„Jeigu stengiatės, kad vaikas būtų aprengtas ir pamaitintas, tai tėra globa, o ne auklėjimas“

1. Jeigu esate nelaimingi žmonės, jūs niekaip nesugebėsite sukurti tokių santykių su vaiku, kad jis jaustųsi laimingas. O juk jeigu laimingi jaučiasi tėvai, tada nieko daugiau daryti ir nebereikia.

2. Daugelis mano, kad jiems, tėvams, viskas sekasi gerai, o problemų turi tik vaikai.

Ir stebisi, kai vienoje šeimoje užauga du visai skirtingi vaikai: vienas pasitiki savimi, yra sėkmingas, o kitas yra kompleksuotas nevykėlis, amžinai dejuoja arba elgiasi agresyviai. O juk tai reiškia, kad vaikai šeimoje jautėsi skirtingai, kažkuriam iš jų trūkdavo dėmesio. Kažkuris iš jų buvo jautresnis, jam trūko meilės, o tėvai to tiesiog nepastebėjo.

3. Rūpintis, kad vaikas būtų aprengtas, apautas ir pavalgydintas – tai rūpyba, o ne auklėjimas.

Tačiau, deja, daugelis tėvų yra įsitikinę, jog būtent rūpybos ir pakanka.

4. Kaip jūs bendraujate su vaiku jo vaikystėje, taip jis bendraus su jumis jūsų senatvėje.

5. Mokykla turi išmokyti ne tiek matematikos ir literatūros, kiek paties gyvenimo.

Mokykloje svarbu gauti ne tiek teorinių žinių, kiek praktinių įgūdžių: mokėjimo bendrauti, kurti santykius, įgyti atsakomybės jausmo – už savo žodžius ir poelgius, gebėjimą spręsti savo problemas, susitarti, planuoti laiką… Būtent šie įgūdžiai padeda gerai jaustis įžengus į suaugusiųjų gyvenimą bei uždirbant sau pinigus.

6. Jeigu pradinėje mokykloje jūsų vaikas neatitinka programos reikalavimų, jeigu jums tenka ilgai sėdėti su juo kartu ruošiant namų darbus – tai ne vaiko, o mokyklos problema.

Jeigu kas nors yra sudėtinga, tai nereiškia, kad visa tai yra siektinas dalykas! Vaikas juk neturi pervargti stengdamasis pasivyti programą, kurią sudarė pedagogai. Pirmoje klasėje namų darbų ruošimas turi užimti nuo 15 iki 45 minučių.

7. Bausti vaikus galima ir kartais net būtina.

Bet reikia aiškiai atskirti vaiką nuo jo poelgio. Pavyzdžiui, jūs iš anksto susitarėte, kad prieš jums grįžtant iš darbo jis atliks namų darbus, pavalgys ir susitvarkys. Ir štai jūs grįžtate namo ir matote: puodas su sriuba stovi nepaliestas, vadovėliai nebuvo nė atversti, ant kilimo kažkokie popiergaliai, o vaikas sėdi įsikniaubęs į kompiuterį. Svarbu šią akimirką nepavirsti furija, nepradėti plyšauti apie tai, kad „visų kitų vaikai kaip vaikai“, o iš jūsiškio išaugs nieko vertas žmogus. Prieikite prie savo vaiko be jokios agresijos. Šypsodamiesi jį apkabinkite ir pasakykite: „Aš tave labai myliu, bet kompiuterio tu negausi visą ateinančią savaitę.“ O rėkti, skaudinti ar net nesikalbėti – neverta. Jūs nubaudėte vaiką atimdami kompiuterinį ryšį.

8. Kišenpinigių vaikas galėtų turėti maždaug nuo šešerių.

Tai gali būti nedideli, bet reguliariai išduodami pinigai, kuriuos jis galėtų išleisti savo nuožiūra. Ir labai svarbu, kad pinigai netaptų manipuliacijos priemone. Nereikia kontroliuoti, kur vaikas juos išleidžia, ar laikyti duodamą sumą mainais už jo pažangumą ar elgesį.

9. Nereikia gyventi už vaikus jų gyvenimo ir spręsti, ką jie privalo daryti, o ko neprivalo, daryti jiems spaudimo pasitelkiant savo ambicijas, lūkesčius bei reikalavimus.

Kaip jie tuomet gyvens, kai jūs pasensite?

10. Visiškai nepritariu nuolatiniam atidžiam kontroliavimui.

Vaikas turi suprasti, kad šeima jį myli ir gerbia, kad jo nuomonės paisoma ir juo pasitikima. Būtent tokiu atveju jis nesusidės su „bloga kompanija“ ir išvengs daugelio pagundų, kurioms neatsispiria jo bendraamžiai, susiduriantys su įtempta situacija tėvų namuose.

11. Kai aš dirbau mokykloje, per Žinių dieną sakydavau, kad mokytis verta bent dėl to, jog už protinį darbą mokama nepalyginamai daugiau nei už fizinį triūsą.

O būdami išsimokslinę jūs galite dirbti ir gauti pinigus už tai, ką jūs patys mėgstate.

12. Netvarka paauglio kambaryje atitinka jo vidinę būseną.

Taip išoriškai išreiškiamas jo dvasinio gyvenimo chaosas. Tai dar gerai, jeigu jis prausiasi… Bet reikalauti „susitvarkyti“ galima tik tuo atveju, jeigu vaiko daiktai išvirsta už kambario ribų.

13. Auklėjimas nereiškia aiškinimo, kaip reikia gyventi.

Vaikai bręsta tik remdamiesi akivaizdžiais pavyzdžiais. Kas galima, o ko negalima, kaip reikia elgtis, o kaip geriau nesielgti, vaikai supranta ne iš tėvų žodžių, o matydami jų poelgius. Paprasčiau tariant, jeigu tėvas sako, kad gerti negalima, o pats ištisai svaiginasi alkoholiu, kyla nemaža tikimybė, kad vaikas taps alkoholiku. Tai pats akivaizdžiausias pavyzdys, o subtilesnius dalykus vaikai suvokia ir perpranta taip pat jautriai.

14. Pageidautina kalbėtis su vaikais apie gyvenimą apskritai, o ne apie tai, kaip jiems reikėtų gyventi.

Bet jeigu tėvai tegali kalbėtis su vaiku apie problemas – tada jie patys turi problemų.

15. Jeigu vaikas mėgina manipuliuoti suaugusiaisiais – jam tiesiog neurozė.

Ir reikia ieškoti tos neurozės priežasties. Sveiki žmonės nemanipuliuoja aplinkiniais – jie sprendžia savo problemas patys, imasi konkrečių veiksmų.

16. Kalbėdamiesi su vaiku nekritikuokite jo, neaptarinėkite jo asmenybės, neperženkite ribų – analizuokite tik jo poelgius.

Kalbėkite ne apie jį, o apie save. Sakykite ne: „Tu blogas“, o: „Aš manau, kad tu blogai pasielgei“. Pasinaudokite formuluotėmis: „Man nepatinka, kai tu…“, „Man norėtųsi, kad tu…“

17. Vaikas turėtų jausti, kad tėvai – tai geri, bet stiprūs žmonės.

Kurie gali jį apginti, gali jam ko nors ir neduoti, bet visada elgiasi paisydami jo interesų, o svarbiausia – jį myli.