Antižemės teorija

Žmonija jau seniai ieško proto brolių kosmoso tolybėse, bet jmanoma, kad svetima civilizacija slypi ne kur nors nepasiekiamai toli, o visiškai mūsų panosėje. Manoma, kad Žemės orbitoje yra planeta pavadinimu Antižemė arba Glorija.

Apie paslaptingą Žemės antrininkę kosmose žmonės kalba jau nuo seno. Pavyzdžiui, senovės Egipte manyta, kad kiekvienas žmogus turi savo astralinį antrininką, kurį vėliau imta vadinti siela. Iš čia kilo teorija apie Antižemę. Senovės egiptiečių tikėjimas antrininkų pasauliu labai paveikė senovės graikų filosofo Filolajo kosmogoniją. Jis į pasaulio sandaros centrą pastatė ne Žemę, kaip tai darė mąstytojai iki jo, o Saulę, kuriai suteikti vienu metu keli vardai - Dzeuso namai, Dievų motina, Visatos lopšys ir panašiai. Tai yra amžinoji ugnis, duodanti gyvybę viskam ir apšviečianti visą pasaulį, o aplink ją sukasi Žemė, Antižemė, Mėnulis ir dar penkios tuomet žmonėms žinotos planetos: Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.

Vertinant griežtai, apie kažkokį paslaptingą papildomą dangaus kūną pirmasis pradėjo kalbėti kitas pitagorininkas Hiketas, bet būtent Filolajas šią teoriją išplėtojo. Negana to, jis teigė, kad Antižemėje yra gyvybė!

Kad ir kokia fantastiška atrodytų ši teorija, ji visada turėjo rėmėjų. Pavyzdžiui, daugelis praeities astronomų už ją balsavo abiem rankomis. XVII amžiuje pirmasis Paryžiaus observatorijos direktorius Giovanni

Domenico Cassini, kurio vardu pavadintas neseniai į Saturną nusiųstas tarpplanetinis zondas, paskelbė netoli Veneros atradęs objektą ir pavadino jį šios planetos palydovu. Vėliau ir G. D. Cassini tai oficialiai pripažino klaida, nes Venera neturi jokių palydovų, nors iš tiesų iki gyvenimo pabaigos nepalaužiamai tikėjo, kad dangaus skliaute pastebėjo kažkokią keistą nepažįstamą planetą.

XVII a. astronomas Ir matematikas G. D. Cassini atrado keturis Saturno palydovus

Maždaug po šimtmečio, 1740 metais, anglų astronomas ir optikas Jamesas Shor-tas prisijungė prie balsų choro, tikinčio Žemės antrininke. Dar po 20 metų prisidėjo didysis vokiečių astronomas ir kartografas Johannas Tobias Mayeris. Paskui susidomėjimas Žemės antrininke nurimo ir jos ilgą laiką niekas neprisiminė - mokslo gretos nutarė, kad tai tik pramanas, neturintis jokio ryšio su realybe. Vis dėlto susidomėjimas mitine Antižeme vėl sukilo ir šį kartą su didele jėga.

Ramybę sudrumstė rusų mokslininkas Kirilas Butusovas, daugybės fundamentalių radioastronomijos, astrofizikos, geofizikos ir teorinės fizikos tyrimų ir atradimų autorius. Taip pat jis iškėlė daugybę labai drąsių teorijų: jis prognozavo, kad už Plutono yra keletas kosminių kūnų ir kad Uranas turi dešimt palydovų. Jis pirmasis naujųjų laikų istorijoje pradėjo argumentuotai kalbėti apie Glorijos planetos egzistavimą, kurią ir pavadino Žemės antrininke.

Apie milijoną kilometrų nuo Žemės link Saulės yra Lagranžo taškas L1. Jame esantis palydovas dėl Saulės ir Žemės traukos sukasi aplink Saulę tokiu pat greičiu kaip Žemė Raudonos ir mėlynos rodyklės nurodo priešingą magnetiniŲ laukų poveikį

Butusovas manė, kad už Saulės yra Lagranžo taškas (padėtis tarp dviejų dangaus kūnų, kurioje dar vienas objektas gali ilgai išbūti be papildomų jėgų). Manoma, kad jeigu egzistuoja planeta Nibiru, tai ji yra būtent tokiame taške. Ten pat slypinti ir Glorija. Dėl šios priežasties iš Žemės beveik neįmanoma atpažinti nei vienos, nei kitos planetos. Be to, Žemė ir Glorija aplink Saulę sukasi vienodu greičiu, todėl šios planetos pamatyti neįmanoma - mūsų žvilgsnį uždengia Saulės diskas.

Žinoma, kyla klausimas: kodėl tokiu atveju šio paslaptingo objekto nėra matęs nė vienas astronautas, nes amerikiečiai juk išsilaipino Mėnulyje, iš kurio Antižemė tarsi turėtų būti įžiūrima. Pasirodo, Saulės projekcija kitoje Žemės orbitos pusėje paslepia apie 600 Žemės skersmenų dydžio plotą, o to visiškai pakanka, kad ten galėtų tilpti dar viena planeta. Taigi, kad ją įžiūrėtų, astronautai iš tiesų turėtų nuskristi penkiolika kartų toliau nei Mėnulio orbita.

K. Butusovas mano, kad netiesioginis mūsų planetos antrininkės egzistavimo įrodymas yra specialūs Veneros ir Marso judėjimo ritmo trikdžiai. Šios planetos judėdamos savo orbitomis kartais arba aplenkia apskaičiuotą laiką, arba nuo jo atsilieka. Be to, tada, kai Marsas aplenkia grafiką, Venera nuo jo atsilieka, ir atvirkščiai. Svarbu, kad Marsas ir Venera gali paveikti ir Glorijos judėjimą. Kažkas panašaus jau yra pastebėta, pavyzdžiui, G. D. Cassinio, kuris netoli Veneros pastebėjo kažkokį pjautuvo pavidalo kūną ir nusprendė, kad jis yra šios planetos palydovas.

Padarius prielaidą, kad Glorija ne tik egzistuoja, bet joje dar yra ir gyvybė, ten turi būti ir civilizacija, išsivysčiusi ne prasčiau nei mūsiškė. Galbūt Antižemės gyventojai jau seniai šiuo atžvilgiu mus aplenkę ar net mus stebi. Visos tos skraidančios lėkštės, kurias žemiečiai be perstojo regi, galbūt atskrenda būtent iš šios planetos. Gal antižemiečiai mus taip atidžiai stebi todėl, kad jie tarytum ugnies bijo visokio tipo kataklizmų, galinčių įvykti Žemėje, nes Žemė ir Antižemė tarpusavyje susijusios nenutrūkstama grandine.

Kiekvienas rimtas kataklizmas Žemėje gali atsiliepti ir Glorijai. Jeigu, pavyzdžiui, branduoliniai sprogimai nukreiptų Žemę iš jos orbitos, šios dvi planetos anksčiau ar vėliau susidurtų mirtinu bučiniu ir neišgyventų nė viena. Be to, visiškai nieko gera nežadėtų net ir nedidelis šių planetų suartėjimas. Jeigu Žemė ir Glorija kažkodėl staiga pasirodytų viena šalia kitos, abiejų planetų trauka pasauliniame vandenyne sukeltų tokią didžiulę vandens bangą, kad visa Žemės sausuma liktų po vandeniu. Visai įmanoma, kad kadaise kas nors tokio įvyko, nes legenda apie pasaulinį tvaną negalėjo atsirasti be jokio pagrindo.

Teisybės dėlei pridurtina, kad K. Butusovo teorija turi nemažai priešininkų. Jie savo nuomonę argumentuoja įvairiai. Pirma, jeigu Glorija būtų bent tokios masės kaip Mėnulis, jos poveikis Merkurijaus, Veneros, Marso ir Žemės orbitoms būtų pakankamas, kad mokslininkai galėtų apie ją kalbėti ne tik kaip apie drąsią hipotezę. Antra, priešingi taškai orbitoje yra labai nestabilūs: Glorija joje išsilaikytų tik palyginti trumpą laiką ir jau seniai būtų perėjusi į kitą, taigi neišvengiamai išlįstų iš Saulės priedangos ir būtų mums matoma. Trečia, toks neregimas objektas bet kuriuo atveju negali būti visiškai priešingame orbitos taške vien jau dėl minėto Lagranžo taško, nes per Saulės užtemimą jis turėtų pasirodyti.

"Planetos paslaptys"