1908 m. Tunguskos meteorite galėjo būti antimaterijos

1908 m. birželio 30 d. Podkameninės Tunguskos upės baseine Sibire įvyko kažkas, kas tapo ryškiausiu įvykiu, susijusiu su dangaus kūno kritimu.

Visa tai įvyko maždaug už 800 km į šiaurę nuo Baikalo ežero. Sprogimas buvo matomas saulės apšviestame, debesuotame danguje maždaug 1500 kilometrų spindulio teritorijoje ir buvo apibūdintas kaip akinamai ryškaus objekto skrydis ir sprogimas, dėl kurio net saulės šviesa atrodė tamsi.

Objekto sprogimą (kritimą?) lydėjo itin stiprūs radiacijos reiškiniai. Nors tuo metu įvairiuose pasaulio taškuose buvo užfiksuoti seisminiai, meteorologiniai ir geomagnetiniai sutrikimai, o vėlesniais metais iš liudininkų buvo renkami kritimą lydėjusių reiškinių aprašymai, pirmasis smūgio vietos tyrimas buvo atliktas tik 1927 m. Kraterio pėdsakų nerasta, nors dėl terminio ir sprogimo poveikio vis dar buvo matyti didelė miško žala.

Buvo iškelta įvairių hipotezių, aiškinančių, kad įspūdingus padarinius sukėlė didelis meteoras, maža kometa arba branduolinis sprogimas.

Ekspedicijų ir istorinių dokumentų, pagrįstų sprogimo ir šiluminiais pažeidimais smūgio vietoje, duomenys apie bendrą energijos kiekį sutampa tarpusavyje ir rodo, kad jos kiekis viršijo 1023 ergus. tikėtina, kad apie 1024 ergus (1 ergas yra lygus 1 dino jėgos darbui, atliktam perkeliant jėgos veikimo tašką 1 cm atstumu jėgos veikimo kryptimi. 1 erg = 1 g-cm2/s2 = 10-7 J).

Jei tai buvo kokio nors branduolinio sprogimo padarinys, tuomet neutronų nuotėkis į atmosferą ir vėlesnis anglies-14 susidarymas iš atmosferos azoto turėjo būti nustatytas analizuojant tuo metu augusią augalinę medžiagą. Todėl atrodė tikslinga atlikti tokią analizę ir tam tikslui buvo pasirinkti metiniai medžio žiedai.

Įdomu atkreipti dėmesį į liudininkų aprašymus, nes jie yra reti dėl to, kad sprogimo vieta yra durpynai ir miškai, kuriuose beveik nėra gyventojų.

Vienas iš liudininkų, S. B. Semenovas, ūkininkas iš Vanovaro, esančio maždaug už 60 km, pasakojo L. A. Kulikui, kuris pirmasis 1927 m. tyrė meteorą, kad apie 8 val. ryto jis sėdėjo ant savo namo laiptų, žiūrėdamas į šiaurę, kai įvyko ugninis sprogimas, išlaisvinęs tiek karščio, kad "Mano marškiniai beveik sudegė ant kūno". Tačiau ugnies kamuolys truko neilgai.

Tuo pat metu sprogimas jį nubloškė nuo laiptų už kelių metrų ir trumpam paliko be sąmonės. Kai jis atsipeikėjo, pasigirdo baisus garsas, kuris sudrebino visą namą, išdaužė langų stiklus ir gerokai apgadino jo tvartą.

Kitas stebėtojas P. O. Kosolopovas, S. B. Semenovo kaimynas, dirbo prie savo namo, kai staiga pajuto, kad jam degina ausis. Jis užsidengė jas rankomis ir nubėgo į savo namus, klausdamas Semionovo, ar šis nieko nematė, į ką Semionovas atsakė, kad jis taip pat apdegė. Namo viduje staiga nuo lubų ėmė kristi žemė ir išlėkė jo didelės viryklės gabalas. Langai sudužo, o jis išgirdo į šiaurę dingstant griaustinį. Tada jis išbėgo į lauką, bet nieko nematė.

1927 m. balandžio 16 d. Tungusas Liučetkenas pasakojo Kulikui, kad jo giminaitis Vasilijus Iljičius turėjo apie 500 elnių ir daug "sandėlių" kritimo vietovėje. Išskyrus kelias dešimtis rankinių elnių, kiti ganėsi toje vietovėje. "Atėjo gaisras ir sunaikino mišką, šiaurės elnius ir visus kitus gyvūnus".

Tada keli tungusai išvyko į žvalgybą ir rado kelių šiaurinių elnių sudegusias liekanas: kiti visiškai išnyko. Vasilijaus Iljičiaus sandėlyje sudegė viskas, įskaitant drabužius. Jo sidabriniai indai ir samovarai buvo išlydyti. Nepaliesti liko tik keli dideli kibirai.

Pasak Krinovo, akinantis ugnies kamuolys per kelias sekundes nukeliavo iš pietryčių į šiaurės vakarus, palikdamas už savęs dulkių pėdsaką. Virš smūgio vietos matėsi liepsnos ir dūmų debesis. Matomi reiškiniai buvo stebimi iki 700 km atstumu, o ugnies kamuoliui praskriejus girdėjosi garsūs sprogimai.
iki 1 000 km atstumu.

Žurnalas "Nature", 1965 m.