Amaduro uola

Prancūzijos pietvakariuose yra nepaprastas viduramžių miestelis Rokamaduras, kuriame gyvena vos 600 gyventojų. Rokamaduras nepanašus į įprastą miestą, nes jis išsidėstęs ne ant horizontalaus paviršiaus, o ant didžiulės uolos išsikišimų, t.y. beveik vertikaliai. Miestelyje ilsisi krikščionių atsiskyrėlio šventojo Amaduro palaikai, Notr Damo koplyčioje randasi iš medžio išdrožta Juodoji Madona. Taip pat koplyčioje galima pamatyti Diurandalio kalaviją, kuris, pagal padavimą, priklausė pačiam Rolandui.

Atsiskyrėlio palaikai

Miestelio pavadinimas kilo nuo šventojo atsiskyrėlio Amaduro, kuriam taip patiko ši uolėta vietovė, kad jis joje pragyveno visą gyvenimą. Miestas buvo taip ir pavadintas Rokamaduru , t.y. „Amaduro uola“. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai atsiskyrėlį tapatina su Zachiejumi - bibliniu mokesčių surinkėju iš Jerichono, kuris dėl religinių persekiojimų paliko Palestiną ir apsistojo šioje vietovėje.

Niekas negali pasakyti tikslios miesto įkūrimo datos. Rokamaduras tapo žinomas 1166-ais metais, kai

buvo aptikta kapavietė su nesudūlėjusiais šventojo Amaduro palaikais. Nuo tada mieste ėmė lankytis piligrimai, tarp kurių buvo monarchai, vyskupai ir kitos aukštos personos. Religinių karų Prancūzijoje metu palaikai buvo sunaikinti. Dabar Šventojo Amaduro koplyčioje saugomi tik kaulų fragmentai.

Dviejų gatvių miestas

Rokamadure yra tik dvi gatvės. Užtat jis yra išsidėstęs vertikaliai, o patį miestą sąlyginai galima padalinti į tris lygius: viduramžių, religinį ir pilį.

Viduramžių miestas yra pačiame žemiausiame lygyje, jame yra vienintelė Grand Riu (Didžioji) gatvė, kuri prasideda prie siaurų Šilkmedžio vartų. Prieš keletą amžių šioje gatvėje abejose pusėse stovėjo užeigos piligrimams. Dabar vietoje jų yra prekybininkų namai, išsaugoję pirmapradę išvaizdą, keli komfortiški viešbučiai ir jaukūs restoranai.

Religinis miestas randasi viduriniame lygyje. Tai yra pagrindinė Rokamaduro dalis. Būtent čia susikaupė beveik visos įžymybės ir bažnytiniai statiniai: Sen Sovero bazilika, Šventojo Amaduro kripta ir daugybė koplyčių. Senoviniai statiniai tarsi prilipdyti tiesiog prie uolos, kylančios į 150 m aukštį. Iš apatinio lygio į vidurinį veda viduramžių laiptai, kurių pakopos nutrintos piligrimų kojomis. Ankstesniais laikais piligrimai prie Notr Damo koplyčios, pagrindinės piligrimystės vietos, kilo, atsiklaupę ant kelių, ir kildami aukštyn meldėsi. Sunku tai įsivaizduoti, nes jiems reikėdavo įveikti 216 gana stačių laiptų pakopas. Dabar pakilti aukštyn galima ir liftu.

Trečiasis lygis visiškai užimtas Rokamaduro pilies. Norint ją pasiekti, reikia pakilti dar keletą dešimčių pakopų laiptais, turinčiais 14 tarpinių aikštelių. Kelias į pilį vadinamas Gedulo keliu arba Kryžiaus keliu. Šie pavadinimai atsirado nuo to, kad kiekvienoje aikštelėje pastatyta mažytė koplytėlė, kurios simbolizuoja 14 Kristaus sustojimų pakeliui

į Golgotą, arba, kitaip tariant, paskutines jo žemiško gyvenimo valandas. Laiptų viršuje stovi Golgotos kryžius. Viršutinėje kalno dalyje pastatyta pilis - tvirtas ir gražus statinys. Tačiau po religinio miesto lygio pilis jau nebedaro tokio įspūdžio. Be to, dabartiniu metu pilis stovi privačioje valdoje, todėl iš vidaus jos apžiūrėti negalima. Galima įeiti tik į apžvalgos aikštelę ir dalį kiemo.

Juodosios Madonos stebuklai

Labiausiai miestas yra išgarsėję Juodosios Madonos sanktuariumu (vieta, kur saugomos kurios nors religijos šventenybės, relikvijos). Būtent į šią vietą traukia piligrimai iš viso pasaulio, įveikdami sunkų kelią. Notr Damo koplyčia pastatyta 1479-ais metais, o Juodąją Madoną, pagal padavimą, iš graikinio riešutmedžio išdrožė pats šventasis Amaduras.

Madonos statula per laiką patamsėjo, sugėrusi į save aplink ją nuolat degančių žvakių suodžius. Viduramžiais skulptūra buvo aprengta sidabriniais rūbais, kurie ant medžio taip pat paliko tamsius pėdsakus. Yra manoma, kad Juodosios Madonos statula yra stebuklinga ir turi gydančiųjų galių, o ypač ji globoja jūrininkus ir žvejus. Kalbama, kad nelaimės metu jūrininkai meldžiasi Madonai, kuri jiems padeda. 1172-ųjų metų kronikoje, kurią parašė vienuoliai benediktinai, aprašyti 126 stebuklai,

priskiriami Madonai. Po koplyčios, kurioje yra Juodosios Madonos altorius, skliautais kabo senovinis varpas, datuojamas VIII amžiumi. Kalbama, kad šis varpas, kai įvyksta stebuklas, pats savaime, be jokio įsikišimo, suskamba, pranešdamas apie įvykį. Rokamaduro gyventojai, išgirdę varpo skambėjimą, apie šį įvykį užrašo specialioje knygoje. Yra buvę atvejų, kad išsigelbėję jūreiviai, atkeliavę padėkoti Madonai, patikrino įrašus knygoje. Visais atvejais laivų skendimo data sutapdavo su varpo skambėjimo data!

Šventykloje ir dabar galima pamatyti daugybę dovanų, kurias lankytojai paliko Madonai. Tarp jų yra jūrininkų kepurės, laivų maketai ir marmurinės lentelės su išgraviruotomis padėkomis. Pasakojimai apie Juodosios Madonos stebuklus į Rokamadurą traukė minias piligrimų. Siame mieste lankėsi Eleonora Akvinietė, Henrikas II, Liudvikas IX ir Liudvikas XI.

Ant išorinės šventyklos sienos išliko įdomus, nors ir gana niūrus piešinys. Vienas iš vaizdų - skeletų mūšis. Sis siužetas atrodo labai keistas ir visiškai netinkantis. Nors šie siužetai, greičiausiai, yra buvusių karų atgarsiai: per Šimtmečio karą miestą apiplėšė anglai, o religinių karų metu jį išniekino katarai. Tačiau pati Juodoji Madona ir patys statiniai išliko ir gerai išsilaikė. Kiekvienais metais, rugsėjo 8 dieną svarbiausios miesto šventenybės garbei rengiama šventė, į kurią susirenka tūkstančiai piligrimų ir turistų.

Rolando kalavijas

Ne vieną amžių Notr Damo koplyčios parapijiečiai galėjo matyti sienoje įstrigusį kalaviją. Pasakojama, kad jis priklausė pačiam Rolandui. Šio bebaimio viduramžių herojaus jėga slypėjo šio kovinio kalavijo rankenoje, kurioje buvo saugomo kelios relikvijos: Jėzų Kristų sužeidusios ieties antgalis, kai jis buvo prikaltas prie kryžiaus, Mergelės Marijos drabužio skiautė, šventojo Petro dantis, šventojo Bazilijaus kraujas ir šventojo Dionizo plaukai. Kalavijas vadinosi Diurandaliu („dur“ - tvirtas arba senovės norvegų kalba „dyrum“ -brangus). Apie šio kalavijo kilmę yra išlikusios dvi legendos. Pirmojoje legendoje pasakojama, kad kalavijas priklausė Trojos didvyriui Hektorui, o antroje legendoje teigiama, kad

Viešpaties angelas kalaviją įteikė Karoliui Didžiajam, o šis jį vėliau padovanojo savo sūnėnui grafui Rolandui už šio atliktą žygdarbį mūšyje prieš saracėnus Pirėnuose.

Viduramžių laikų epe „Rolando giesmė“ pasakojama, kad karžygys prieš mirtį bandė kalaviją sulaužyti į akmenį, kad jis neatitektų priešui, tačiau Diurandalis buvo pernelyg tvirtas. Tuomet riteris metė jį kuo toliau nuo mūšio lauko, o kalavijas, nuskridęs didžiulį atstumą, įstrigo uoloje, ant kurios vėliau ir buvo pastatytas Rokamaduras.

Beje, kai kurie mokslininkai teigia, kad koplyčioje negali būti Rolando kalavijas, nes legendinis Karolio Didžiojo riteris žuvo 778-ųjų metų rugpjūtį mūšyje su baskais Ronsenvalio tarpeklyje, kuris nuo Rokamaduro nutolęs keletą šimtų kilometrų. Gandai apie sienoje įstrigusį Diurandalį atsirado XII amžiuje, po to, kai buvo parašyta „Rolando giesme". Panašu, kad vienuoliai legendą panaudojo, norėdami pritraukti į šias vietas piligrimus.

Nuo 2011-ųjų metų koplyčioje saugoma kalavijo kopija, o pats Diurandalis iškeliavo į Viduramžių muziejų Paryžiuje.