Kaip teisingai atsakyti į klausimą „Kuo jūs dabar užsiimate?“

Man buvo truputį daugiau nei 40, kai sužinojau, kad į klausimą „Kuo jūs dabar užsiimate?“ galima atsakyti: „Osim chaim.“

„Mėgaujamės gyvenimu.“ Pirmą kartą šį posakį aš išgirdau čia, Izrarelyje.

Pažodinis jo vertimas „darome gyvenimą“.

Miesto kavinė. Pusiaudienis. Prie gretimo staliuko sėdi pagyvenusi pora. Jis ir ji. Ne vyras ir žmona, ne. Greičiau seni pažįstami arba draugai. Jie nerūpestingai kalbasi, flirtuoja, geria kavą. Staiga pasigirsta telefono skambutis. Kažkas kitame laido gale jo klausia: „Ką veiki?“ O jis: „Osim chaim.“

Mėgaujasi gyvenimu.

Nesprendžiu problemų, neuždirbu pinigų, neieškau atsakymų į klausimus, nekeliu tikslų ir jų nesiekiu, nemetu svorio, galų gale ne! Tiesiog mėgaujuosi gyvenimu.

Šis žodžių žaidimas mane tiesiog užbūrė ir aš supratau, kad irgi noriu išmokti šio „osim“.

Pirmąją pamoką man pateikė gyvūnų parduotuvės savininkas, kai anksti ryte užbėgau pas jį nupirkti šuniui maisto. Jis jau buvo atidaręs savo parduotuvėlę, bet dar nespėjo prabusti, todėl lėtai dėliojo prekes. Aš pagal metų metus išmoktą įprotį pradėjau aiškinti, kad man reikia greitai ir net skubiai.

Bet krautuvėlės savininkas išėmė iš narvo mažą triušiuką ir padavė man į rankas. Tuo momentu aš supratau: tai štai koks tu – „osim chaim“!

Laikas man sustojo. Norėjosi valandų valandas glostyti pūkuotą šiltą kamuoliuką. Ir žiūrėti, užburiamai žiūrėti į neskubantį dirbti pardavėją.

Vėliau buvo daug kitų pamokų, kiekviena kurių suteikė man laimės.

Pavyzdžiui, šiandien aš tikrai žinau, kur verda pačią skaniausią kavą Tel Avive.

Pati skaniausia ji ne dėl skonio, ne. Tiesiog šioje vietoje renkasi tokia ryški publika su tokiais nepakartojamais šunimis! Stebėti šį pasaulį ir neskubant gerti kavą – man tai „osim chaim“.

Arba. Aš niekada nežinojau, kad šerti arklį – tai malonumas. Taktiškas, dvasinis. Nuo mažens bijojau prie jų prieiti. Bet Izraelyje arklidėse nuostabių arklių šeimininkė šypsodamasi pasiūlė man pabandyti įveikti baimę ištiesiant arkliui obuolį.

Ir štai plačiai pražiojęs burną su puikiais dantimis jis arba ji tiesė snukį prie mano drebančios rankos ir labai švelniai, tik drėgnomis lūpomis ir šiltu šiurkščiu liežuviu laižė nuo delno obuolį. Šioje vietoje man pritrūko žodžių.

Bet svarbiausią „osim chaim“ pamoką aš išmokau prieš dvejus metus kelyje.

Tai nutiko tuo momentu, kai uždengiau dukrą savo kūnu. Su Sonia važiavome namo mašina ir išgirdome sirenų kaukimą. Tai nutiko 2014 metų vasarą, vyko operacija „Nesugriaunama uola“, ir mes papuolėme į apšaudymą iš raketų.

Pagal instrukcijas, aš išjungiau mašiną, paėmiau vaiką iš kėdutės, paguldžiau jį ant kelio ir pridengiau savimi. Aš iki šiol gerai pamenu numuštos raketos bangą, perėjusią per mano kūną, ir dukters šnabždesį: „Mama, tu mane tuoj uždusinsi.“ Taip stipriai aš ją „pridengiau“.

Po šio nutikimo pasaulis aplink mane nusidažė visiškai kitomis spalvomis. Ir aš pagaliau iš tikrųjų supratau, ką reiškia „osim chaim“: „Mėgautis gyvenimu čia ir dabar!“

***

Turtas – ne tai, kokius kailinius vilki, kokia mašina vairuoji ir kokį nepakartojamą telefoną laikai rankoje!

Turtas – tai gyvi tėvai, sveiki vaikai, patikimi draugai ir tvirtas mylimo žmogaus petys!

Jei gebate matyti, vaikščioti, kalbėti, mylėti ir kasryt pakilti iš lovos – jūs pasakiškai turtingas žmogus!

Skųsdamiesi gyvenimu pagalvokite apie tuos, kurie per anksti iš jo išėjo.

Skųsdamiesi vyru įsivaizduokite, kiek merginų svajoja ištekėti.

Skųsdamiesi savo nepaklusniais vaikais pagalvokite apie tuos, kurie kasdien meldžia Dievo, kad jų susilauktų. Vertinkite tai, ką turite.

Yra trys spąstai, kurie vagia džiaugsmą ir taiką: gailėjimasis praeities, panika dėl ateities ir nedėkingumas už dabartį.

Visą gyvenimą aš visuomet bijau prarasti žmones, kuriuos myliu. Kartais klausiu savęs, ar yra kas nors, kas taip pat bijo prarasti mane?

Jei jums pavyks rasti ką nors, su kuo galėsite apsikabinti ir užsimerkti prieš visą pasaulį, jums pasisekė!

Kartais stebuklai būna tokie mažyčiai, kad žmonės jų tiesiog nepastebi.

Žmonės – keisti sutvėrimai. Vienas kitam kenkia, o atleidimo prašo Dievo.

Mes gimstame rėkdami, o mirštame atsidusdami. Lieka tik gyventi juokiantis.