Anglijos palikimas: Silberio pilkapio paslaptys

Lygiame kaip stalas Keneto slėnyje Viltšyro grafystėje Anglijos pietuose stovi paslaptingas Silberio pilkapis (Silbury Hill) - pats didžiausias pilkapis Europoje ir vienas iš didžiausių statinių iš žemių pasaulyje. Pilkapis stovi senovinėje šventoje žemėje prie dabartinio Eivberio kaimelio ir yra tik dalimi neolito laikų paminklų komplekso Hendžo (angliškai - Henge) dalimi. Hendžai - tai plokščios apvalios formos aikštelės, aptvertos iš žemių supiltais pylimais, iš akmenų sudėlioti apskritimais, megalitų šventyklos ir kapai. #paranormal.lt

Silberio pilkapis yra įspūdingų matmenų: 128 pėdų aukščio, plokščia 98 pėdų pločio viršūnė, o pilkapio pagrindo skersmuo yra 547 pėdos. Iš didžiulio 125 pėdų pločio griovio, einančio aplink Silberio pilkapį, kažkada buvo kasamos žemės iš kurių ir supiltas pilkapis. Paskaičiuota, kad pilkapiui supilti prisireikė

sunaudoti 8 756 880 kubines pėdas kreidos ir molio. Norint supilti tokį pilkapį, ištisus metus turėjo darbuotis 1500-2000 žmonių, jei darbai truko ilgiau nei 5 metus, tai dirbo 300-400 žmonių, o jei pilkapis buvo pilamas ilgiau nei 25 metus, šį darbą galėjo atlikti 60-80 žmonių.

Iš viso reikėjo 4-6 milijonų darbo valandų, nors kai kurie tyrinėtojai pateikia dar didesnį skaičių - daugiau nei 18 milijonų darbo valandų. Didžiulis britų statinys iš žemių dažnai lyginamas su Egipto piramidėmis. Neseniai buvo atlikti prie pilkapio aptikto elnio rago fragmento radioaktyviosios anglies analizė, kuri parodė, kad Silberio statyba buvo užbaigta tarp 2490-ųjų ir 2340-ųjų metų prieš mūsų erą.

Kokiu tikslu buvo pastatytas šis didžiulis statinys, kurio statybai teko panaudoti daug darbo jėgos? Dabartiniu metu archeologai neturi vieningos nuomonės apie Silberio pilkapio statybos etapus, tik yra nustatyta, kad statytojai naudojo įrankius, pagamintus iš akmens, kaulo, medžio ir rago. Ričardas Atkinsonas, vykdęs pilkapio kasinėjimo darbus XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje, iškėlė hipotezę apie tris jo supylimo etapus. Mokslininko nuomone, pirmasis etapas prasidėjo apie 2700 metus prieš mūsų erą. Tuo metu buvo supilta dalis dabartinio žemių pylimo -Silberis I. Tai buvo iš žvyro, kreidos ir
durpių sluoksnių supiltas apie 18 pėdų aukščio ir 115 pėdų skersmens ties pagrindu pilkapis. Atkinsonas

mano, kad praėjus maždaug 200 metų po Silberio I supylimo buvo pradėtas pilti Silberis II. Jis buvo pilamas tiesiai ant pirmojo pilkapio. Po šio etapo pilkapio aukštis buvo 66 pėdos, o skersmuo ties pagrindu - 246 pėdos. Paskutiniuoju etapu tapo Silberio III pilkapio supylimas. Faktiškai tai yra žemių kalva, išlikusi iki mūsų dienų. Atkinsonas manė, kad Silberis III turėjo pakopinę struktūrą ir buvo supiltas iš kelių kreidos sluoksnių, iš kurių dabartiniu metu paprasta akimi galima matyti tik du viršutinius sluoksnius. Aukštyn vedantys laiptai palenkti į vidų 60° kampu, o tai suteikia papildomą stabilumą visai konstrukcijai.

Pilkapio sluoksniai buvo pilami iš žemių, kurios, greičiausiai, buvo kasamos iš griovio, esančio prie pilkapio pagrindo. Atkinsono teorijai apie tris statybos etapus prieštarauja duomenys, neseniai gauti apžiūrint kai kuriuos Silberio fragmentus - pilkapis, greičiausiai, buvo supiltas vienu etapu. Tiksliai išsiaiškinti šią problemą leistų tik pilnas pilkapio tyrimas. Tyrinėtojai, norėdami įminti Silberio pilkapio paslaptis, šioje vietoje jau atliko kasinėjimus. Galima paminėti tris svarbiausius atvejus. 1776-ais metais

Nortumberlendo hercogas nusamdė kalnakasių grupę, kuri turėjo iškasti tunelį nuo pilkapio viršūnės į vidų, tačiau ekspedicija neaptiko nieko, kas būtų verta dėmesio. Kadangi pabaigus darbus šachta nebuvo tinkamai užversta, 2000-iais metais dalis pilkapio viršūnės įgriuvo. 1849-ais metais antikvaras Dinas Mirvezeris nusprendė iškasti tunelį iš pilkapio šono į centrą, tačiau ir tai neleido įminti Silberio pilkapio paslapties. 1968-1970-ais metais kasinėjimus atliko jau minėtasis profesorius Ričardas Atkinsonas, kurio ekspediciją finansavo BBC televizijos kompanija. Tai buvo pats išsamiausias iki šių dienų atliktas pilkapio tyrimas. Viena iš trijų Atkinsono komandos iškastų tranšėjų yra Mirvezerio tunelio tęsinys. Tačiau ir šį kartą nebuvo aptikta jokių sensacingų radinių.

Nepaisant to, profesorius, remdamasis atliktu darbu, iškėlė teoriją apie pilkapio statybos būdą. Be to, pavyko gauti svarbių duomenų, susijusių su supančia aplinka. Viename durpių sluoksnyje buvo aptikti sparnuotųjų skruzdėlių palaikai, o tai leidžia padaryti išvadą, jog statyba prasidėjo rugpjūčio mėnesį. Kai kurie tyrinėtojai sieja statybos pradžią su keltų derliau švente Lugnasadu, arba Lamasu. Nors Silberis buvo supiltas maždaug 2 tūkstančiai metų iki keltų kultūros atsiradimo, pilkapis yra vienas iš jos paminklų Britanijoje.

Archeologams kol kas nepavyksta paaiškinti Silberio pilkapio paskirties, nors per pastaruosius 300 metų buvo sukurta įvairiausių tai paaiškinti bandančių teorijų. XVIII - XIX amžiais tyrinėtojai manė, kad pilkapis

yra ta vieta, kur labai seniai buvo palaidotas britų karalius. Iš tiesų, vietiniame folklore galima aptikti užuominų apie tai, kad pilkapis yra nežinomo karaliaus Silo (Zelo) amžinojo poilsio vieta, o pačiame pilkapyje yra užkasta auksinė viso ūgio Silo, jojančio ant arklio, statula.

Kitoje legendoje pasakojama, kad velnias netoliese esančiame Malboro mieste ištuštino didžiulį lataką, užpiltą žemėmis, tačiau magiška Eivberio žynių jėga privertė jį išpilti žemes Silberyje. Beje, padavimuose visada yra tik tam tikra tiesos dalis. Jokių žmogaus palaikų kasinėjimų metu nebuvo aptikta. Tačiau reikia pripažinti, kad kol kas ištirtas ne visas pilkapis.

Kitos teorijos teigia, kad druidai plokščią Silberio viršūnę naudojo kaip aikštelę aukojimams arba šioje vietoje buvo Merkurijaus šventykla, milžiniškas laikrodis, astronominė observatorija, Dievo Motinos simbolis, ateivių energijos šaltinis, susirinkimų ir teismų vieta. Silberio pilkapio viršūnėje iš tiesų vienu metu susirinkdavo daug žmonių, tačiau tai buvo XVIII amžiuje, kai čia vyko mugė.

Apie ritualinę didžiulio statinio paskirtį liudija tik viena ypatybė - spiraliniai laiptai, vedantys į viršūnę. Naujoji teorija, iškelta remiantis 2001-ais metais atlikta trimate seismine nuotrauka, paneigia Ričardo Atkinsono teoriją apie pilkapio statybos etapus, įrodo spiralinių išsikišimų egzistavimą, kurie, greičiausiai, atliko dvi funkcijas. Salia pilkapio dažnai aptinkami piešiniai javų laukuose. Pirmiausia, tai buvo kelias į viršūnę, einantis šalia viso statinio, o antra - takas ritualinėms procesijoms. Šią teoriją patvirtina daugybė spiralinių piešinių ant neolito laikų meno objektų, pavyzdžiui Niugrandžo (Newgrange) šventykla-kapavietė Airijoje. Pilkapis yra Eivberio ritualinių, laidojimo ir apeigų paminklų komplekso centre, o pats Eivberis yra vos už 20-ies mylių į šiaurę nuo Stounhendžo - paminklo, kurio amžius yra panašiai toks pats, kaip ir Silberio pilkapio. Tai sudaro prielaidą manyti, kad ir Silberis turėjo kažkokią religinę paskirtį. Didžiulis griovys aplink Silberį, kuris, tikriausiai, kažkada buvo pilnas vandens, yra dar vienas liudijimas ritualinės paskirties naudai. 2001-ųjų metų vasaros pradžioje buvo aptikta 33 pėdų pločio juosta, vedanti nuo Silberio pilkapio griovio iki po žeme iškasto gilaus kanalo, kuris, kai kurių archeologų nuomone, buvo naudojamas vandeniui tiekti iš vietinių šaltinių. Tačiau priešistorinėse vietose kanalai ne visada buvo kasami praktiniais sumetimais.

Jų paskirtis galėjo būti visai kita - pavyzdžiui, tai galėjo būti barjeras, skiriantis žemiškąjį gyvenimą nuo dvasinio, arba apsauga nuo magiško poveikio. Šiuo požiūriu vietos parinkimas Silberio pilkapiui yra labai įdomus. Greičiausiai, tai buvo ryškios baltos spalvos pilkapis, kurį supo griovys su spinduliuojančiu vandeniu.

Tačiau vietoje to, kad šis įspūdingas statinys būtų pastatytas ant kalvos, nuo kurios būtų matomas kelių mylių atstumu, Silberio pilkapis supiltas slėnyje. Pilkapis vos išlenda aukščiau horizonto ir blogai matomas iš kitų aplinkinių paminklų. Tai gali reikšti tai, kad vieta, kurioje supiltas pilkapis, buvo ne mažiau svarbi nei pats statinys. Beje, buvimas žemumoje nemenkina Silberio dydžio.

Įdomu tai, kad daugybę metų Silberis turėjo šventos vietos statusą. Kasinėjimų metu kalvoje buvo aptikta daug romėnų daiktų ir statinių, pavyzdžiui, ritualinė platloma, įmontuota į pilkapį, daugiau nei 100 romėnų monetų griovyje, pat pat romėnų šachtos ir šuliniai. Ant netoliese esančios Veideno kalvos (Waden Hill) buvo aptiktos romėnų ir britų gyvenvietės. Šie radiniai pilkapyje liudija tai, kad Silberis ir romėnų periodu buvo laikomas šventa vieta. Panašu, kad religinė Silberio paskirtis išliko ir viduramžiais. Apie tai liudija rasti šioje vietoje keramikos dirbiniai, geležinės vinys, strėlių antgaliai bei karaliaus Etelredo II (1010-ji metai) monetos. Geležinės vinys buvo aptiktos nedidelėse kiaurymėse, išgręžtose mediniams kuolams. Iš pradžių buvo manyta, kad tai yra gynybinio statinio, galbūt forto, įrengto ant pilkapio, liekanos. Tačiau kiaurymės kuolams buvo išgręžtos iš vidinės terasų pusės, o tai mokslininkams pamėtėjo mintį, kad jie greičiau buvo naudojami ne apsisaugojimui, o kaip atramos. Be abejo, pilkapyje yra daugybė daiktų, kurie žadina mokslininkų susidomėjimą.

Deja, kelia didelį rūpestį dabartinė Silberio pilkapio būklė. 2000-ais metais po stiprios liūties įgriuvo 1776-ais metais iškasta šachta, pilkapio viršūnėje atsirado nemaža duobė. Beje, šis nemalonus įvykis turėjo ir teigiamų pusių - bendrija „Anglijos palikimas" (English Heritage Society) atliko seisminius pilkapio tyrimus, kuriais buvo siekiama nustatyti dėl liūties ir griūties patirtus nuostolius, o po to vykę atstatomieji darbai sugrąžino archeologus prie pilkapio tyrimo. Štai tuomet ir buvo surasti jau minėti spiraliniai laiptai, taip pat atlikta pirmoji patikima radioaktyviosios anglies analizė. Tyrinėtojai iškėlė sau užduotį: užtikrinti Silberio pilkapio saugumą ilgam laikui, apribojant visuomenės galimybes patekti į jį. Nepaisant perspėjamųjų užrašų, bandymų patekti į teritoriją ir užkopti ant pilkapio yra daugiau nei norėtųsi.

Visuomenę ir mokslininkus labiausiai papiktino olandų Dženeto Osbardo ir Berto Janseno poelgis. Jie „medžiojo" ateivius ir domėjosi anomaliais apskritimais pasėlių laukuose. Manydami, kad
Silberis buvo savotiškas senovinis energetinis įrenginys, ši porelė, o kartu su jais ir dar vienas apskritimų pasėlių laukuose ieškotojas, padarė žalą pilkapiui. Jie nusigavo iki įėjimo, kurį bendrija „Anglijos palikimas" buvo uždengusi laikina konstrukcija, ir nusileido į šachtą. Po to atsirado skelbimas apie parduodamą jų buvimo Silberyje vaizdo įrašą, kuriame matomas „nusileidimas į šachtą, savaiminis mobilaus telefono ekrano užsidegimas, gražių spalvotų šviesos apskritimų pasirodymas, o taip pat slaptos kameros Silberio pilkapio viduje". Vėliau porelei buvo paskirta 5 tūkstančių svarų sterlingų bauda už vandalizmą ir padarytą žalą.

2005-ųjų metų lapkričio mėnesį bendrija „Anglijos palikimas" parengė naują Silberio pilkapio

išsaugojimo projektą. Buvo pasiūlyta visas šachtas ir kanalus, atsiradusius pilkapyje dėl nemokšiškų tyrimų XVIII - XIX amžiais, užpildyti kreida, po to pradėti šalinti erozijos, atsiradusios dėl tūkstančius metų į pilkapį laipiojusių smalsių lankytojų, pasekmes. Deja, kol kas nesutvarkyta leidimų sistema, o žmonių, kurie ignoruos draudžiančius užrašus ir bandys užsiropšti ant pilkapio viršūnės, visada atsiras. Tikėkimės, kad bendrija „Anglijos palikimas" labai atsakingai spręs šią problemą. Deja, priimtos priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti Silberio pilkapį, nepriartins mūsų prie jo paskirties mįslės įminimo.

Kadangi pilkapis yra neolito epochos šventų paminklų komplekso teritorijoje, labai svarbu, kad į šį statinį iš žemių būtų žiūrima atitinkamai. Be abejo, pilkapis neatsiejamai susijęs su supančiu landšaftu ir kitais paminklais, pavyzdžiui ilgu Vest Keneto pilkapiu (West Kennet Long Barrow) (stačiakampio formos pilkapis), Eivberio hendžai ir megalitai, o ir visa Eivberio teritorija sudaro to meto didžiulį religinį centrą. Galimas dalykas, jog tais laikais, kai dar nebuvo sukurtas raštas, žmonės tokiuose paminkluose bandė išsaugoti atmintį apie protėvius, o Silberio pilkapis yra vienas iki mūsų dienų išlikęs informacijos šaltinis apie labai tolimus mūsų protėvius.