„Mintis pastato ligonį ant kojų“ – italų neuromokslininkas Džakomas Rizolatis

Džakomas Rizolatis (Giacomo Rizzolatti) – italų neurobiologas, gimęs 1937 m. Baigė Paduvos universitetą. 1992 m. profesorius Rizolatis padarė revoliucinį atradimą, kuris sukėlė perversmą psichologijoje ir kituose su smegenų veikla susijusiuose moksluose. Buvo atrasti veidrodiniai neuronai – unikalios smegenų ląstelės, kurios aktyvuojasi, kai stebime kitų žmonių veiksmus. Šios ląstelės, tarsi veidrodis, automatiškai „atspindi“ kito žmogaus elgesį mūsų galvoje ir leidžia pajausti tai, kas vyksta, tarsi tuos veiksmus atliktumėme patys. Dabar Džakomas Rizolatis vadovauja Parmos universiteto Neurologijos institutui.

BANDYMAS SU STIKLINE VANDENS

– Žiūrėkite: paimu į ranką stiklinę vandens, – netikėtai mūsų pokalbį pradeda profesorius Rizolatis. – Suprantate, kad aš paėmiau stiklinę, tiesa? Tačiau tikrai ne dėl to, kad jums pavyko prisiminti visus fizikos dėsnius ir išanalizuoti, esą yra žemės traukos jėga, aš jai pasipriešinu ir pan. Mano veiksmo suvokimas akimirksniu gimsta jūsų galvoje dėl veidrodinių neuronų – ypatingų mūsų smegenų ląstelių, kurios automatiškai, pasąmonės lygmenyje atpažįsta veiksmą, kurį matome. Pasakysiu daugiau: jeigu dabar būtų galimybė nuskanuoti jūsų smegenis, pamatytumėme, kad stebint mano veiksmą, jūsų galvoje suaktyvinami tie patys neuronai, tarsi jūs patys į rankas būtumėte paėmę stiklinę.

Bet tai dar ne viskas. Kartą Prancūzijoje buvo atliktas eksperimentas: vienos savanorių grupės buvo paprašyta pavaizduoti skirtingas emocijas – džiaugsmą, liūdesį; tuomet davė pauostyti kažką nemalonaus, ir veiduose atsispindėjo pasibjaurėjimas. Žmonės buvo fotografuojami. Tada šios nuotraukos buvo parodytos kitai tiriamųjų grupei ir užfiksuotos jų reakcijos. Ir ką jūs manote? Matant atitinkamas emocijas nuotraukose, savanorių smegenyse buvo suaktyvinti tie patys neuronai, kaip kad jeigu jie patys, pavyzdžiui, užuostų supuvusių kiaušinių dvoką, išgirstų geras naujienas ar būtų dėl ko nors nuliūdę. Šis eksperimentas dar vienas patvirtinimas, kad be veidrodinių „veiksmo“ neuronų – jie vadinami motoriniais, taip pat yra ir emocinių veidrodinių neuronų. Būtent jie padeda mums nesąmoningai, be jokios analizės mintyse, o tik matant veido išraiškas ir gestus, suprasti kito žmogaus emocijas. Taip vyksta dėl „atspindžio“ smegenyse, kurio dėka mes patys pradedame jausti tuos pačius pojūčius.

ABEJINGI ŽMONĖS STOKOJA NEURONŲ?

– Bet juk visi žmonės yra skirtingi: yra labai jautrių ir atjaučiančių. Ir yra kietaširdžių bei abejingų, kurių, atrodo, neįmanoma pramušti. Galbūt jiems gamta pagailėjo emocinių veidrodinių neuronų?

– Vargu. Smegenys nėra tokios paprastos. Be veidrodinių neuronų, be abejo, veikia ir mūsų sąmonė bei valia – jų pagalba galima dalinai prigesinti tuos jausmus ir emocijas, kurios atsiranda dėl veidrodinių neuronų poveikio.

O dar didesnį vaidmenį atlieka visuomenėje priimtos socialinės normos. Jei visuomenė palaiko savanaudiškumo, individualizmo ideologiją: pirmiausia rūpinkitės savimi, savo sveikata, materialiais turtais, tada jums tenka būti egoistišku, nes laikoma, kad būtent tai atneš sėkmę. Tokiu atveju jūsų veidrodinės neuronų sistemos vaidmuo yra sumažinamas valios pastangomis, auklėjimu, įprastu elgesiu.

Labai svarbi yra motyvacija. Beje, daugelyje religijų galioja principas: mylėk kitus, kaip myli save. Nemanykite, kad šis principas kilęs iš Dievo – iš tikrųjų tai yra natūrali taisyklė, atspindinti žmogaus biologinę struktūrą ir yra pagrįsta veidrodinių neuronų veikimu. Jeigu nemyli žmonių, gyventi visuomenėje bus labai sunku. Tuo tarpu Vakarų visuomenėse, ypač pastaraisiais šimtmečiais, buvo griežtai individualistinio požiūrio laikotarpis. Dabar gi, pavyzdžiui, Italija, Prancūzija, Vokietija grįžta prie suvokimo, kad socialinis gyvenimas yra ne mažiau svarbus, nei asmeninis.

„NEPYKITE ANT VYRŲ“

– Jei vis dėlto kalbėti apie smegenų sandaros skirtumus, pastebima, kad moterų emocinėje sistemoje yra daugiau veidrodinių neuronų nei vyrų, – tęsia profesorius. Tuo galima paaiškinti moterų geresnį gebėjimą suprasti ir užjausti. Buvo atlikti eksperimentai, kai abiejų lyčių savanoriams buvo parodyti kenčiantys ir sergantys žmonės – moterų smegenys reagavo kur kas stipriau nei vyrų. Tai yra evoliucijos rezultatas: gamtai svarbu, kad būtent motina, kuri daugiausiai laiko praleidžia su vaiku, būtų emociškai atvira, empatiška, mokėtų džiaugtis ir tokiu būdu pagal veidrodinį principą galėtų ugdyti kūdikio emocijas.

– Taigi, beprasmiška kaltinti vyrus nejautrumu ir ant jų pykti?

– Taip, pykti ant mūsų tikrai nereikia (juokiasi). Tai gamta. Beje, yra dar vienas įdomus eksperimentas, atskleidžiantis skirtumus tarp vyrų ir moterų. Organizuojamas žaidimas: tarkime, aš žaidžiu su jumis prieš ką nors trečią, o tada jūs pradedate specialiai žaisti prieš mane, gudrauti. Tokiu atveju aš, vyras, pradėsiu stipriai pykti, tuo tarpu moteris tokį elgesį palaikys nekaltu pokštu. Tai reiškia, kad moteris yra labiau linkusi atleisti, galiausiai į viską žvelgti paprasčiau O vyras, tarkime, tą pačią išdavystę priima daug rimčiau ir yra lėčiau atlyžta.

KAIP MINTIS PASTATO LIGONIUS ANT KOJŲ

– Veidrodinius neuronus atradote daugiau nei prieš 20 metų. Turbūt nuo to laiko, be mokslinių tyrimų, buvo mėginta panaudoti jūsų atradimą ir medicinoje?

– Taip, mes dirbame prie praktinio atradimo pritaikymo, taip pat ir medicinoje. Yra žinoma, kad motoriniai veidrodiniai neuronai verčia mus mintyse atkurti tą patį veiksmą, kurį matome atliekant kito žmogaus, taip pat televizoriaus ar kompiuterio ekrane. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kai žmonės žiūri bokso rungtynes, jų raumenys įsitempia ir jie gali net sugniaužti kumščius. Tai yra tipinis neuroefektas, ir juo yra paremta naujausia atsigavimo po patirto insulto, Alzheimerio ligos ir kitų ligų, dėl kurių žmogus pamiršta judesius, technologija. Dabar atliekame eksperimentus Italijoje ir Vokietijoje.

Esmė yra tokia: jei paciento neuronai nėra galutinai „sudaužyti“, o tik yra sutrikęs jų darbas, tuomet naudojant vizualinį impulsą – rodant būtiną veiksmą tam tikromis sąlygomis – galima suaktyvinti nervų ląsteles, priversti jas „atspindėti“ judesius ir vėl pradėti teisingai veikti. Šis metodas vadinamas „judesių stebėjimo terapija“ (action-observation therapy), eksperimentuose jis smarkiai pagerina pacientų reabilitaciją po insulto.

Tačiau labiausiai stebinantis rezultatas buvo pasiektas tada, kai šią terapiją buvo bandoma taikyti reabilituoti žmones po sunkių traumų, automobilių avarijų – kai žmogui uždedamas gipsas, o po to jam tenka faktiškai iš naujo mokytis vaikščioti. Paprastai tokiais atvejais ilgą laiką išlieka liguista eisena, pacientas šlubuoja ir pan. Tradicinės treniruotės ir mokymai užima daug laiko. Tačiau jeigu parodyti specialiai sukurtą filmą su atitinkamais judesiais, nukentėjusiųjų smegenyse aktyvuojasi būtini motoriniai neuronai ir vos po kelių dienų žmonės pradeda normaliai vaikščioti. Net mums, mokslininkams, tai atrodo tarsi stebuklas.

„SUDAUŽYTI VEIDRODŽIAI“

– Profesoriau, o kas atsitinka, jei pažeidžiami patys veidrodiniai neuronai? Kokie susirgimai gali tai sukelti?

– Tiesą sakant, masiškai pažeisti šiuos neuronus nėra labai lengva, jie yra pasiskirstę per visą smegenų žievę. Jei žmogų ištinka insultas, pažeidžiama tik dalis šių neuronų. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad kai pažeista kairė smegenų pusė, žmogus kartais negali suprasti kitų žmonių veiksmų.

Rimčiausi veidrodinių neuronų pažeidimai yra susiję su genetiniais sutrikimais. Dažniausiai tai nutinka sergant autizmu. Kadangi tokių pacientų smegenyse yra sulaužytas aplinkinių veiksmų ir emocijų „atspindžio“ mechanizmas, autistai tiesiog negali suprasti kitų žmonių veiksmų. Jie nesugeba atjausti, kadangi matydami džiaugsmą ar išgyvenimus, nepatiria panašių emocijų. Visa tai jiems nėra pažįstama, gali gąsdinti, todėl autizmu sergantys pacientai stengiasi slėptis, vengia bendravimo.

– Jeigu pavyko išsiaiškinti tokią ligos priežastį, ar mokslininkai priartėjo prie gydymo būdų atradimo?

– Manome, kad galima visiškai atstatyti autizmą turinčius vaikus, jeigu tai bus daroma ankstyvoje vaikystėje. Ankstyvame etape bendraujant su tokiais vaikais reikia demonstruoti labai stiprų jautrumą, net sentimentalumą: mama, specialistai turėtų labai daug kalbėti su vaiku, jį liesti, kad būtų vystomi tiek motoriniai, tiek emociniai vaiko įgūdžiai. Labai svarbu žaisti su vaiku, bet ne konkurencinius žaidimus, o tokius, kuriuose sėkmė pasiekiama tik bendrais veiksmais, pavyzdžiui, vaikas traukia lyną – jam nieko nesigauna, traukia motina – nieko, o jei jie traukia kartu, tada laimimas kažkoks prizas. Taigi vaikas supranta: tu ir aš kartu – tai svarbu, ne baisu, bet naudinga.

Į TEMĄ

Kas mus supras iš mūsų mažesnių brolių?

– Dauguma mūsų turi naminių gyvūnėlių, kurie daugeliui tampa tikrais šeimos nariais. Mes labai norime suprasti jų nuotaiką, kažkaip prasmingiau su jais bendrauti. Kiek tam gali padėti veidrodiniai neuronai? Ar katės ir šunys jų turi?

– Kalbant apie kates, tai išsiaiškinti labai sunku. Mes turėtume implantuoti elektrodus į jų galvas, tačiau mums neleidžiama atlikti eksperimentų su tokiais gyvūnais. Su beždžionėmis ir šunimis paprasčiau: jie yra „sąmoningesni“. Jei beždžionė žino, kad už tam tikrą elgesį gaus bananą, ji darys tai, ko nori mokslininkai. Su šunimi to taip pat galima pasiekti, nors tai yra sunkiau. O katė, kaip žinia, vaikšto pati sau ir daro tai, ką nori, – šypsosi profesorius. – Kai šuo valgo, jis tai daro taip, kaip mes. Mes tai suprantame, nes patys turime tokį pat veiksmą. Bet kai šuo loja, mūsų smegenys negali suprasti, ką tai reiškia. Bet mes turime daug bendro su beždžionėmis, ir dėl veidrodinių neuronų, jos mus labai gerai supranta.

Taip pat buvo atlikti bandymai, kurie atskleidė, kad kai kurie giedantys paukščiai taip pat turi veidrodinius neuronus. Jų motorinėje smegenų žievėje buvo rastos ląstelės, atsakingos už tam tikras natas. Jei žmogus atkuria šias natas, paukščių smegenyse aktyvuojami atitinkami neuronai.

TAI PRAVERS

Kaip pakelti nuotaiką sau ir kitiems

– Profesoriau, jei mes nesąmoningai suvokiame kitų žmonių emocijas, tai reiškia, kad žiūrėdami siaubo filmus ar tragiškus reportažus per televizorių, automatiškai gauname tas pačias emocijas? Tarkime, nusimename, ir pradeda gamintis streso hormonas kortizolis, kuris sutrikdo mūsų miegą, atmintį, skydliaukės funkciją ir pan.?

– Taip, tai vyksta automatiškai. Net jei bandysite nusiraminti, kontroliuoti save – tai gali tik šiek tiek susilpninti reakciją, tačiau ji niekur nedings.

– Bet, kita vertus, galbūt tą patį veidrodinių neuronų veikimo principą galime naudoti, kad pakeltumėme nuotaiką?

– Tikrai taip. Jeigu bendraujate su teigiamu, linksmu žmogumi ar žiūrite filmą su tokiu veikėju, tada jūsų smegenyse kyla tos pačios emocijos. Ir jei jūs pats norite ką nors nudžiuginti, tada tikimybė tai padaryti yra didesnė ne nutaisius tragiška-atjaučiančią veido išraiška, o su draugiška lengva šypsena.