Kodėl šiuolaikiniai vaikai neįstengia mokytis, nemoka laukti ir sunkiai pakelia nuobodulį

Esu terapeutas, daugelį metų dirbantis su vaikais, tėvais ir mokytojais. Aš manau, kad mūsų vaikai tampa daugeliu aspektų vis blogesni.

Vis girdžiu tą patį kalbėdamas su mokytojais. Kaip profesionalus terapeutas matau, kad šiuolaikiniai vaikai tampa vis mažiau socialiai, emociškai ir akademiškai aktyvūs, o kartu daugėja vaikų, kurie turi problemų dėl mokymosi bei kitokių sutrikimų.

Kaip mes žinome, mūsų smegenys paslankios. Todėl galime padaryti jas „stipresnes“ arba „silpnesnes“. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad, nepaisant visų mūsų geriausių ketinimų, mes, deja, skatiname mūsų vaikų smegenis vystytis netinkama linkme.

Ir štai kodėl:

1. Vaikai gauna viską, ko užsimano ir kada tik užsimano

„Aš alkanas“, sako vaikas. Ir mes puolame vykdyti jo norų: „Tuoj nupirksiu tau ką nors užkąsti.“ – „Noriu gerti.“ – „Štai automatas su gėrimais.“ – „Man nuobodu.“ – „Imk mano telefoną.“

Mokėjimas atidėti savo poreikio patenkinimą – tai viena iš kertinių prielaidų siekiant sėkmės. Mes norime padaryti savo vaikus laimingus, bet, deja, suteikiame jiems laimę tik dabarties akimirką ir darome juos nelaimingus vertinant ilgalaikėje perspektyvoje.

Gebėjimas atidėti savo poreikio patenkinimą reiškia mokėjimą funkcionuoti streso sąlygomis. Mūsų vaikai pamažu tampa vis mažiau pasirengę kovai net su nedidelėmis stresinėmis situacijomis, o tai reiškia, kad jie yra mažiau pasirengę kovoti už savo sėkmę gyvenime.

Mes vis dažniau matome, kad vaikai nesugeba atidėti savo poreikių patenkinimo klasėje, prekybos centruose, restoranuose ir žaislų parduotuvėse. Taip yra dėl to, kad tėvai išmokė jų smegenis tuojau pat gauti tai, ko tik jie įsigeidžia.

2. Apribota socialinė sąveika

Mes turime daug reikalų, todėl duodame savo vaikams išmanųjį prietaisą, kad jie būtų užimti. Anksčiau vaikai žaisdavo gatvėje, kur ekstremaliomis sąlygomis lavindavo savo socialinius įgūdžius. Tačiau dabar kompiuteriniai priedėliai pakeitė vaikams buvimą gryname ore. Be to, technologijos emociškai atitolino tėvus nuo jų vaikų.

Telefonas, kuris „sėdi“ su vaiku vietoj mūsų, neišmokys jo bendrauti. O juk dauguma sėkmingų žmonių turi išvystytus socialinius įgūdžius. Tai prioritetas.

Smegenys primena raumenis, kurie mokomi ir treniruojami. Jeigu norite, kad jūsų vaikas galėtų važinėtis dviračiu, jūs mokote jį minti pedalus. Jeigu norite, kad vaikas mokėtų laukti, reikia mokyti jį kantrybės. Jeigu norite, kad vaikas mokėtų bendrauti, būtina lavinti jo socialinius įgūdžius. Tas pat pasakytina apie kitus įgūdžius bei gebėjimus.

3. Begalinės linksmybės

Mes sukūrėme mūsų vaikams dirbtinį pasaulį. Jame nebūna nuobodu. Kai tik vaikas užtyla, mes skubame jo vėl linksminti, nes kitaip mums atrodo, kad neatliekame savo tėviškų pareigų.

Mes gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose: vaikai savo „linksmybių visatoje“, o mes kitame – darbų pasaulyje.

Kodėl vaikai mums nepadeda virtuvėje arba skalbiantis? Kodėl jie nesusitvarko savo žaislų?

Tai paprastas ir monotoniškas darbas, treniruojantis mūsų smegenis funkcionuoti atliekant nuobodžias pareigas. Tai juk tas pats „raumuo“, kurio prireikia mokantis mokykloje.

Kai vaikai ateina į mokyklą ir reikia rašyti, jie sako: „Aš negaliu, tai pernelyg sudėtinga, per daug nuobodu.“ Kodėl? Todėl, kad darbingas „raumuo“ neištreniruojamas per begalines linksmybes. Jis ištreniruojamas tik dirbant.

4. Technologijos

Išmanieji įrenginiai tapo mūsų vaikams nemokamomis auklėmis, bet už tokią pagalbą tenka susimokėti. Mes sumokame savo vaikų nervų sistema, jų gebėjimu sukaupti dėmesį ir atidėti savo poreikių patenkinimą.

Kasdienis gyvenimas išties nuobodus, jei lygintume jį su virtualia realybe.

Kai ateina į klasę, vaikai susiduria su realiais žmonių balsais bei adekvačia vizualine stimuliacija, kuri skiriasi nuo grafinių sproginėjimų bei specialiųjų efektų, kuriuos jie priprato matyti savo ekranuose.

Po praleistų virtualioje realybėje valandų vaikams vis sunkiau sekasi apdoroti informaciją, gaunamą klasėje, nes jie pripratę prie didesnės stimuliacijos, kurią teikia vaizdo žaidimai. Vaikai nesugeba apdoroti informacijos, kuri pateikiama žemesniu stimuliavimo lygmeniu, ir tai neigiamai veikia jų gebėjimą spręsti akademinius uždavinius.

Technologijos taip pat emociškai atitolina mus nuo mūsų vaikų ir šeimų. Emocinis tėvų artumas – tai pagrindinė mitybinė medžiaga vaiko smegenims. Bet, deja, mes vis labiau atimame tai iš savo vaikų.

5. Vaikai valdo pasaulį

„Mano sūnus nemėgsta daržovių.“ „Jai nepatinka anksti gultis miegoti.“ „Jis nemėgsta pusryčiauti.“ „Ji nemėgsta žaisliukų, bet puikiai perprato planšetę.“ „Jis nenori rengtis pats.“ „Ji tingi valgyti pati.“

Panašius dalykus nuolatos girdžiu iš tėvų. Nuo kada vaikai mums diktuoja, kaip juos auklėti? Jeigu leisime tai daryti jiems patiems, jie tik ir valgys makaronus su sūriu bei pyragaičius, žiūrės televizorių, žais su planšete ir niekada nesiguls miegoti.

Kaip mes padedame savo vaikams, jeigu duodame jiems tai, ko jie nori, o ne tai, kas jiems gerai? Negaudami visaverčio maisto bei neišsimiegodami naktį mūsų vaikai ateina į mokyklą sudirgę, pilni nerimo ir negali susikaupti. Be to, mes suteikiame jiems neteisingą įsivaizdavimą, kad gali daryti viską, ko nori, ir nedaryti to, ko nenori. Jie net nebeturi tokio supratimo – kad „reikia padaryti“.

Deja, bet norint ko nors pasiekti gyvenime mums dažnai tenka daryti tai, kad būtina, o ne ko norisi.

Jeigu vaikas nori vėliau tapti studentu, jam būtina mokytis. Jeigu jis nori būti futbolininkas, privalo kiekvieną dieną treniruotis.

Mūsų vaikai žino, ko nori, bet jiems sudėtinga daryti tai, kas būtina siekiant to tikslo. Tai baigiasi neįgyvendintais tikslais bei karčiais nusivylimais.

Treniruokite jų smegenis.

Jūs galite treniruoti vaiko smegenis ir pakeisti jo gyvenimą taip, kad jis taps sėkmingas ir socialinėje, ir emocinėje, ir akademinėje srityse.

Štai kaip tai daroma:

1. Nebijokite nustatyti rėmus

Vaikams jų reikia, kad užaugtų sveiki ir laimingi.
– Nustatykite mitybos, miego laiką ir laiką, skirtą kompiuteriniams prietaisams.
– Galvokite apie tai, kas gerai jūsų vaikams, o ne apie tai, ko jie nori ar nenori. Vėliau jie pasakys jums už tai ačiū.
– Auklėjimas – tai sunkus darbas. Turite būti kūrybingi, kad priverstumėte juos daryti tai, kas gerai jiems patiems, nors didelė tokio laiko dalis bus visiška priešingybė tam, ko jiems norisi.
– Vaikams reikia sveikų pusryčių ir visaverčio maisto. Jie turi vaikščioti gryname ore ir laiku gultis miegoti, kad kitą dieną atėję į mokyklą galėtų stropiai mokytis.
– Paverskite tai, ko jie nenori daryti, linksmybėmis, emocingu ir stimuliuojančiu žaidimu.

2. Apribokite naudojimosi kompiuteriais laiką ir atkurkite emocinį ryšį su savo vaikais

– Padovanokite jiems gėlių, nusišypsokite, pakutenkite, įdėkite į kuprinę arba po pagalve raštelį, nustebinkite pasiimdami pietauti iš mokyklos, kartu šokite, šliaužiokite, muškitės pagalvėmis.
– Surenkite šeimyninę vakarienę, žaiskite stalo žaidimus, eikite kartu pasivaikščioti ir vaikštinėkite vakare pasišviesdami žibintuvėliu.

3. Išmokykite juos laukti!

– Nuobodžiauti – normalu, tai pirmas žingsnis, vedantis į kūrybą.
– Pamažu didinkite laukimo laiką tarp „aš noriu“ ir „aš gaunu“.
– Stenkitės, kad jie nenaudotų išmaniųjų įrenginių automobilyje ir restoranuose, ir išmokykite vaikus laukti šnekučiuojantis arba žaidžiant.
– Apribokite nuolatinį užkandžiavimą.

4. Išmokykite savo vaiką atlikti monotoniškus darbus nuo ankstyvos vaikystės, nes tai susiję su darbingumo ugdymu

– Susidėti drabužėlius, surinkti žaisliukus, pakabinti striukę, išpakuoti produktus, pasikloti lovą.
– Būkite kūrybingi. Paverskite šias pareigas linksmybėmis, kad jų smegenys asocijuotų šiuos darbus su pozityviais dalykais.

5. Mokykite jį socialinių įgūdžių

Išmokykite dalintis, pralaimėti ir laimėti, girti kitus, sakyti „ačiū“ ir „prašau“.

Remdamasis savo kaip terapeuto patirtimi, galiu pasakyti, jog vaikai pasikeičia tada, kai tėvai pakeičia savo požiūrį į auklėjimą. Padėkite savo vaikams pasiekti gyvenime sėkmės treniruodami jų smegenis, kol dar ne vėlu.