Orichalkas: paslaptingas senovės metalas

Orichalkas neabejotinai buvo kažkas vertingo. Platono dialoguose jis pasirodo kaip vertinga medžiaga, nusileidžianti tik auksui. Paslaptinga orichalko, glaudžiai susijusio su legendiniu Atlantidos miestu, prigimtis šimtmečius kurstė smalsumą dėl jo egzistavimo ir savybių.

Nors senoviniuose tekstuose galima suprasti jo reikšmę, tiksli šio legendinio metalo sudėtis ir praktinis pritaikymas išlieka neišaiškinti. Ar orichalkas buvo pusiau magiškas metalas, išgaunamas kalnuose? O gal tai buvo tik kitas kasdienio žalvario pavadinimas?

Laimei, ši paslaptis turi atsakymą. Neseniai sudužusiame laive rasta dešimtys orichalko luitų.

Orichalkas kilęs iš graikiškų žodžių oros, reiškiančio kalnus, ir chalkos, reiškiančio bronzą. Sudėjus šiuos du žodžius gauname "kalnų varį".

Problema išspręsta, tiesa? Deja, romėnai su tuo nesutiko: jie orichalką laikė kažkuo kitu, vadindami jį aurichalum, kilusiu iš lotyniško žodžio aurum, reiškiančio auksą.

Nepaisant paslaptingo metalo reputacijos, apie orichalką žinome stebėtinai daug, ir daug ką galima sužinoti iš etimologijos ir mūsų šiuolaikinių bandymų susieti dvi skirtingas žodžio šaknis. Buvo manoma, kad orichalkas yra metalas, labai panašus į auksą, todėl jis taip ir vadinosi romėnų kalba. Pasak romėnų oratoriaus Cicerono veikale "De Oficiis", šie du metalai buvo tokie panašūs, kad žmonės dažnai juos painiojo.

Kiti jį apibūdino kaip ugninį metalą, tamsiai geltonos arba rausvai geltonos spalvos. Kai kurie mano, kad orichalkas nėra savarankiška medžiaga, o kažkoks senovinis lydinys.

Senovės autoriai negalėjo tiksliai nustatyti jo sudėties, o galutinio atsakymo į šį klausimą nerasta. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai daro prielaidą, kad jį sudarė apie 80 proc. vario, 20 proc. cinko ir kai kurie kiti elementai, pavyzdžiui, švinas, alavas ir net auksas.

Taip buvo gautas metalas, panašus į auksą, bet daug pigesnis. Orichalko lydinys buvo neįtikėtinai plastiškas, tvirtesnis už varį ir atsparus blukimui. Daugelis šiuolaikinių istorikų mano, kad šis metalas, vadinamas orichalku, greičiausiai buvo ankstyvoji žalvario forma, ypač Romos imperijos laikais.

Orichalką naudojo ir graikai, ir romėnai. Pirmosios nuorodos į šį metalą randamos garsių graikų rašytojų Homero (750 m. pr. m. e.) ir Hesiodo (700 m. pr. m. e.) veikaluose. Jie abu labai gerai atsiliepė apie šį metalą, pabrėždami jo blizgesį ir legendinį statusą.

Romėnai šį metalą atrado daug vėliau, tačiau jį veiksmingai naudojo. Apie 45 m. pr. m. e. jie pradėjo jį naudoti monetoms, ypač sestercijams ir dupondijams, kaldinti.

Atrodo, kad pamišęs imperatorius Neronas buvo šio metalo gerbėjas, o 54-68 m. po Kr. iš romėniškojo orichalko buvo nukaldinti dar trys nominalai - semis, kvadranas. Vėlesni imperatoriai, tokie kaip Vespasianas, Hadrianas ir Trajanas, taip pat kaldino monetas iš šio metalo.

Laikui bėgant orichalkas nustojo būti naudojamas. Po imperatorių Antonino Pijaus (138-161 m. po Kr.), Marko Aurelijaus (161-180 m. po Kr.) ir Komodo (180-192 m. po Kr.) valdymo, atrodo, gamyba beveik nutrūko.

Archeologiniai radiniai rodo, kad dažniausiai orichalką romėnai naudojo tik monetoms kaldinti, o jo gamyba buvo valstybės monopolis. Keletas rastų artefaktų, kurie nėra monetos, yra labai maži, ir manoma, kad jie tikriausiai buvo pagaminti iš išlydytų monetų.

Ne visi jo naudojimo būdai buvo teisėti. Dėl didelio orichalko panašumo į auksą jis puikiai tiko sukčiavimui. Pavyzdžiui, žmonės vogdavo auksą iš šventyklų ir kitų viešų vietų, o paskui jį pakeisdavo orichalko klastotėmis.

Dėl to buvo kalti net Romos imperatoriai: Julijus Cezaris iš Romos sostinės pavogė 1400 kg aukso ir pakeitė jį orichalku, o imperatorius Vitellijus buvo linkęs plėšti savo šventyklas ir daryti tą patį.

Taigi kaip jis buvo sukurtas? Iš tikrųjų nežinome. Išliko tiek nedaug pavyzdžių to, ką laikome orichalku, kad istorikai net negali iki galo sutarti, kokia buvo šio metalo sudėtis, kaip jis susidarė, ar tai tikrai buvo bronzos lydinys ir ar apskritai egzistavo tokia forma, kokia aprašoma. Vis dėlto kai kurie senovės autoriai mums paliko tam tikrų užuominų.

Pasak Plinijaus Vyresniojo, orichalkas buvo gaunamas varį sumaišius su kadmiu (graikiškai - kadmeja). Patį kadmį sudarė dvi metalų grupės. Pirmąją sudarė cinko mineralai, tokie kaip kalcsonitas ir kalaminas, o antrąją - žmogaus sukurtos medžiagos, nuskintos nuo lydymo krosnių sienelių.

Vėlesni autoriai išplėtė Plinijaus įrašus. Jie teigė, kad metalas buvo gaunamas maišant varį su cinko rūda ir medžio anglimi. Jie manė, kad kaitinama medžio anglis susmulkino cinko rūdą ir pavertė ją garais, kuriuos vėliau kažkokiu būdu sugėrė varis. Romėnų rašytojas Dioskoridas aprašė kažką panašaus.

Iš šių įrašų aišku, kad graikai ir romėnai nesuprato lydymo proceso metu vykstančių cheminių pokyčių. Plinijus manė, kad varis stebuklingai sugeria kadmį ir taip susidaro orichalkas, o Dioskoridas, atrodo, manė, kad orichalkas yra tiesiog patobulinta vario forma.

Taigi lieka vienas klausimas: kaip orichalkis iš vario ir cinko lydinio virto legendiniu metalu? Ankstyviausi jo aprašymai nemažai prisidėjo prie šio virsmo.

Homero "Himne Afroditei" aprašoma, kokia graži buvo deivė ir kaip ji nešiojo auskarus, pagamintus iš orichalco. Romėnų poeto Vergilijaus "Eneidos" 12 knygoje taip pat aprašomas mitinis metalas, o Enėjo priešas, Rutulų karalius Turnas, dėvi iš balto orichalko pagamintą krūtinės liemenį.

Tačiau asmuo, iš tikrųjų sukūręs legendą apie orichalką dėl jo mitinio patrauklumo, buvo Platonas. Savo veikale "Kritijas" jis kalba apie Atlantidos žūtį ir nuolat mini šį metalą. Platonas rašė, kad legendiniame nuskendusiame žemyne buvo daug orichalko kasyklų, o pastatai, rūmai ir šventyklos buvo dekoruoti šiuo metalu.

Jis taip pat rašė, kad Atlantidos dievas buvo Poseidonas ir būtent jis jos gyventojams davė įstatymus. Šiuos įstatymus pirmieji Atlantidos karaliai esą užrašė ant didžiulio orichalko stulpo. Ilgus metus Atlantidos ieškotojai tikėjosi, kad orichalco radinys padės ją atrasti.

2015 m. jūrų archeologai rado senovinio laivo nuolaužą su 47 orichalco luitais. Dar 39 luitai buvo aptikti po dvejų metų. Atlikus luitų analizę paaiškėjo, kad jie buvo pagaminti prieš 2600 metų ir turi anksčiau minėtą vario ir cinko sudėtį. Tai buvo didžiausia kada nors aptikta orichalko partija, ir daugeliui tai buvo galutinis orichalko egzistavimo įrodymas.

Tik viskas nėra taip paprasta. Iš išlikusių aprašymų aišku, kad orichalkas iš legendos, apie kurią rašė graikai, buvo kasamas, o ne gaminamas. Tad kaip jis gali būti tas pats metalas, iš kurio romėnai gamino monetas? Atrodo, kad yra daug painiavos dėl to, kas iš tikrųjų buvo orichalkas.

Kai kurie šiuolaikiniai istorikai mano radę atsakymą. Jie mano, kad senovėje buvo dvi orichalko rūšys. Paslaptingas mitinis orichalkas, apie kurį rašė graikai, ir vario lydinys, kurį naudojo romėnai (ir apie kurį turime įrodymų).

Romėnai nesuprato savo metalurgijos chemijos, todėl dažniausiai tiesiog suteikdavo savo lydiniui mitinį pavadinimą. Taigi turime romėnų orichalką, tačiau tikrasis orichalkas ir toliau lieka toks pat paslaptingas.