Chimerų kultas senovės Egipte

Senovės Egipte egzistavo chimerų kultas

1850 m. lapkričio 1 d. prancūzų archeologas Ogiustas Marje netoli senovės Egipto miesto Memfio atrado Serapeumo nekropolį - ne žmonių, o šventųjų Apiso jaučių, žemiškųjų dievo Ptaho įsikūnijimų, laidojimo vietą.

Tai, kad mirusius Apis egiptiečiai balzamavo ir laidojo sarkofaguose Serapeume, buvo žinoma jau seniai.

Nauji dievai

Egzistuoja nemažai kulto kilmės versijų. Labiausiai paplitusi iš jų teigia, kad valdant Ptolemėjui I Soterui buvo bandoma sukurti sinkretinės dievybės - Serapio (dorėniška forma - Sarapis) - atvaizdą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad tai buvo padaryta siekiant suvienyti egiptiečių ir graikų religines tradicijas. Tačiau labiau tikėtina atrodo kita: IV a. pr. m. e. pabaigoje Egipte atsirado daug graikų ir makedoniečių, atvykusių iš visų helenams žinomų oikumenės dalių, ir Serapio kulto įvedimas galėjo būti būdas juos suvienyti. Kartu šią dievybę su Egipto panteono dievais turėjo sieti jos "kilmė", nes senovėje tik vietinės kilmės dievas galėjo turėti šventą valdžią tam tikroje teritorijoje. Štai kodėl Serapio kulto šaknys siekia Memfio Ozyrio-Apiso kultą.

Apis, įkūnijęs gyvybę teikiančias gamtos jėgas, buvo garbinamas nuo senovės Pirmosios dinastijos laikų (3400-3100 m. pr. m. e.), kurios sostinė buvo Memfyje, Žemutiniame Egipte. Apis yra vienas iš Ozyrio įsikūnijimų. Susijungus šių dviejų dievybių vardams atsirado trečioji - Serapis, todėl vieta, kurioje buvo laidojami šventieji jaučiai, vadinama Serapeumu Galbūt šį nekropolį dar buvo galima pamatyti ankstyvaisiais krikščionybės laikais, tačiau jau viduramžiais Serapeumas buvo visiškai užneštas smėliu, o jo vieta tvirtai pamiršta.

Padėjo Sfinkso galva

1850 m. archeologas Ogiustas Marietas, keliaudamas po Žemutinio Egipto dykumą, pastebėjo iš smėlio kyšančią sfinkso galvą. Kasdamas jos liemenį, jis perskaitė užrašą: "Apis, šventasis Memfio bulius". Atrodė, kad tai buvo tinkama vieta ieškoti.

Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad sfinksų alėja jungė dvi šventyklas, iš kurių išliko griuvėsiai. Marietas, pasamdęs darbininkus, išvalė smėlį nuo sausumos Serapeumo dalies, kur rado palaidojimų, stelų ir įvairiausių paminklų. Ant kai kurių stelų buvo užrašytos datos: jaučio Apiso gimimo, "inauguracijos" ir jo mirties. Tačiau vieną dieną netoli vienos iš šventyklų Marytė rado užkastą įėjimą į požemius. Jis užsidegė deglą ir nuėjo nuožulniu koridoriumi. Rikiuotos liepsnos šviesoje mokslininkas išvydo nepamirštamą vaizdą. Tamsūs šakoti tuneliai driekėsi keliomis kryptimis, tarsi milžinams pastatyti koridoriai. Visuose šiuose milžiniškuose tuneliuose buvo dešimtys užkastų didelių gyvenamųjų kambarių dydžio nišų, kuriose buvo arba turėjo būti įrengtos didžiulės kapavietės.

Vienoje iš galerijų stovėjo eilė kubinių sarkofagų iš poliruoto juodo ir raudono granito. Kai kurių iš jų dangčiai buvo sukrauti į šonus. Marietas buvo įsitikinęs, kad mato Apiso kapus, o tie, kurie buvo atidaryti, matyt, senovėje buvo apiplėšti. Prancūzų archeologas suskaičiavo 24 milžiniškas akmenines kriptas. Kiekviena iš jų kadaise buvo iškalta iš monolitinio bloko. Kiekviena kartu su dangčiu svėrė apie 100 tonų, dangtis - 30 tonų. Sarkofagai stovėjo kriptų (arba nišų), kurių grindys buvo pusantro metro žemiau tunelio grindų, centre.

Marietas tikėjo, kad uždaruose sarkofaguose ras Apiso mumijas, papuoštas papuošalais: auksu, brangiais amuletais ir tauriaisiais akmenimis. Jis tuo neabejojo, todėl jam buvo labai keista, kad milžiniškose akmeninėse požemių dėžėse jų nebuvo. Ką tada atrado Marietas?

Jis pats rašo taip: "Todėl padvigubinau savo atsargumą... Pirmiausia man rūpėjo išsaugoti šventojo jaučio galvą. Tačiau jos neradau. Sarkofage buvo tik smirdanti bitumo masė, kuri trupėjo nuo menkiausio prisilietimo. Šioje smirdančioje masėje buvo daugybė smulkių kaulų fragmentų, matyt, sutrūkinėjusių paties laidojimo metu. Tarp šių kaulų mišrainės radau penkiolika figūrų, išdėstytų be jokios sekos ir tikriausiai grynai atsitiktinai...".

Serapeumo požemiai

Į mįsles, su kuriomis susidūrė Marytė, iki šiol taip ir nebuvo rasta tinkamo atsakymo. Apie tai, kas vyko Serapeumo požemyje, iškėlė dvi versijas. Viena jų tikina, kad Apiso kapai buvo išgrobstyti švarūs, o bitumas atsirado ankstyvosios krikščionybės laikais, kai Egipte vyko nesutaikomas karas tarp naujosios ir senosios religijų. Krikščionių fanatikai esą surinko visas sugedusias "Serapio" relikvijas, jas sudaužė ir užpylė bitumu.

Kitą versiją iškėlė kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai. Jie daro prielaidą, kad be kitų kultų Egipte senovėje klestėjo chimerų, t. y. dirbtinai sukurtų gyvūnų-hibridų, kultas. Reikalas tas, kad viename iš krikščionių kunigo ir Bažnyčios istoriko Izaijo veikalų cituojami Egipto kunigo Manefono tekstai. Pastarasis teigė, kad vieną dieną dievai nusileido iš dangaus. Žemėje jie sukūrė įvairiausių pabaisų, kurios "dabar vadinamos šventaisiais gyvūnais". Pažodžiui egiptiečių šventikas sakė štai ką: "Jie sukūrė žmones su sparnais, humanoidus su ožkų ir arklių kojomis, ragais ant galvų, būtybes su žmogaus veidu priekyje ir arklio veidu užpakalyje (kentaurus), gyvūnus su žmonių galvomis, šunis su žuvų uodegomis, gyvatės pavidalo pabaisas ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų įvairiausių fantastinių būtybių".

Kol "dievai" dirbo genų inžinerijos srityje, žmonės toleravo ir vengė pabaisų, nes jos dažnai jiems kenkdavo. Pavyzdžiui, bulius Apis dažnai siautėdavo, griaudavo šventyklas, trypdavo ganyklas ir niokojo laukus. Žvėrys kėlė siaubą, tačiau niekas nedrįso pakelti prieš juos rankos iki natūralios mirties. Tačiau vos tik "dievai" palikdavo žemę, egiptiečiai skubėdavo į Serapeumą, kad sutraiškytų chimerų kaulus ir sumaišytų juos su bitumu. Reikėtų prisiminti, kad pagal senovės egiptiečių tikėjimą tik tie, kurių kūnai išliko sveiki, galėjo atgimti naujam gyvenimui. Galima daryti išvadą, kad žmonės stengėsi užkirsti kelią hibridų atgimimui, norėdami visiems laikams ištrinti jų pėdsakus.

Požeminiame nekropolyje yra daugiau kaip dvi dešimtys sarkofagų. Tačiau jie per dideli net jaučiams. Akmeniniai kubai iškalti iš granito, o jų veidai nupoliruoti taip, kad į juos galima žiūrėti kaip į veidrodį. Jie visiškai plokšti, o kampai tarp jų paviršių yra 90°. Kam reikėjo tokio tikslumo, turint omenyje, kad darbą atliko primityvūs akmentašiai, kad vėliau ertmes užpildytų "koše"? Kodėl reikėjo gilinti sunkų sarkofagą į grindis?

Paaiškėjo, kad mūsų laikais niekas nesugeba pagaminti nieko panašaus. Specialistai tvirtina, kad galėtų pagaminti granitinę dėžę, surinkę ją iš penkių dalių, o paskui pritvirtinti vietoje, tačiau senovės sarkofagai neturi jungčių. Jie yra monolitiniai. Vadinasi, senovės inžinieriai žinojo, kaip pagaminti sarkofagą iš didžiulio granito gabalo, bet šiuolaikiniai inžinieriai to nežino!

Nuo 2012 m. Serapeumo požemis po restauracijos tapo prieinamas visuomenei.

P.S: ar, kažkas panašaus :)