Kodėl doleris praras pasaulinės rezervinės valiutos statusą?

400 m. pradžioje Romos imperija byrėjo per siūles ir jai beviltiškai reikėjo stipraus, kompetentingo vadovo. Teoriškai Honorijus turėjo būti tinkamas žmogus šiam darbui.

Honorijus gimė Konstantinopolio karališkuosiuose rūmuose ir praktiškai nuo pat gimimo buvo ruošiamas valdyti geriausių karalystės ekspertų. Taigi net būdamas jaunas, Honorijus jau buvo sukaupęs dešimtmečių patirtį, rašo schiffsovereign.com.

Tačiau Romos priešininkai užsienyje pagrįstai manė, kad Honorijus yra silpnas, neadekvatus, skaldantis visuomenę ir visiškai neveiksnus.

Jis sudarė kvailas taikos sutartis, kurios sustiprino Romos priešus. Jis mokėjo didžiules pinigų sumas kai kuriems galingiausiems varžovams ir praktiškai nieko negaudavo mainais. Jis beveik nesistengė apsaugoti Romos sienų, palikdamas imperiją atvirą barbarams.

Buvo didelė infliacija. Mokesčiai buvo dideli. Sumažėjo ekonominė gamyba. Sumažėjo romėnų karinė galia. Visi Romos užsienio priešininkai įgavo drąsos.

Atsitiktiniam stebėtojui galėjo atrodyti, kad Honorijus iš visų jėgų stengėsi, jog imperija taptų silpnesnė.

Viena didžiausių grėsmių Romai kilo 408 m., kai į Italiją įsiveržė barbarų karalius Alarikas; tuo metu imperijos gynyba buvo tokia neegzistuojanti, kad senovės istorikai Alariko žygį Romos link apibūdino kaip nesipriešinimą ir neskubų, tarsi jie būtų „dalyvavę kokioje nors šventėje“, o ne invazijoje.

Alarikas ir jo kariuomenė į Romos miestą atvyko 408 m. rudenį ir nedelsdamas išdėstė savo pajėgas, kad atkirstų bet kokį tiekimą. Į miestą negalėjo patekti joks maistas, ir netrukus jo gyventojai pradėjo badauti.

Istorikai pasakojo siaubingas istorijas apie kanibalizmą, įskaitant moterų valgymą savo pačių vaikų, kad išgyventų.

Tačiau užuot siuntęs karius ir kovojęs, Honorijus sutiko sumokėti Alarikui didžiulę išpirką - 5000 svarų aukso, 30 000 svarų sidabro ir tiesiog tonas kito materialaus turto ir prekių.

(Dabartiniais pinigais, pakoreguotais atsižvelgiant į gyventojų skaičių, tai būtų milijardai dolerių... panašiai tiek, kiek JAV pernai išleido Iranui apsikeisdamos belaisviais).

Natūralu, kad Honorijus savo ižde neturėjo tokios milžiniškos sumos... todėl romėnai buvo priversti išardyti ir išlydyti savo šventyklas ir statulas, kad galėtų sumokėti Alariko išpirką.

Ironiška, kad viena iš išlydytų statulų buvo paminklas Virtusui, romėnų drąsos ir jėgos dievui... todėl senovės istorikas Zosimas padarė išvadą, kad „viskas, kas liko iš romėnų drąsos ir narsos, visiškai užgeso“.

Imperijos gyvavimo pradžioje - nuo Augusto iškilimo 27 m. pr. m. e. iki Marko Aurelijaus mirties 180 m. po Kristaus - Roma du šimtmečius buvo aiški ir neprilygstama supervalstybė. Beveik niekas nedrįso susigrumti su Roma, ir tik nedaugelis tų, kurie tai padarė, liko gyvi.

Šiuolaikiniai mokslininkai oficialų Vakarų Romos imperijos žlugimą paprastai laiko 476 metais. Tačiau visiškai aišku, kad Romos galia ir prestižas žlugo dešimtmečiais anksčiau.

Kai 408 m. Roma buvo išpirkta (o 410 m. - apiplėšta), visiems tuo metu buvo akivaizdu, kad imperatorius nebeturi galios.

Neilgai trukus dauguma Vakarų žemių, kuriose kadaise dominavo Roma, - Italija, Ispanija, Prancūzija, Britanija, Šiaurės Afrika ir t. t. - buvo kontroliuojamos įvairių barbarų genčių ir karalysčių.

Vestgotai, ostrogotai, vandalai, frankai, anglai, saksai, burgundai, berberai ir kt. įkūrė nepriklausomas karalystes. Kurį laiką Vakarų Europoje nebuvo dominuojančios supervalstybės. Tai buvo daugiapolis pasaulis. Ir perėjimas buvo gana staigus.

Manau, kad tai vyksta dabar - mes išgyvename panašų perėjimą, ir jis atrodo toks pat staigus.

Jungtinės Valstijos dešimtmečius buvo dominuojanti pasaulio supervalstybė. Tačiau, kaip ir vėlesniame Romos imperijos etape, JAV akivaizdžiai patiria nuosmukį. Tai neturėtų būti ginčytinas teiginys.

Nedramatizuokime; svarbu, kad dėmesys būtų sutelktas į faktus ir tikrovę. JAV ekonomika tebėra didžiulė ir galinga, šalis apdovanota gamtos išteklių gausa - neįtikėtinai derlinga žemės ūkio paskirties žeme, vienais didžiausių pasaulyje gėlo vandens ištekliais, nesuskaičiuojamomis energijos ir kitų svarbiausių prekių atsargomis.

Tiesą sakant, nuostabu, kad valdžios žmonėms pavyko taip smarkiai viską sugadinti. Ir vis dėlto jie tai padarė.

Valstybės skola nekontroliuojama ir kasmet didėja trilijonais dolerių. Iš tikrųjų skolos augimas gerokai lenkia JAV ekonomikos augimą.

Socialinė apsauga yra nemoki, o patys programos patikėtiniai (įskaitant JAV iždo sekretorių) pripažįsta, kad jos pagrindinis patikėjimo fondas baigsis jau po devynerių metų.

Atrodo, kad atsakingi žmonės niekada nepraleidžia progos plyta po plytos sugriauti kapitalizmą (t. y. ekonominę sistemą, kuri sukūrė tokią didelę gerovę).

Be to, visur esama socialinių krizių: prokurorai, kurie atsisako vykdyti įstatymus, teisingumo sistemos ginklavimasis, fiasko prie pietinės sienos, mažėjantis gimstamumas, nepaprastas socialinis susiskaldymas, kurį pastaruoju metu labiausiai įrodo protestai prieš Izraelį.

O labiausiai JAV nuolat demonstruoja savo neįtikėtinai neveikiančią vyriausybę, kuri nesugeba susitarti dėl nieko - nuo biudžeto iki skolos lubų. Prezidentas turi akivaizdžių kognityvių sutrikimų ir priima keisčiausius sprendimus, kuriais praturtina Amerikos priešus.

Ar šias problemas galima išspręsti? Taip. Ar jos bus ištaisytos? Galbūt. Bet, kaip sakydavome kariuomenėje, „viltis - tai ne veiksmas“.

Planuodamas šią dabartinę trajektoriją iki natūralios pabaigos, manau, kad pasaulis įžengs į naują „barbarų karalystės“ paradigmą, kurioje nebus dominuojančios supervalstybės.

Be abejo, šiandien yra nemažai augančių konkurentų. Tačiau nė vienas jų nėra pakankamai galingas, kad užimtų vadovaujantį vaidmenį pasaulyje.

Kinija turi daug gyventojų ir didžiulę ekonomiką. Tačiau ji taip pat turi per daug problemų... ir akivaizdus iššūkis - niekas nepasitiki Komunistų partija. Taigi, greičiausiai Kinija netaps dominuojančia supervalstybe.

Indijos ekonomika ilgainiui pralenks Kinijos ekonomiką, be to, ji turi dar daugiau gyventojų. Tačiau Indija net nėra arti to, kad taptų pasaulio supervalstybe.

Dar yra Europa. Kartu ji vis dar turi didžiulę ekonominę ir prekybos sąjungą. Tačiau ji taip pat išgyvena didelį nuosmukį... su daugybe socialinių krizių, tokių kaip mažas gimstamumas ir migrantų invazija.

Dar yra tokios energetinės galybės kaip Rusija, Iranas, Saudo Arabija ir Indonezija; jos yra per mažos, kad galėtų dominuoti pasaulyje, tačiau turi galios jam grasinti ir jį trikdyti.

Esmė ta, kad JAV nebėra pakankamai stiprios, kad galėtų vadovauti pasauliui ir suvaldyti priešiškai nusiteikusias valstybes. Ir akivaizdu, kad kitos šalys jau prisitaiko prie šios realybės.

Pavyzdžiui, šio mėnesio pradžioje Kinija sėkmingai paleido raketą į Mėnulį, vykdydama daugelį dešimtmečių truksiančią misiją, kurios tikslas - įkurti Tarptautinę Mėnulio tyrimų stotį.

Iki 2045 m. Kinija tikisi kartu su keliais tarptautiniais partneriais, įskaitant Rusiją, Pakistaną, Tailandą, Pietų Afriką, Venesuelą, Azerbaidžaną, Baltarusiją ir Egiptą, pastatyti didelę miesto tipo bazę. Prisijungimu taip pat domisi Turkija ir Nikaragva.

Tai gana įspūdinga, atsižvelgiant į tai, kiek daug valstybių dalyvauja, net jei tik nominaliai. Tačiau JAV nėra konsorciumo narė.

Prieš kelis dešimtmečius tai būtų buvę neįsivaizduojama. Tačiau šiandien visas likęs pasaulis supranta, kad jam nebereikia Amerikos finansavimo, vadovavimo ar patirties.

Panašių pavyzdžių matome visur, ypač Izraelyje ir Ukrainoje. Ir manau, kad vienas iš kitų numestų batų bus JAV doleris.

Juk jei likusiam pasauliui nereikia JAV kosmoso tyrimams ir jie gali ignoruoti JAV, kai reikia pradėti Trečiąjį pasaulinį karą, tai kam jiems dar reikia JAV dolerio?

Kai Amerika buvo neginčijama supervalstybė, doleris buvo aiškus ir akivaizdus pasirinkimas kaip pasaulinė rezervinė valiuta. Tačiau šiandien pasaulis kitoks.

Tai, kad užsienio valstybės ir toliau pasikliauja doleriu, galiausiai reiškia, kad vyriausybės ir centriniai bankai perka JAV vyriausybės obligacijas. O kodėl jie turėtų taip rizikuoti, kai valstybės skola ir taip sudaro 120 % BVP?

Be to, prieš keletą savaičių Kongresas priėmė naują įstatymą, pagal kurį Iždo departamentas įgaliotas konfiskuoti bet kurios šalies, kurią jis laiko „valstybe agresore“, turtą JAV doleriais.

Nors žmonės gali manyti, kad tai morališkai teisinga idėja, iš tikrųjų tai tik atbaidys užsienio investuotojus. Kodėl Kinija, Saudo Arabija ar bet kas kitas turėtų pirkti JAV vyriausybės obligacijas, jei jos gali būti konfiskuotos akimirksniu?

Visa tai galiausiai veda į pasaulį, kuriame JAV doleris nebėra dominuojanti rezervinė valiuta. Jau dabar matome šio pokyčio požymių, o iki dešimtmečio pabaigos jis gali visiškai įsibėgėti.

James Hickman Vertė - A. Lebionka