Megalitiniai Barabaro urvai. Dievų karai

Barabaro urvai – vieni iš seniausių iš išlikusių uolinių urvų Indijoje. Jie yra Biharo valstijoje, už 24 km į šiaurę nuo Gajos miesto, viduryje visiškai plokščios geltonai žalios lygumos. Centrinėje lygumos dalyje stūkso maždaug trijų kilometrų ilgio uolų grandinė.

Šios grandinės uolose yra seniausias Indijoje Barabaro urvinis vienuolynas. Urvai, iškalti (?) uoloje, priskiriami didžiosios Maurijų imperijos laikams. Jie buvo statomi, valdant imperatoriui Ašokai ir jo anūkui Dašarathi. Ašoka buvo pirmasis monarchas, priėmęs budizmą kaip oficialią religiją.

Barabaras - bendras urvų grupės pavadinimas: “Barabaro” grupę sudaro keturi urvai, o “Nagardžunio” grupę - trys. Oficialiai jie buvo sukurti III amžiuje prieš mūsų erą, iškalti rankomis. Ar tai tiesa, spręskite patys.

Iš pradžių Barabaro urvai nepriklausė nei budistas, nei hinduistams, nei džainistams. Tai buvo dabar nebeegzistuojančios filosofų asketų - adživikų - sektos buveinė. Valdant karaliui Ašokai, ši sekta buvo pagrindinė budizmo konkurentė. Karalius Ašoka adživikų sektai padovanojo keturis Barabaro urvus. Apie tai liudija įrašas ant vienos sienos. Barabaro urvai yra vienintelis išlikęs statinys, siejamas su šia dingusia religine filosofine tradicija.

Tačiau labiausiai Barabaro urvuose stebina ne jų unikalus senumas, ne priklausymas seniai pradingusiai paslaptingai adživikų sektai, o patalpų geometrija ir stulbinanti idealiai nupoliruotų granito sienų bei taisyklingos pusiau apvalios formos skliautų kokybė.

Vienas iš Barabaro urvų išsidėstęs beveik simetriškai išilginei uolos ašiai ir vadinasi Sudama. Jį pašventino maurijų imperatorius Ašoka 261 m.pr.m.e. Sudamos arkos yra lanko formos. Urve yra apvali skliautinė patalpa. įėjimas - idealiai stačiakampė anga. Sudamos urvo viduje - dvi patalpos. Pirmoji - 10x5,8 m ploto ir 3,6 m aukščio salė. Rytinė siena yra tiesi, vakarinė - išgaubto lanko formos. Siena yra tokios neįprastos formos, nes atkartoja už jos esančios antros, apvalios patalpos kontūrą, antros patalpos diametras - 5,8 m. Sudamos urvas išliko geriausios būklės, jis atrodo idealiai, o sienų poliravimas - labai aukštos kokybės. į kairę nuo Sudamo urvo yra Lomas Rishi urvas. Jo fasadas - arkos formos. Ant raišytos portalo sijos vaizduojamos dramblių figūros. Tai vienintelis urvas, turintis raižytinį įėjimą. Urvas priskiriamas jau budistiniam periodui.

Lomas Rishi urvą taip pat sudaro dvi patalpos, tačiau antroji patalpa nebuvo užbaigta, todėl ji ne apvali, o ovalo formos. Sprendžiant net ir iš nebaigtos patalpos dydžio (ilgis - 10-11,1 m, plotis - 5,2 m, apvalios patalpos diametras - 5,2 m.), Lomas Rishi buvo planuojamas kaip Sudamos kopija.

Kodėl darbai urve nebuvo baigti ir kuriuo laiku jie buvo atliekami, nežinoma.

Kodėl senovės Italijoje buvo pastatyti šie didžiuliai urvai? Oficialus mokslas to paaiškinti negali. Viena iš versijų - Barabaro urvai buvo specialiai suprojektuoti ir pastatyti kaip akustinės salės meditacijoms.

Alternatyviniai istorikai mano, kad Barabaras - tai savotiška slėptuvė nuo bombų, kurioje žmonės slėpėsi per “atominį karą”.

Šumerų tekstuose, indų legendose ir padavimuose kalbama apie tai, kad dievai nuolat konfliktavo tarpusavyje dėl valdžios atskiruose miestuose ir net šalyse. “Mahabharatos” tekstai pasakoja, kad visus branduolinius karus sukėlė dievai, tarpusavyje kovoję dėl valdžios tarp dievų.

“Mahabharatoje (“Sakmė apie didįjį bharatų mūšį”)” aprašomi įvykiai priskiriami XVIII a. pr. m.e.

Anot legendų, senovės indų imperiją prieš kelis tūkstančius metų sunaikino kažkoks galingas ginklas. 1979 metais senovės Indijos kultūros ir kalbų tyrinėtojas anglas Deividas Devenportas ir italas Etorė Vinčenti, išanalizavę “Ramajaną”, paskelbė versiją, kad Mohendžo Daro miestą, priskiriamą seniausiai iki arijų civilizacijai Indo upės baseine, ir nemažai kitų miestų, buvusių netoliese, sunaikino kažkoks galingas sprogimas, primenantis branduolinį.