1974-ais metais trys NSO užpuolė meksikieti lakūną

1947 m. gegužės 2d. Karlas Antonijus De Los Santosas Montjelis (Carlos Antonio De Los Santos Montiel), 23-jų metų amžiaus lakūnas savo privačiu miniatiūriniu lėktuvu "Piper Aztec 24", kuris turėjo XB-XAU registracijos numerį, pakilo iš Mechiko aerodromo ir išskrido į Siuatanecho miestą (Gerero valstija). Gegužės 3-ią dieną iš pat ryto išskrido atgal, net nespėjęs papusryčiauti.

Šios dienos rytas buvo debesuotas. Tačiau Karlas lygiai 10:30 pakilo iš aerodromo, net neatsigėręs kavos, dėl ko vėliau sulaukė kaltinimų. Jis lengvai pakilo į 4 tūkstančių metrų aukštį, tačiau matomumas šiame aukštyje buvo blogas. Tuomet lakūnas pakilo į 4,5 tūkstančio metrų aukštį. Debesys išnyko, švietė saulė, buvo puikus matomumas.

Tuo metu kažkas neįprasto patraukė lakūno dėmesį, jis pažvelgė pro dešinįjį savo lėktuvo langą. Iš netikėtumo ir nuostabos Karlas tiesiog sustingo: ant lėktuvo sparno paties krašto buvo kažkoks objektas. Nežinomas objektas skriejo, atkartodamas lėktuvo judesius, jis buvo 20 cm virš lėktuvo sparno ir vos už 1,5 m nuo piloto kabinos. Karlas pažvelgė pro kairįjį kabino langą ir pamatė analogišką objektą virš kairiojo sparno. Po to pro priekinį stiklą pamatė trečią objektą, kuris, atrodė, skrenda tiesiai į piloto kabiną ir susidūrimas neišvengiamas, tačiau prieš pat lėktuvą skraidanti lėkštė metėsi žemyn po lėktuvu, o Karlas išgirdo kažkokį džeržgesį, tarsi šis objektas nubraukė lėktuvo dugną.

Tuo metu Monteljis atkreipė dėmesį į prietaisus, kurie rodė, kad lėktuvo greitis nuo 240 km/h sumažėjo iki 180 km/h. Karlas pabandė paversti lėktuvą ant kairiojo sparno, norėdamas numesti vieną iš neprašytų svečių, tačiau šturvalas neklausė. Lakūnas pabandė išleisti šasi, norėdamas pasiruošti nusileidimui, tačiau šasi irgi neklausė komandos.

Jau po šio įvykio tyrėjas Fernandas Telesas Parecha ėmė tirti pokalbio tarp Monteljo ir Mechiko aerodromo antžeminės tarnybos (kontrolės dispečerinio punkto) magnetofoninį įrašą. Aerodromo bokšte buvo gautas „Mayday“ signalas (tarptautinis pavojaus signalas).

Pats lakūnas atsakymų iš kontrolės dispečerinio bokšto negirdėjo, nors antžeminės tarnybos bandė užmegzti su juo ryšį. Dispečeris ne kartą prašė: „Nurodykite savo koordinates, kad galėtumėm išsiųsti pagalbą!“ Tačiau Karlas vis kartojo: „Lėktuvas nekontroliuojamas!“

Nuo tos minutės tarptautinis Mechiko uostas buvo uždarytas - jis nebepriėmė ir neleido pakilti nė vienam lėktuvui. Gelbėjimo tarnybos ruošėsi neatidėliotinoms priemonėms po Monteljo lėktuvo avarinio nusileidimo.

Pirmasis signalas „Mayday“ Mechiko aerouosto dispečerinėje buvo gautas gegužės 3 dieną 12:15. Dispečeriai susisiekė su Silva la Mora - vienu iš dispečerinės tarnybos vadovų ir Karlo tikru dėde, kad
šis savo ryšiu susisiektų su lakūnų ir išsiaiškintų padėtį lėktuve.

Tuo metu Karlas pastebėjo, kad jo lėktuvas ėmė mažinti aukštį. Ir štai du NSO „atsikabino“ nuo jo, pakilo aukštyn, keletą minučių skrido kiek aukščiau piloto kabinos, o po to dideliu greičiu nuskriejo link Popokatepetlio ugnikalnio (virš jo ir mūsų dienomis gana dažnai matomi NSO).

Karlas artėjo link Mechiko, jis vėl pabandė išleisti šasi - šį kartą bandymas buvo sėkmingas. Lėktuvas vėl ėmė klausyti piloto. Netrukus atsirado normalus ryšys su aerodromo kontrolės bokštu. Tačiau dispečeris pasiūlė Karlui ne iš karto nutūpti, o apsukti keletą ratų aplink aerodromą, kad pilotas įsitikintų, jog lėktuvas elgiasi visiškai normaliai.

Karlas Monteljis net 40 minučių suko ratus aplink aerodromą, kol gavo leidimą nusileisti. 13:34 jis ramiai ir tiksliai nusileido. Lakūnas savo lėktuvėlį nutupdė ant pievos tarp juostų, skirtų didiesiems lėktuvams, kur jo jau laukė medikų ir gaisrininkų komandos.

Iš karto po nusileidimo Karlas Monteljis buvo išgabentas į vietinę lakūnų karinę kliniką. Gydytojai, atlikę tyrimus, padarė išvadą, kad lakūnas yra visiškai sveikas ir gali toliau skraidyti. Tačiau keletas vadovaujančių asmenų iš aviacijos departamento pareikalavo, kad Karlo kraujas būtų nuodugniai ištirtas
- gal jame yra kokių narkotikų ar alkoholio pėdsakų. Tačiau kraujas buvo švarus.

Praėjus dviem dienoms po incidento Meksikos civilinės aviacijos departamento inspekcinės tarnybos vadovas kapitonas Ramiresas Altamirano įsakė Monteljui atlikti kompleksinį medicininį patikrinimą, kad būtų išsiaiškinta, kas atsitiko danguje. Juk tai galėjo būti paprasta haliucinacija, sukelta deguonies trūkumo dideliame aukštyje, ar kažkas kita.

Gegužės 7-ą dieną gydytojas iš Meksikos aviacijos departamento Luisas Ameskua baigė Karlo Monteljo tyrimo testus - neurologinį, fiziologinį ir psichiatrinį. Tik viena gydytojo išvada galėjo kelti nerimą medicininei komisijai: „Dėl žemo cukraus kiekio kraujyje lakūnas Karlas Monteljis galėjo matyti vaizdines haliucinacijas".

Tačiau tyrėjas Fernandas Telesas Parecha, apklausęs visus šio ore įvykusio incidento liudytojus, padarė visai kitokią išvadą: „Lakūnas Karlas Monteljis (23-jų metų amžiaus) pilotuoja privatų lėktuvą „Piper Aztec 24“ jau dvejus metus. Jis ore skraidė 370 valandų. Skraidymų metu šis pilotas pasirodė iš pačios geriausios pusės. Jis nerūko ir negeria, yra disciplinuotas ir išlaikantis pusiausvyrą“.

Tačiau pats svarbiausias trijų NSO liudininkas - Mechiko aerodromo terminio radaro duomenys. Radaras Karlo lėktuvą pastebėjo už 76 km nuo aerodromo ir visą laika jį sekė iki nusileidimo. Šiame sektoriuje kitų lėktuvų nebuvo. Tačiau vėliau nuo Karlo lėktuvo atsiskyrė trys objektai, kurie nuskriejo priešinga kryptimi. Sekimo tarnybos vadovas Chulijas Sezaras pareiškė: „Tokių skraidančių aparatų mūsų dienomis pasaulis nežino, Tai buvo žmogui dar nežinomas fenomenas".