį kartą šmurkštelėti. Tą dieną supratau, kad esu labiau subrendęs už savo motiną.

Dabar pati buvau dviejų nuostabių vaikų motina. Mano vyras gavo gerą darbą, todėl visą savo energiją galiu skirti mūsų vaikų auklėjimui. Kaip matote, šis momentas man labai svarbus. Gyvename gerai, negaliu skųstis. Tėtis atsigavo ir priprato gyventi vienas savo vieno kambario bute. Tačiau mano močiutės sveikata prastėja.

Neseniai ji susirgo taip, kad ją tenka prižiūrėti kaip prie lovos prikaustytą žmogų. Gydytojai sako, kad yra visos prielaidos jai pasveikti. Tačiau jai kurį laiką reikia ramybės ir priežiūros. Ant rankų laikau kūdikį ir niekuo negaliu padėti. Bent jau tėvas, svainis, gali retkarčiais atvažiuoti ir jai padėti. Mes su vyru mokame už visus vaistus, maistą ir kitus dalykus. Bet kol kas tai viskas, kuo galime padėti.

Ir, žinoma, lyg per stebuklą atsirado ir mano mama. Atrodo, kad jai viskas gerai. Tačiau ispanas yra šiek tiek lošėjas. Tokie jau tie temperamentingi ispanai. Vis dėlto mama kažkodėl nerado noro padėti močiutei, t. y. savo motinai. Vietoj to ji pasiteiravo, kaip greitai ji galės parduoti savo butą, jei kas nors nutiktų. Suprask, žmogus yra senyvo amžiaus.

Tačiau šį kartą ji visiškai nusivylė. Juk močiutė visiškai perrašė savo butą, ir net ne man. Mano tėvui. Juk tai jis dabar iš tikrųjų ja rūpinasi. Ir jis buvo tas, kuris buvo priverstas gyventi ne bute, o kažkokioje šuns būdelėje, kurioje buvo patalinių blakių ir tarakonų. Nenorėjo persikelti į mano uošvės butą kartu su manimi. Taip taip, dabar jis buvo teisėtas paveldėtojas to, ką mano mama svajojo parduoti. Likimas pasuko kitu keliu.

Ir man tai netrukdo. Aš jau seniai atleidau savo motinai. Ji buvo iš tų žmonių, kurie negalėjo pasielgti kitaip. Nesiginčijau su ja ir nevengiau jos. Tiesiog dabar turiu savo gyvenimą ir nesu motinai nieko skolinga. Mano tėvas ir močiutė yra mano šeima. Visada stengsiuosi jiems padėti. Ar mūsų šeimą laikau normalia? Ne. Bet aš neturiu kitos, todėl gyvensiu taip, kaip gyvenau.

O mano motina... Na, tegul ir ji turi gerą. Tai irgi negali būti lengva. Gyventi su palūžusiu seneliu kitoje pasaulio pusėje. Bet viskas gerai. Esu tikras, kad ji kaip nors iš to išsisuks. Kažkaip net esu tikras, kad ji tai padarys. Bent jau anksčiau ji visada taip darydavo. Spėju, kad ir šį kartą ji tai padarys.