Mūsų pasaulis labai silpnai apsaugotas nuo jam gręsiančio keisto ir netikėto pavojaus. Aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose irgi yra džiunglės, kuriose gyvena būtybės, blogesnės už tigrus. Taip prasideda 1913 metais išleistas Artūro Konan Doilio fantastinis pasakojimas "Aukštumų siaubas". Genialus rašytojas, greičiausiai, net nenutuokė, kad buvo labai arti tiesos.
Pasakojimo veikėjas lakūnas Džoisas Armstrongas buvo pabaisų sudraskytas tiesiog ore. Baisią paslaptį įminti padėjo jo užrašų knygutė, rasta po padengtomis gleivėmis lėktuvo nuolaužomis. 1939 metais Konan Doilio prasimanytas siužetas tapo realybe.
Iš San Diego aerodromo pakilo karinis transporto lėktuvas, atliekantis reguliarius reisus į Havajų salas. Po trijų valandų antžeminės tarnybos priėmė nelaimės signalą. Po to ryšys su lėktuvu nutrūko. Tačiau netrukus iš dispečerinio bokštelio buvo pastebėtas tas pats lėktuvas, grįžtantis į aerodromą. Jis vos pasiekė nusileidimo taką ir nusileido ant lėktuvo dugno, neišleisdamas šasi.
Kai į avarinio nusileidimo vietą atskubėjo gelbėtojai ir ugniagesiai, prieš jų akis atsivėrė kraupus vaizdas. Nors kabina atrodė neliesta, visur buvo pilna pritaškyto kraujo. Pilotas ir borto inžinierius buvo negyvi. Plėštinės žaizdos jų kūnuose atrodė taip, tarsi juos būtų užpuolę rykliai. Antrasis pilotas, kuris sugebėjo sugrįžti į aerodromą, merdėjo, netekęs daugybės kraujo. Jis netrukus mirė, taip ir neištaręs nė žodžio.
Ant kabinos grindų visur buvo mėtėsi iššautos gilzės. Abiejų lakūnų pistoletuose nebuvo likę šovinių. Lėktuve buvo jaučiamas supuvusių kiaušinių kvapas. Visiems gelbėtojams, dirbusiems lėktuve, vėliau pasireiškė odos suerzinimas.
Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo aprašyto įvykio du lakūnai nedideliu privačiu lėktuvu išskrido iš Nomo aerodromo Aliaskoje. Po kelių valandų eteryje pasigirdo vieno piloto balsas: „Padėkite! Padėkite! Mus supa akinanti šviesa! Abu varikliai nebeveikia! Ta bjaurybė...“. Šioje vietoje balsas nutilo. Niekas nieko taip ir nesužinojo, kas įvyko.
1970 metų rugsėjo 8 d. naktį virš Binbruko (Anglija) dingo karinis lėktuvas „F-94“. Prieš pat dingimą radaro operatorius gavo keistą pranešimą iš lėktuvo piloto kapitono Šefnerio: „Turiu vizualinį kontaktą... Tai kažkas neapibrėžta, be aiškių ribų. Šviečia melsva spalva. Velnias, na ir ryškumas! Labai ryšku... Dabar esu šalia jo. Tai kūgis... Palaukite, čia dar kažkas yra! Tai panašu į didelį futbolo kamuolį, pagamintą iš stiklo... Gal yra magnetinis ryšys tarp jo ir kūgio. Ten šviečianti migla. Geltona. Sekundėlę... Jis sukasi. Juda tiesiai į mane... Atlieku manevrą, kad išvengčiau susidūrimo... Galiu tvirtai...“. Ryšys nutrūko.
Tik praėjus dviem mėnesiams Šefnerio lėktuvas buvo aptiktas Šiaurės jūros dugne. Jis buvo beveik nepažeistas, tarsi kažkas būtų jį atsargiai nuleidęs į vandenį. Keisčiausia buvo tai, kad visi diržai ir katapultos kėdė liko lėktuve, tačiau nebuvo jokių lakūno pėdsakų. Tai reiškia, kad kapitoną Šefnerį kažkas pagrobė, neatsegdamas diržų, arba juos po to vėl prisegė.
Įvykio su „F-94“ metu policija ir kranto apsaugos tarnyba sulaukė daugybės pranešimų apie pastebėtą NSO.
„Išėjau į lauką ir danguje pastebėjau ryškius objektus, - pasakoja anglė Džil Kuper. - Atsinešiau žiūronus ir pamačiau, kad tai šeši lėkštės formos objektai metalo ar sidabro spalvos. Kiekvieno jo viduryje švietė oranžinė besisukanti liepsna“.
Tą pačią naktį trys liudininkai vedžiojo šunį šalia Elmuto įlankos Nortumberlando grafystėje. Tai taškas, esantis priešingame Šiaurės jūros krante, žvelgiant į tašką, kuriame Šefneris susitiko su NSO. „Mes jau vaikščiojom apie dešimt minučių, kai išgirdome aukšto tono ūžesį, - vėliau papasakojo liudininkai. - Šuo ėmė urgzti, pakėlęs snukį aukštyn, o mes negalėjome suprasti, iš kur sklinda garsas. Atrodo, jis atėjo iki mūsų iš visur... Tai truko 10-15 sekundžių. Maždaug po penkių minučių rytinėje dangaus skliauto pusėje pasirodė žaibas, kuris neužgeso apie 10 sekundžių. Per kitas tris minutes žaibavimas pasikartojo daug kartų, tačiau trukdavo po 1-2 sekundes. Tai kažkiek priminė šiaurės pašvaistę. Keistas reginys vyko visiškoje tyloje. Po 2-3 minučių dangų nušvietė eilinis žybsnis, tačiau šį kartą mus apėmė pavojaus nuojauta. Mes visi pajutome skambėjimą ausyse“.
Konan Doilis buvo teisus. Panašu, kad Žemės atmosferoje iš tiesų yra kažkas „baisesnio už tigrus“.
