Teorijos apie dolmenus

Dolmenai, paslaptingi Anglijos, Airijos, Viduržemio srities, Europos šiaurės ir Tolimųjų rytų megalitai... Jokių raštiškų paliudijimų, tik keisti lakoniški ženklai ant kai kurių iš jų...

Yra sakančių... Štai Karlas Kastaneda sakė, kad daugelis toltekų atstovų išeidavo į akmeninius statinius, kad gyvenimą pratęstų kitame būvyje. Juos vadino senaisiais reginčiaisiais...

Yra keistų legendų... Ir net Anastazijos versija savo šaknimis siekia kadaise graikams priklausiusį Pšada kaimelį šiaurės-vakarų Kaukaze...

Teorijos apie dolmenus

Rusijoje dolmenai dominuoja šiaurės Kaukaze.

Pirmąją pateikė ukrainiečiai R.Furdujus ir J.Švaidakas remdamiesi tuo, kad dauguma dolmenų yra iš uolienų, kuriose gausu kvarco ir todėl yra ultragarso šaltiniai, kurių savybes galima moduliuoti infragarsu. O tų dažnių darinys gali stipriai paveikti žmogaus psichiką. Poveikio jėgą reguliuodavo akmeniniu kaiščiu. Tad dolmenus galėjo naudoti priešų atbaidymui, ryšiui, įėjimo į transo būseną palengvinimui ir pan. Tiapsų kraštotyrininkas V.Černovolas pateigia daug ir įtikinamų dolmenų slegiančio ir skausmą keliančio poveikio pavyzdžių. Tačiau skirtingų žmonių pojūčiai prie tų pačių dolmenų skiriasi – o "spinduliuotojas-sargybinis" negali veikti išsirinktinai. Tad tas spinduliavimas gali būti šalutinis ir silpnas, lyginant su pagrindine dolmeno paskirtimi. Tuo labiau, kad vietiniai, kaukaziečiai, net ir paminėdami pavojingų poveikių atvejus, bendrai laiko., kad dolmenai pastatyti "gerose" vietose, kur galima pailsėti, atsipalaiduoti, pamąstyti, rasti vandens.

V.Piatibrato iš Gelendžiko teorijoje dolmenai yra tik dalis – joje veikia skirtingos ateivių rasės, aplankiusios Žemę iki Tvano, dievų ir didvyrių santykiai, titanai, atlantai ir pan. Atseit, šiaurės Kaukazui buvo lemta tapti milžinų kovos su dievais arena. Pagrindine gynybos dalimi buvo Juodoji jūra, tais laikais dar nesusijungusi su vandenynu. Tačiau dievai pramušė Bosforo sąsiaurį ir jūros lygis pakilo 150 m. Gynybinės jos savybės sumažėjo ir milžinai statė dolmenus, kad atbaidytų priešininkus. Patys statytojai pasislėpė po žemėmis ir, galbūt, ten tebegyvena. Ir štai neseniai prie Neksis kalno atkasė kažkokį įėjimą. O olos toms vietoms nėra būdingos.

A.Dronovas aiškindamas remiasi torsioniniais laukais – ir būtent domenų forma skatina mintis apie fokusavimą, nukreipimą...

Adygai turi legendą apie milžinus, pastačiusius akmeninius namelius "kiškiams". Ši legenda pateikiama daugelyje turistinių vadovų ir V.Markovino darbuose. Pietvakariuose (prie Soči), megalitus siejo su karinga ubichų gentimi, pasitraukusia į Turkiją iki Rusijos karų Kaukaze.

Dolmenai buvo naudojami kaip orakulai. Dolmene uždarydavo vaiką, jį maitindavo, pagirdydavo, tačiau neišleisdavo. Išsivystydavo tai, kas jau negalėdavo išeiti iš dolmeno, turėjo savitą psichiką ir sugebėjimus.

V.Megre knygose apie Anastaziją pasakojama apie kažkada gyvavusią pirmažmogių rasę, pasižymėjusią ypatingais sugebėjimais. Tačiau žmonija nuėjo ne tuo keliu, sugebėjimai ėmė nykti, o žinios pasimiršti. Labiausiai pasižymėjusius jų pageidavimu uždarydavo į dolmenus, kur jie pasilikdavo nemirdami, o meditacijų pagalba pereidami į kitą būvį. Tad dolmenuose gyvena dvasios, atsakančios į klausimus, jei klausiantysis neturi piktų kėslų. Tai sukėlė ažiotažą ir prie Gelendžiko dolmenų dabar miniomis veržiasi žmonės.

Įsižiūrėkime į dolmenus. Jie išstovėjo tūkstančius metų. Jokių papuošimų, piešinių. Tarytum pagrindinis jų tikslas būtų – išbūti kuo ilgiau, kad ir kokie aplinkos poveikiai veiktų. Prisiminkime K. Kastanedą. Kas būtina, kad mokytojui kelionėse įsisąmonintuose sapnuose? Vieta, į kurią sugrįžtama, vieta, žinoma iki smulkmenų ir nepakitusi. Ir akmeniniai megalitai galėjo būti tokių kelionių bazėmis.

Epas apie nartus

Tai pasakojimai apie tautą, kadaise gyvenusią Šiaurės Kaukaze. Nartus supo stebuklinga aplinka – pasakų veikėjai, drakonai, milžinai ir povandeninės būtybės. Tuose pasakojimuose galima rasti paralelių su graikų mitais (ypač Prometėją ir jį išvadavusį Heraklį) ir rusų bylinomis bei gruzinų legendomis. Kai kas sieja su skitais ar indo-arijais ar senovės iranėnais. Mat dabartines Kaukazo tautas kildina iš skirtingų šaknų: osetinus iš alanų-sarmatų, abchazus ir adygus iš hetitų ir randa bendrumų net su baskais. Kadangi legendas apie nartus perteikia skirtingos tautos, tai tie pasakojimai turi daug variantų.

Adigėjos (Čerkasijos) tautos dolmenų statybą tiesiogiai sieja su tam tikrais nykštukais, ispais (ispunais, spu):

kadaise gyveno mažaūgių gentis. Ji gyveno plikuose kalnuose ir kalnagūbriuose, augino galvijus. Vietoje transporto naudojo kiškius – jodinėjo jais raiti. Taip ir sako, kad kiškiai negali bėgioti, nes priekines kojas jiems supančiojo mažaūgiai. Tačiau jie buvo labai stiprūs, išmintingi ir mylintys laisvę. Užsiėmė amatais, apdirbo metalus.

O slėniuose gyveno milžinai – inižiai. Jie buvo kvailoki ir piktoki, o jų kūnus dengė kailis. Ir gyveno ne tai olose, ne tai namuose. Ir nutiko, kas ispiai pavergė inižius ir privertė sau statytis namus – kas dabar yra dolmenai.

Tačiau įvyko kažkokia visuotinė nelaimė ir ispiai bei inižiai žuvo. Išlikę tebegyvena giliai po žeme. Tik nartai kartais yra matę jų vadą – mažaūgį senį ilga žila barzda. Naktimis jis kartais prajoja raitas ant gaidžio.

Adigėjoje dolmenus statė ispai, Abchazijoje – acanguarus ir kažkokius namukus (o kokius, neaišku). Acanguarai – tai iki šiol išlikę užtvaros iš akmenų kalnagūbrių šlaituose. Jos yra įvairių formų: kartais vienas acanguaras turi keletą sekcijų arba kelios užtvaros prisišlieja viena prie kitos. Pagal legendas, acanguarai (acanai, caniai – tai tie patys nykštukai) yra liekanos užtvarų, kuriose acanai laikė gyvulius; o taip pat jų namų ir tvirtovių liekanos. Datuoja tas užtvaras iki 1500 m. pr.m.e.

Abchazas kraštotyrininkas Š. D. Inal-Ipojus rekonstravo mitą apie nykštukus-acanus:

Kadaise gyveno nykštukai – tuo pat metu kaip nartai arba anksčiau. Buvo jie labai stiprūs (galėjo parsinešti bet kokį medžioklės laimikį – taurą, šerną) ir labai greiti. Abchazijoje yra kalnas Ačagylara, kurio pavadinimas susijęs su acanais. Atseit vienas acanų nusivijo stumbrą ir greitai jį pagavo. Acanai statė iš akmenų užtvaras ir namukus. Jie garsėjo kaip mylintys laisvę ir nepripažino niekieno valdžios. Net dievo. Ir neabejotina, acanai buvo išmintingesni už dievą! Visko išmoko patys, o kai ko pramokė ir nartus. Ir tapo garbėtroškos. Ėmė keiksnoti dievą, jį erzinti. O dievas ir nežinojo, ką su jais daryti – nemokėjo! Ir pasiuntė pas juos savo sūnų (giminaitį). Acanai išaugino jį, išlavino. Tada gudrusis dievas paliepė jam išsiaiškinti jų nepažeidžiamumo paslaptį. Ir iššniukštinėjo. O viskas baigėsi visuotine nelaime – acanai žuvo ne tai nuo gaisro, ne tai tvano, ne tai staigaus atšalimo. Tik kai kurie gyvena po žeme ir iki šiol beviltiškai bando prasibrauti į paviršių. O nartai turi didvyrį Cvicvą, kurio motina kilusi iš acanų.

Legendos analogiškos mitui apie Prometėją labai paplitusios Kaukaze. Adigėjoje tai nartų senolis Nasren-žačė (pas abchazus – Abrskilas), kurį už įžūlumą dievas prikaustė grandinėmis prie uolos. O jį išlaisvino, nartams atnešęs ugnį, kitas didvyris Peterezas (Batrazas). Kai kuriuose pasakojimo variantuose jis yra nykštukų sūnus. Gruzinų epe kovotojas prieš dievus yra Amirani – o jį jau galima bandyti datuoti 3 tūkst. pr.m.e. (Mchetos diržas ir kr. radiniai).

Nartų tauta išnyko. Vieni sako, kad jie kažkur išėjo, kiti – kad dievas juos nubaudė. Pagal vieną adygų pasakojimą, kartą vienas nartų pamatė mažą žmogeliuką. "Mums čia nėra kas veikti!", nusprendė nartai ir išėjo, o kraštas atiteko adygams. O prieš išeidami nartai paprašė dievą Tha kažkaip įamžinti jų vardą. Ir dievas davė kukurūzą (natyf).

Įdomu, kad pasakojimai apie nykštukus-statytojus būdingi kraštams, kur stovi megalitai, tačiau apie pačius dolmenus legendos nekalba. Todėl galima spėti, kad spėti, kad dolmenai imti statyti vėliau, t.y. ne anksčiau kaip 3 tūkst. pr.m.e.

Pabaigai pamąstykime, kokia nelaimė galėjo sunaikinti tautą. Kadaise Juodoji jūra buvo gėlo vandens ežeras (pagal rusų geofizikų 1976 m. darbus ir W.Ryan bei W.Pitman 1998 m. išleistą knygą). Jo vandens lygis buvo 150-200 m. žemesnis. Pagal gėlavandenių moliuskų liekanas pasikeitimas datuojamas 5600 m.pr.m.e. O Azovo jūros išvis nebuvo ir Donas bei Kubanė įtekėjo (ko gero kaip viena upė) į ežerą. O tai leistų dolmenų statybų kiek paankstinti.

Egzistuoja abchazų legenda, kad kadaise visa pakrantė buvo po vandeniu. Tad žmonės galėjo gyventi tik aukščiau kalnuose. Ir tik jūrai traukiantis, nusileido nuo kalnų. Ir pirmieji gyventojai buvo būtent acanai. Jų beveik nesimatė, todėl jie galėjo saugiau prieiti prie elnių ir juos melžti. Ir jų buvo tiek daug, kaip skruzdėlių. Ir jiems ėmė trūkti žemės.