Anomalinės Zonos: Akmeniniai Eivberio Saracėnai

Sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį apie Stounhendžą. Bet apie ne mažiau paslaptingą ir didingą Eivberio megalitų kompleksą žino nedaugelis. O ten yra didžiausias Britanijoje akmenų ratas, didžiausias Vakarų Europoje priešistorinis pilkapis, kultinės IV amžiaus prieš mūsų erą laidojimo vietos ir dar daug nepaprastai įdomių dalykų. Į Eivberį turėtų atvykti tie, kuriems įdomus Stounhendžas, su visa savo istorija, priešistorija, kultūrine ir mistine aura, romantika ir egzaltacija. Eivberis nėra toks garsus ir ne taip gausiai lankomas turistų, užtat jis ir nenutryptas, nenusėdėtas. Stounhendže jums niekas neleis prieiti prie megalitų arčiau, kaip per 30 metrų. O Eivberyje galėsite tuos megalitus paliesti, pakrapštinėti, gal net pasikrauti „kosminės energijos“, jei priglausite savo nuvargusį organizmą prie magiškų akmenų.

Eivberyje yra didžiausias Britų salyno megalitų kompleksas - Eivberhendžas. Tai pats didžiausias Vakarų Europoje priešistorinis dirbtinis pilkapis - Silbury kalva ir senoviniai kapinynai (maždaug 3700 metų pr.m.e.).

Kas tas Hendžas?

Žodį “hendžas”, kuris reiškia senovinį akmeninį ratą iš didžiulių vertikaliai stovinčių akmenų, sugalvojo archeologai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kaip išvestinį žodį nuo megalito Stounhendžo pavadinimo. Savo ruožtu šiuolaikinis Stounhendžo (Stonehenge) pavadinimas kilo iš senosios anglų kalbos žodžio “Stanhengist” ir reiškia “kabantys akmenys”.

Kas sudaro “hendžą” Eivberyje?

Eivberhendžą sudaro keli rato formos statiniai. Patys anksčiausi priskiriami IV amžiui prieš mūsų erą. Vidinis ratas yra 420 m skersmens, tai keturių metrų aukščio pylimas. Iš vidinės pusės prie pylimo šliejosi V formos griovys. Viršuje jis buvo 21 metro pločio, gylis - 11 metrų. Per tūkstančius metų pylimas nusiglūdino, į griovį prinešta grunto, vis dėlto ir vienas, ir kitas daro didelį įspūdį net ir tiems, kuriuos nustebinti nelengva. 1914 metais griovys buvo atkastas ir paaiškėjo, kad iš tikrųjų jis buvo ne iškastas, o iškirstas vientisoje klintinėje plokštėje. Ant šios plokštės stovi ir visas kompleksas. Nesudėtingi skaičiavimai parodė, kad, kuriant tokį statinį, seniesiems statytojams turėjo prireikti mažiausiai 1,5 milijono žmogaus valandų darbo. Palei vidinį griovio kraštą išsidėstęs išorinis akmenų ratas - sarseno akmenys (sarsen). Populiariojoje literatūroje jie taip pat vadinami akmenimis-saracėnais (saracen stones). Bet, anot patikimesnės versijos, žodis “sarsenas” kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio “sar stan”, t.y. “daug rūpesčių keliantis akmuo” - trukdantis dirbti žemę.

Sarsenai - nepaprasti stiprūs ir sunkūs akmenys. Bėgantys amžiai praktiškai nepaveikė tų akmenų, juos buvo sunku sudaužyti, perpjauti ar apdoroti. Dėl tos priežasties daugelis iš jų taip ir liko tose pačiose vietose, kur juos pastatė senovės statytojai, ir nevirto vėlesnių laikų pastatų sienomis bei pamatais. Bet buvo ir kita priežastis...

Kas gali nutikti, sugriovus senovinę pagonišką šventyklą?

Bet kas gali nutikti. Tokių pavyzdžių Eivberyje buvo. Pavyzdžiui, sklandė legenda apie vieną chirurgą barzdaskutį, kuris buvo toks uolus krikščionis, jog nusprendė nugriauti pagoniškus artefaktus, bet jau pirmas iš jų vyrą mirtinai prispaudė. Akmens luitas ir vadinosi Chirurgo barzdaskučio akmeniu. Kaip nustebo tyrėjai, kai 1938 metų birželio 29 dieną, pakėlę tą akmenį (jis gulėjo), po juo rado skeletą, senovines žirkles, kelis chirurginius instrumentus ir kelias XIV amžiaus monetas!

Kas viską atkasė?

Aleksandras Keileris. Už savo dabartinį vaizdą Eivberis turėtų būti dėkingas šiam žmogui. Keileris paveldėjo milžinišką palikimą, sukrautą iš marmelado. Jo protėviai prekiavo marmeladu visoje Britanijos imperijoje. O jos platybėse tais laikais, kaip žinia, niekada nenusileisdavo saulė.

Keileris buvo tikras apšviestojo XX amžiaus sūnus: garsėjo kaip skandalistas ir pleibojus, dievino automobilius ir aeroplanus, buvo keturis kartus vedęs, per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo jūrų aviacijoje, o po karo susidomėjo archeologija. Jis nusipirko Eivberį ir jo apylinkes ir pradėjo ilgamečius archeologinius kasinėjimus, o paskui įkūrė privatų Eivberio muziejų.

1943 metais, jau sirgdamas (atsiliepė jaunystės nesantūrumas), Keileris pardavė žemes Nacionaliniam istorinio intereso arba gamtinio grožio objektų fondui (National Trust for Places of Historic Interest or Natural Beauty) - įtakingai britų nekomercinei ir nevalstybinei organizacijai, įkurtai 1895 metais, siekiant apsaugoti Anglijos, Velso ir Siaurės Airijos istorinį bei gamtos paveldą. Pardavė už gana simbolinius pinigus, o dar tiksliau, tiesiog perdavė naudotis.

Kas ir kodėl pastatė Eivberhendžą?

Atsakymo į šį klausimą nėra.

Yra daugybė hipotezių: nuo seniausios observatorijos iki aukojimo vietos, nuo ceremonijų arenos iki pirmykščio piktųjų dvasių kalėjimo.

- Atkreipkite dėmesį, - Eivberio gidas Maikas Robinsonas rodo į išorinį pylimą, - jis yra žymiai aukščiau už vidinę “hendžo” aikštelę, vadinasi, jis nebūtų galėjęs apsaugoti nuo išorinio užpuolimo. Puolantieji iškart būtų atsidūrę aukščiau už gynėjus ir būtų galėję lengvai juos įveikti. Pylimą būtų buvę sunku ginti ir dėl gilaus vidinio griovio. O jei jie būtų norėję ką nors sulaikyti ne iš išorės, o viduje, tada toks statinys būtų turėjęs prasmę. Ką sulaikyti? Pavyzdžiui, piktąsias dvasias ar mirusiųjų sielas. Kasinėdami archeologai Eivberhendžo teritorijoje nerado nei palaidojimo vietų, nei kultūrinio sluoksnio. Taigi, čia žmonės nei gyveno, nei laidojo. Ką gi jie čia veikė prieš beveik penkis tūkstančius metų ir kam jie čia pastatė tokį statinį? Atsakymų nėra.

Kaip sudarytas akmenų ratas?

Išorinis ratas sudarytas iš 100 akmenų sarsenų. Kai kurių iš jų svoris siekia 100 tonų. Šiandien tik 36 akmenys stovi savo vietose. Dar kelios dešimtys guli po gruntu savo vietose. Dalis akmenų prarasta XVIII amžiuje. Kad jie buvo sudaužyti ir išvežti, liudija nuolaužos. Anglies analizė parodė, kad Eivberhendžas buvo statomas 3300-2630 metais prieš mūsų erą. Didysis ratas turėjo du įėjimus, kuriuos “saugojo” patys didžiausi akmenys. Didžiojo rato viduje buvo du mažesni ratai, kurių viduje stovėjo patys stambiausi akmenys. Visa tai galima apžiūrėti makete.

Ką dar buvo galima pamatyti Eivberyje ir apylinkėse?

Iš pietinio “hendžo” išėjimo veda 2,5 kilometro ilgio akmeninė alėja (West Kennet Avenue). Alėjos, kurią sudarė 100 porų akmenų, plotis buvo 25 metrai. Deja, daugelis akmenų neišliko. Alėja veda į dar senesnę šventovę (4000 metų prieš mūsų erą), kurią sudaro du nedideli akmenų ratai (vienas kito viduje). J vakarus nuo šventovės išsitiesusi grupė ilgų pilkapių (West Kennet Long Barrow). Jų gilumoje buvo rasta daugybė kamerų su žmonių palaidojimų vietomis. Anksčiausios iš jų priskiriamos 3700-3600 m. pr.m.e.

Maždaug už 2,5 kilometro į šiaurę nuo Eivberhendžo yra Silbury kalva. Tai pati aukščiausia priešistorinė dirbtinė kalva Vakarų Europoje. 1849 ir 1969 metais kalva buvo kasinėjama. Vidinių kamerų nerasta, bet buvo tiksliau nustatyta, kad kalva (dabartinis aukštis 40 metrų) supilta rankiniu būdu 2400-2000 metais prieš mūsų erą.